Laisva prekyba - tai fikcija

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2018-07-05 11:21:03, skaitė 716, komentavo 1

Prof. Valentinas Katasonovas apie JAV administracijos prekybos iniciatyvas.

„Kas buvo, vėl bus; kas buvo daroma, tas vėl bus daroma, ir nėra nieko naujo po saule. Būna kažkas, apie ką sakoma: „žiūrėk, štai tai nauja“, bet tai jau buvo šimtmečiais prieš mus...

Ekleziasto knyga 1, 9-10

Donaldo Trampo administracijos iniciatyvas tarptautinės prekybos srityje galima charakterizuoti kaip vienašales importo protekcionistines priemones. Prezidentas vykdo savo priešrinkiminius pažadus. Importo mokesčiai aliuminiui ir plienui tapo trigeriu, išprovokavusiu Kinijos, Europos, kitų šalių atsaką.

Vašingtono prekybinės iniciatyvos ne apsiribojo importo muitais. Trampas kvestionavo ir NAFTA (Šiaurės Amerikos sutartis dėl laisvos prekybos), kurioje dalyvauja JAV, Kanada ir Meksika. Ir jis galutinai palaidojo trans-atlantinių ir Didžiojo vandenyno regiono šalių prekybinių-ekonominių sutarčių projektus.

Dar viena Vašingtono iniciatyva pasaulio prekybos srityje – Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sugriovimas. Per savo PPO atstovą kovo mėnesį Trampas informavo šią organizaciją, kad Vašingtonas nebepalaikys šios organizacijos apeliacinį teismą (skaityk: planuoja jį likviduoti).

JAV atstovas PPO pareiškė: „PPO griauna mūsų šalies gebėjimą ginti nacionalinius interesus... Vienas iš priežasčių tai, kad PPO ginčų sprendimo sistema priskyrė sau tokius įgaliojimus, kuriuos joks iš PPO narių niekada nežadėjo jai suteikti“. Be to, JAV atstovo nuomone, PPO teismas per daug nuolaidžiauja Kinijai.

Ir štai paskutinė naujiena: Donaldo Trampo administracija ruošiasi pateikti Kongresui įstatymo projektą, kuris leis Vašingtonui ignoruoti PPO reikalavimus. Jei šis įstatymo projektas bus priimtas, pas JAV prezidentą bus teisė vienašališkai nustatyti muitus importo prekėms, be Kongreso palaiminimo. Tokio įstatymo priėmimas reikš faktinį JAV išėjimą iš PPO.

Ta proga norėčiau atkreipti dėmesį į dvi tezes, svarbiais norint suprasti įvykius tarptautinėje prekyboje.

Pirma tezė. Skaito, kad ryšium su Vašingtono iniciatyvomis laisvos prekybos epocha pasibaigs ir pasaulis pereina prie visuotinio protekcionizmo. Tačiau laisvos prekybos nebuvo ir iki tol, užslėptų formų protekcionizmas egzistavo ir anksčiau.

1. Po to kai PPO šalims pavyko pasiekti susitarimų ir atsisakyti importo muitų, kuriais buvo saugomi nacionaliniai gamintojai, jos dideliu mastu kompensavo tai naudodamos netarifinius apribojimus. Pagrindiniai tarp jų yra techniniai, sanitariniai ir ekologiniai standartai.

2. Po to kai 1976 buvo anuliuotas aukso dolerio standartas (Tarptautinė Jamaikos konferencija), TVF šalys-narės gavo galimybę įtakoti savo išorės prekybą keisdamos nacionalinės valiutos kursą. Eksporto stimuliavimui ir importo ribojimui buvo imta naudoti pažemintą nacionalinės valiutos kursą. Tokio instrumento panaudojimas yra vadinamas valiutiniu karu.

3. Paslėptos eksporto subsidijos. PPO taisyklės draudžia tiesiogines eksporto subsidijas iš valstybės biudžeto, bet nieko nesako apie kreditinę eksportuotojų paramą. Tose šalyse, kuriose centriniai bankai turi galimybę vykdyti „minkštą“ pinigų-kredito politiką, eksportuotojai gauna kreditus už simbolinius (beveik nuliniais) procentus. Ypač tokia paslėpto subsidijavimo forma yra charakteringa JAV, Japonijai, ES. Centriniai šių šalių bankai nustato bazines palūkanų normas artimas 0%. Tai galingiausias konkurencinis pranašumas, turint omenyje „auksino milijardo“ periferijos procentines normas. Pavyzdžiui Rusijos CB, daugelį metų procentinę normą išlaiko virš 10%.

4. JAV nei vienos dienos ne atsisako nuo taikymo neįtinkančioms šalims ekonominių sankcijų. Kalbama apie vienašališkas Vašingtono sankcijas. Iš tikrųjų jos toli gražu nėra vienašališkos: Vašingtonas priverčia dalyvauti jose ir savo sąjungininkus. Prieš nenorinčius dalyvauti tokiose sankcijose Vašingtonas naudoja antrines sankcijas. Visa tai yra grubiausias pažeidimas PPO įstatų ir byloja apie tai, kad laisva pasaulio prekyba-fikcija. 5. Apie jokią laisvą pasaulinę rinką negali būti nė kalbos jau todėl, kad didesnė dalis pasaulio prekybos yra kontroliuojama transnacionalinių korporacijų (TNK). UNCTAD vertinimu, ši dalis sudaro 60-65%. Dalis tarptautinės prekybos – tiekimai prekių ir paslaugų viduje TNK tarp filialų ir dukterinių struktūrų. Šie tiekimai vykdomi taip vadinamomis transfertinėmis kainomis, kurios skirtos „optimizuoti“ mokestinę ir finansinę tarptautinių korporacijų politiką. O kas liečia TNK prekybą su išorės kontragentais, tai čia veikia aukštos monopolistinės kainos (parduodant) ir monopoliškai mažos (perkant). Jos neturi nieko bendro su rinkos kainomis. Manau, kad UNCTAD vertinimai, liečiantys dalį monopolijų pasaulio prekyboje, pažeminti, nes jie nefiksuoja veiklos tarptautinių kartelių (visi karteliai yra slapti susitarimai dalijantis rinką ir nustato vieningas monopolistines kainas). PPO praktiškai užsimerkia prieš šią aplinkybę.

Antra tezė. Prieštaravimai atskirų nacionalinių ekonomikų rėmuose ir viso pasaulio ūkio taip paaštrėjo, kad pas vyriausybes turimų paslėpto protekcionizmo instrumentų (netarifiniai barjerai, nacionalinės valiutos kurso pažeminimas, paslėptos subsidijos eksportui ir t.t.) jau nepakanka. Valstybių arsenale lieka tik vienas nepanaudotas instrumentas – importo mokesčiai. Prsideda griežta kova be taisyklių. XX amžiaus 30-aisiais metais tai jau buvo.

Trumpai priminsiu šių įvykių istoriją.

1. 1929 metų spalis – panika Niujorko fondų biržoje. Tai tapo pradžia ekonominės krizės, kuri peraugo iš amerikietiškos į pasaulinę. Pirmąją valstybės reakcija į krizę buvo protekcionizmas. Kaip ir šiandien (valdant Trampui), būtent Amerika buvo pasaulinio prekybos karo iniciatorius. 1930 metų birželio mėnesį prezidentas Huveris pasirašė tarifų įstatymą „The Smoot-Hawley Tariff Act“. Prieš 1929 metų biržos paniką The Smoot-Hawley Tariff Act jau buvo parengtas, jis tik ją paaštrino.

2. The Smoot-Hawley Tariff Act ne tuojau pat išprovokavo prekybos karą, jis tik destabilizavo pasaulio prekybos sistemą. Europa delsė su atsakomosiomis priemonėmis, ekonominė krizė ją pasiekė vėliau. Galinga krizės banga uždengė Europą tik po to, kai 1931 metų birželį įvyko stambiausio Austrijos banko Creditanstalt bankrotas. Jis išprovokavo Vokietijos bankų ir finansų krizę, panika išplito kitose Europos valstybėse, po to – visame pasaulyje. Vokietija įvedė griežtą valiutinio kapitalo judėjimo ir prekyboje kontrolę. Vokietijos pavyzdžiu sekė kitos šalys. 1931 metų rugpjūtį-spalį valiutos kontrolę įgyvendino Vengrija, Čilė, Urugvajus, Kolumbija, Graikija, Čekoslovakija, Islandija, Bolivija, Jugoslavija, Austrija, Argentina, Belgija, Norvegija, Danija. Valiutinė kontrolė apribojo užsienio valiutos naudojimą ne tiktai kapitalo bėgimui sustabdyti, bet ir prekių importo apribojimui.

3. Iki ekonominės krizės pradžios eilėje valstybių buvo atstatytas aukso standartas. Krizės sąlygomis šalys, keitusios popierinius pinigus į auksą, rizikavo prarasti savo aukso rezervus. Be to aukso valiuta neleido panaudoti tokio apsaugos mechanizmo, kaip nacionalinės valiutos kurso pažeminimas. Atsižvelgiant į tai, Didžioji Britanija 1931 metais atsisakė nuo aukso standarto ir leido svarui devalvuotis. Kitos valstybės, kurių valiutos buvo surištos su svaru, tarp jų Danija, Suomija, Norvegija, Švedija ir Indija, taip pat leido devalvuotis savo valiutoms aukso atžvilgiu. Po jų 1931 metų spalį sekė Japonija. JAV galutinai dolerį atrišo nuo aukso 1933 metų balandį ir devalvavo savo valiutą. Likusios „Auksinio bloko“ šalys (Prancūzija, Olandija, Belgija ir Šveicarija) dar kurį tai laiką laikėsi aukso, bandydamos kompensuoti nuostolius, surištus su aukso standarto palaikymu, įvesdamos tradicinį importo apribojimą. Atsakydama į svaro devalvavimą Prancūzija 1931 metų pabaigoje įvedė papildomą 15% muitą angliškoms prekėms, po to ėmė įvedinėti kiekybinius apribojimus (kvotas) importui. 1932 metų pradžioje Olandija, tradiciškai prisilaikanti laisvos prekybos principų, padidino muitus iki 25%. Galiausiai „aukso bloko“ šalys pergyveno daug rimtesnį ekonominį nuosmukį, negu Didžioji Britanija, kuri iššoko iš aukso standarto dar 1931 metais. Iki 1936 metų „aukso bloko“ šalys buvo priverstos atsisakyti aukso standarto.

Reziumuodamas, pažymėsiu, kad antrojo pasaulinio karo išvalkarės pasižymėjo visų įmanomų protekcionismo priemonių panaudojimu – importo tarifų, importo kvotų, valiutinių apribojimų. Nuo 1936 metų, kada galutinai griuvo aukso standartas, visur ėmė naudoti manipuliacijas valiutiniu kursu (jo mažinimą).

Nuotrauka: Financial Partners

Šaltinis: https://www.fondsk.ru/news/2018/07/03/o-torgovyh-iniciativah-administracii-us-46390.html

Vertė Algimantas Lebionka