Negali būti (pati tuo dar negaliu patikėti), bet pagaliau išsikrausčiau! Ilgai laukta chata – PAGALIAU MANOOO. Pirmą kartą nuomojuosi butą pati (na, mes nuomojamės jį dviese su drauge – turiu omeny, už savo šaibas, hohoho). Vaje, kokia nepriklausomybė. Laimės pilni pantalonai, bet aš ir toliau esu linkusi vaidininti nelaimingąją, likimo nuskriaustąją, pelenę. Kuriai trūksta dar [...]

Praėjus pusantrų metų po paskutinio žaisto žaidimo pagaliau vėl atradau šiek tiek laisvo laiko, kad galėčiau paspaudyti klaviatūrą ir pašaudyti visokius nacius, zombius ir ateivius. Žaidimų per tą laiką susikaupė tikrai nemažai, tačiau iš jų atsirinkau tik nedidelę dalį. Kol kas visų pažaisti nespėjau, tačiau apie kelis kažką tarstelti jau galiu. Kadangi taupau laiką, žaidžiu [...]

Šiandien į laidą “Despotin’ Beat Club” ateis režisierius manifestininkas Simonas Aškelavičius ir dar atsives porą aktorių iš šių metų hito “Dar pažiūrėsim” komandos. Reikės kiek pasispaust, kad atsisėst.

Praėjusią savaitę Dainiaus Radzevičiaus pakviestas dalyvavau „Žinių radijo“ laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurioje kartu su Justu Paleckiu ir Indre Makaraityte diskutavome, ką praranda tradicinė žiniasklaida, kai ignoruoja visuomenei svarbias temas.
Laidos įrašą galite klausyti radijo interneto svetainėje. Diskusija gavosi gana laisvoka ir kartais pernelyg primenanti Justo Paleckio savireklamą, bet tebūnie – buvo ir keletas naudingų epizodų. Prisimindamas laidą noriu čia pakartoti tris mintis.
Pirma, kas yra „svarbi“ tema? Bendru atveju didesnės žiniasklaidos priemonės privalo orientuotis į didelę skaitytojų grupę, t.y. sudarančią ženklią visuomenės dalį. Lietuvos atveju visa mąstanti visuomenė tesudaro apie 2 mln. …

Prisipažinsiu, kai Tomo Vilucko bloge perskaičiau straipsnį Man paskambino Vytautas Šapranauskas, pamaniau, kad tai loterijos Taip ir Ne rengėjų, o ne transliuotojos – TV3 iniciatyva. Todėl praleidau pro ausis.
Bet uagadugu komentatoriaus Corot dėka atkreipėme dėmesį į Startrash publikaciją, kur jau vilnietė Dovilė labai nustebo, kai paskambino nežinomas numeris ir įrašytas Irenos Starošaitės balsas kvietė nepraleisti [...]

Laidos televizijoje gimsta su fanfaromis, o miršta tyliai.
Šįkart čia mes apie TV3 3 butą. Nesėkmingus Rožių kerus pakeitusio dar nesėkmingesnio 3 buto pasigedome programoje šią savaitę, kur vietoje jo antradienį netikėtai išvydome Farus.
Kitą savaitę Farai jau grįžta į savo įprastą ketvirtadienio vakaro poziciją, o antradienį programoje matome informacijos šou pavadintą laidą Žiūrim, ką turim. Pavadinimas, [...]

Kai pavasaris pažeidinėja teisėtų lūkesčių principą, galima skirti laiko internetinei etnografijai. Ekskursijos po antradienio folklorą.

Žinote, kai kurioms kartoms tikrai pasisekė. Viena iš jų turėjo galimybę bent jau akies krašteliu stebėti kaip griuvo Tarybų Sąjunga, o valstybinių kontorų klerkai tapo pardavimų ir rinkodaros vadovais.
Dabar ši ir kelios kitos kartos gali stebėti didžiulį eksperimentą – “Dove” perpozicionavimą iš grynai moteriško prekės ženklo į brendą, skirtą ir vyrams, ir moterims.
“Unilever” ėmėsi šito, [...]

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas apie darbo vietos kainą ir normalius darbuotojus:
Reikėtų paskaičiuoti, kiek apskritai kainuoja darbo vieta. Su visais mokesčiais ir darbo vietos įrengimu minimalų atlyginimą gaunantis darbuotojas kainuoja per 3 tūkst. Lt. Ar jis tiek uždirba pinigų? Žinoma, kad ne. Normaliai darbuotojas turėtų bent kokius 20 tūkst. įmonei sugeneruoti. Jeigu [...]

Klausimas:

Šio Artūro Račo tinklaraščio straipsnio komentaruose gerokai pasiganyta metafizinėse lankose. Galima-negalima, konfesijos, šiaip ideologiniai, estetiniai nukrypimai ir t.t. O atsakymas, pasirodo, paprastas. Kaip trys kapeikos:

Nemanau, kad žmonės, sekę paskutiniųjų kelių mėnesių LTV pareigybinius pasikeitimus, suabejos Bunnie personalijos kompetencija šnekėti apie tai, kas vyko su LTV jo aprašomu laikotarpiu.
Kažkoks dvasingumas, kažkokios amžinos vertybės…
Apie Dievą iškiliai pašnekame…
Viskas [...]

Taigi taigi, kaipgis, sako senoliai, darbo savaitė ką tik prasidėjo, o antradienį jau ir įpusės. Kas jau galvoja apie audringas pramogas, o kas apie tautinius cepelinus. Aš irgi jau renkuosi, ką čia skanaus pagaminti savo šeimai. Šios savaitės pasižvalgymai atrodo taip:

• Po to, kai ištaisiau savo esminę klaidą, kurią darydavau gamindama keksiukus (nebemaišau tešlos kaip išprotėjusi po to, kai į ją sudėti miltai), kepiau vien tik keksiukus su bananais ir datulėmis. Bananų skonis ir aromatas kepiniuose yra kažkas tokio nereliai fantastiško. Šio savaitgalio savo dienotvarkėje rezervavau vietą Bananų duonelei iš Duonos ir žaidimų.

  
  (Duonos ir žaidimų nuotr.)

• Prisipažinsiu, kad artišokai man iki šiol tebėra gana paslaptinga daržovė – nedrįstu jų pirkti šviežių prekybos centruose, nes girdėjau ne vieną Lietuvoje gyvenantį italą, besityčiojantį iš jų kokybės ir šviežumo. Kol kas dairausi tik į konservuotus. Receptas netolimai ateičiai – Linguine (tai plokšti ilgi makaronai) su artišokais ir alyvuogėmis. Dvelkia pavasariu…

• Kai norisi mėsos: jei sulietuvintai – Prieskoniais dvelkiantys jautienos kukuliai, o jei originaliai – Beef Kofta Curry. Įtariu, čia bus kai kas labai skanaus.

  (Almost Bourdain nuotr.)

Ilgajam savaitgaliui aš daugiau ir neužsiplėšiu, nes suplanuotos dar ir kelių filmų peržiūros: The September Issue, Julie&Julia ir Coco avant Chanel.

***

Na ir pabaigai receptas-debiutas, kurį įtakojo viena flirto istorija. Jokios paslapties čia nėra, tiesiog IKI vėl šiek tiek flirtuoja su blogeriais – šįkart kulinarinių tinklaraščių autoriams ir rašantiems apie sveiką maistą pasiūlyta kelis 5dienius iš eilės išbandyti skirtingos, Lietuvoje gal ir ne itin populiarios šviežios žuvies (Ugnė iš Apie tai, kas skanu ir sveika… jau pasidalino savo receptu). Aš irgi pasidaviau šiam gundymui ir praėjusį 5dienį kulinariniams bandymams gavau gabaliuką šviežio tuno.

Tas mažutis (200g) gabalukas mane privertė spręsti nemažą užduotį: tunas yra tokia žuvis, kurios geriau negadinti ir neapkrauti papildomais skoniais, tačiau problema ta, kad man reikėjo pamaitinti 4 asmenų šeimą, 1 svečią, o čia dar ir katinas aplink kojas trynėsi.

Tada aš padariau paprastai: nutariau, kad visą reikalą išgelbės italai, google.it suvedžiau “pasta con tonno” ir jau turėjau kelis pasirinkimus – taigi, gaminau Spaghetti al tonno fresco arba Spagečiai su šviežiu tunu (receptas iš ČIA). Jūs nepykit, bet nuotraukos nebus, dariau ją telefonu, o kai perkėliau į kompiuterį supratau, kad negaliu taip gadinti savo reputacijos…

Taigi, patiekalui reikės:
- kokybiškų spagečių;
- gabaliuko šviežio tuno (aš turėjau kokius 180 g, 20 g atiteko katinui);
- šluotelės šviežių petražolių;
- naminio pomidorų padažo (jį aš gaminu iš: skardinės (400g) konservuotų luptų pomidorų, poros šaukštų pomidorų pastos (tos tirštosios-intensyviosios), vidutinio dydžio svogūno, poros skiltelių česnako, pagal skonį – rudojo cukraus, druskos ir juodųjų pipirų);
- kepimui – alyvuogių aliejaus.

- Pirmiausiai į keptuvę pilame porą-trejetą šaukštų aliejaus ir apkepiname šviežią tuną – tol, kol gabalėlis apsitrauks auksine plutele. Prieš pat kepimo pabaigą švelniai pasūdome ir papirinimame. Tuną išimame iš keptuvės ir atidedame kur nors šiltam pagulėjimui:
- Ruošiam naminį pomidurų padažą, t.y., smulkiai supjaustom svogūną, išspaudžiam česnaką, pakepiname viską keptuvėje, kol svogūnai taps auksinės spalvos ir skaidrūs. Verčiame į keptuvę konservuotus pomidorus, sumaigome juos, dedame pomidorų pastos, cukraus, druskos, pipirų ir ragaujame. Jei jaučiate, kad padažas gali sugalvoti svilti, įpilkite šiek tiek vandens, bet ne daugiau, kaip kokius 40-50 ml. Sumažiname ugnį, uždengiame keptuvę dangčiu ir paliekame švelniai burbuliuoti bent 20 min.
- Po 20 min. pats laikas užkaisti vandenį spagečiams, o tuo metu prisimename tuną. Atsargiai suplaustome jį nedideliais gabalėliais (jei reikia tikslumo – kraštinės ilgis apie 1,5 cm) ir pradengę keptuvę su kunkuliuojančiu padažu gražiai patūpdome tuos gabalėlius ant viršaus. Nemaigome! neminkome! o patūpdome ir vos vos įspaudžiame, kad gabaliukai jaukiai maudytųsi. Uždengiame dangtį ir troškiname dar apie 10 min. Tuo metu išverdame spagečius.
- Prieš nuimant padažą su tunu nuo viryklės, užbarstome gerą saują kapotų šviežių petražolių.
- Nukošiame spagečius, dedame į lėkštes, ant jų viršaus – šaukštą kitą padažo su tunu ir pilame į taures rausvojo vyno (taip rekomenduoja italai, gaila, mes jo tą vakarą neturėjome).
Skanaus!

Du pasiūlymai, jei norit sunaikinti šiek tiek laiko besėdint prie kompo, o visi portalai ir blogai jau išnaršyti: naujausias H&M Magazine ir Uniqlo pavasario katalogas. 

Būna momentų, kai jaučiuosi nekokia motina. Visų buitinių situacijų neminėsiu, bet pvz., susinervinu, kai už Alisos dviejų pieninių dantų taisymą reikia mokėti kokius 200 Lt. Nieko negaliu sau padaryti. Be to – juk jie iškris!!!! Taip pat tyliai pasikeikiu sau panosėje, kai pagal visas ortopedų rekomendacijas išsirinkti batai po vieno sezono ima spausti. Kita vertus, negi netaisysiu vaikui dantų ar gailėsiu pinigų naujiems batams? Žodžiu, čia labai tokios supermamiškos bėdos, bet jei jau turi atžalą, tai jos neišvengiamos.

Batų pirkimas vaikui tai čia jau atskira ilga istorija. Pamenu pernai rugsėjo pirmąją (graži buvo diena) išėjom pasivaikščioti ir kažkur Vilniaus gatvėj Alisa pareiškė, kad jai spaudžia batai. Namie dar nespaudė, o dabar jau spaudžia. Apėjom visas parduotuves centre, batų kaina man jau kėlė 0 emocijų, būčiau mokėjusi bet kiek. Bet ir parduotuvėse spaudė VISI batai. Viskas baigėsi tuo, kad ėjo vaikas namo tik su baltom pėdkelnėm, batus aš nešiau rankoje. Netoli Cvirkos paminklo sugriebusi mane už alkūnės sustabdė pagyvenusi moterškė: “POnia, jūsų vaikas basas!!!!”. Bobule, tarsi aš to nežinočiau… Bet aš jai taip ir atsakiau: “Batai spaudžia”. Ir mes parėjom namo.

Žinau, kad visai greitai mūsų vėl laukia batų rinkimosi atrakcija ir būtų tikrai lengviau, jei Vilniuje būtų galima nusipirkti Camper batų vaikams. Brangūs, tas tiesa, bet ir gražūs, ir patogūs – Alisa tą patvirtintų. Visą vaikišką pavasario kolekciją rasit ČIA. O klausimas jums skamba paprastai: kur perkate batus savo vaikams? 

Apie Lietuvos užsienio politiką, D.Grybauskaitei tapus prezidente, pirmadienį rašo TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas ir “Lietuvos ryto” vyr.redaktoriaus pavaduotojas Marius Laurinavičius.
R.Vilpišausko tekste man labiausiai įstrigo šie pastebėjimai:
Pastarąjį pusmetį daug diskutuojama, ar Lietuvos politika tapo mažiau transatlantine, tačiau tiksliau turbūt būtų formuluoti, jog Lietuvos politika tapo labiau proeuropietiška, tiksliau, labiau derinama su tokiomis ES valstybėmis kaip Vokietija ir Prancūzija.
[...]
Lietuvos [...]