Globalioji mafija: Tarptautinių santykių taryba ir Trišalė komisija
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://www.versijos.com/publ/u... 2014-09-26 17:51:50, skaitė 5774, komentavo 1
Šis tekstas - tai ištrauka iš rengiamos spausdinti Endriaus Gevino knygos, kurią remia "The People’s Book Project".
***
Iki pat XX amžiaus pirmosios pusės pabaigos Rokfeleriams teko dalintis valdžia ir pasisekimais su daugybe kitų įtakingų šeimų. Ypatingą vietą tarp jų užėmė Morganai. Per visą XX šimtmetį jie žengė iš pėda į pėdą, o po II Pasaulinio karo Rokfeleriai pagaliau išsiveržė į priekį ir ėmė dominuoti Amerikoje, o gal ir visame pasaulyje.
Žinoma, tarp viešpataujančių klanų egzistavo tvirti verslo ryšiai, kurie užsimezgė vykstant XX amžiaus Amerikos pramonės revoliucijai, kas ir nulėmė stambių organizacijų, kurių tikslas - sudaryti klanams galimybę dalyvauti socialinėse reformose, atsiradimą. Būtent dėka Tarptautinių santykių tarybai (TST) santykių tarp Morganų ir Rokfelerių klanų skirtumai tapo akivaizdūs.
TST jau buvo aprašyta šioje knygoje anksčiau kaip svarbiausia tinklinė organizacija , skirta amerikiečių elitui. Savo įtakos galia ji pranoksta bet kuriuos kitus smegenų centrus. Tyrimai parodė, kad laikotarpyje tarp 1945 ir 1972 metų, apie 45% pareigūnų JAV vyriausybėje, atsakingų už užsienio politiką, tuo pat metu buvo ir TST nariai. Kaip pareiškė vienas iš žymių šios organizacijos narių, įstojimas į TST buvo iš esmės "iniciacijos ritualas" bet kuriam užsienio politikos veikėjui.
Vienas iš TST narių - Teodoras Vaitas, paaiškino, kad ištisos kartos gyvenimo laikotarpiu (tiek valdant demokratams, tiek respublikonams), žmonės svarbiausiuose Vašingtono postuose buvo parinkti iš TST sąrašų.
Kaip anksčiau paaiškėjo, CŽV irgi nebuvo svetima TST organizacijai, kadangi pirmaisiais CŽV gyvavimo dešimtmečiais, šiai žvalgybai vadovavo tokie TST nariai kaip Alenas Dalesas, Džonas Makounas, Ričardas Helmsas, Viljamas Kolbis ir Džordžas Bušas vyresnysis. Štai ką pasakoja liudininkai:
"Įtakinga, tačiau privati TST organizacija, kurią sudaro keli šimtai aukščiausios grandies politinių, karinių, verslo ir mokslo lyderių, buvo tikras CŽV personalo lobynas. TST tiekė žvalgybai savo narius, kai dėmesiui nukreipti prireikdavo žymaus civilio CŽV vadovo poste ar kai reikėdavo kokios nors ypatingos pagalbos žvalgybai".
TST narių pareigybėse, susijusiose su užsienio politika, skaičius sudarė maždaug 42% Trumeno administracijoje, 40%- Eizenhauerio, 51% - Kenedžio ir 57% - Džonsono administracijose.
TST turėjo ir tebeturi milžinišką įtaką stambiausioms žiniasklaidos priemonėms, kurių pagalba varo ideologinę propagandą, realizuoja savo programą ir maskuoja veiksmus. 1972 metais trys iš 10 direktorių ir 5 iš 9 aukščiausio lygmens vadovų leidinyje New York Times buvo TST nariai. Tais pačiais metais vienas iš 4 redakcijos vadovų ir 4 iš 9 direktorių laikraštyje Washington Post irgi buvo tos pačios TST nariai, įskaitant laikraščio prezidentę Katriną Grehem ir vice prezidentą Osborną Eliotą, kuris šalia to užėmė Newsweek vyriausiojo redaktoriaus postą. Beveik pusė žurnalų Time ir Newsweek direktorių 1972 metais buvo TST nariai.
Taip pat TST palaiko ryšius su kitais stambiais smegenų centrais. Ypač verta pažymėti Brukingso institutą, RAND Corporation, Hudzono institutą, Užsienio politikos asociaciją (FPA) ir, žinoma, specialias organizacijas, tokias kaip Karnegio tarptautinis taikos fondas (CEIP). CEIP prezidentas nuo 1950 iki 1971 metų Džozefas Džonsonas tuo pačiu laikotarpiu užėmė TST direktoriaus postą, o 1971 metais 15 iš 21 valdybos narių buvo TST nariai.
TST ir stambios labdaros organizacijos buvo ne tik glaudžiai tarpusavyje susijusios, bet ir drauge darbavosi, vykdydamos tyrimus ir įgyvendindamos programas tarptautinių santykių srityje. Valstybės departamentas ištyrė su universitetais susijusius centrus, tiriančius užsienio politiką. Bendras tų centrų atliktų tyrimų skaičius buvo 191. paaiškėjo, kad svarbiausi finansavimo centrai buvo: Fordo fondas (finansavo 107 iš 191 tyrimų centrus), federalinė vyriausybė (67), Rokfelerio fondas (18) ir Karnegio korporacija (17). Be to, vienuolikai iš dvylikos geriausių universitetų Fordo fondas buvo pagrindinis finansavimo šaltinis.
Be finansinių ryšių, fondus ir TST vienijo ie bendra vadovybė. 1971 metais 14 iš 19 Rokfelerio fondo direktorių buvo TST nariai. Karnegio korporacijoje šis santykis buvo 10 iš 17, o Fordo fonde - 7 iš 16. kai dėl Brolių Rokfelerių fondo, tai 6 iš 11 jo valdybos narių buvo TST nariai.
Reikia pažymėti, kad Karnegių tinklas neapsiribojo vien tik Karnegio Korporacija. Jam taip pat priklausė "Karnegio labdaros fondas, Karnegio Vašingtono institutas ir Karnegio švietimo plėtojimo fondas. Nuo įsteigimo momento iki 1972 metų ketvirtadalis TST direktorių buvo taip pat ir valdybos nariais bent viename ar keliuose Karnegio fonduose. Džonas Maklojus tuo pat metu pirmininkavo ir TST, ir Fordo fonde nuo šeštojo iki septintojo dešimtmečio.
Iš visų tinklinių struktūrų, TST plačiausiai buvo atstovaujama finansinė oligarchija. Daugiausiai tai buvo išeiviai iš kapitalistinių sluoksnių, jei tiksliau - finansinis elitas ir bankų grupės. 1969 metų apklausa leido išsiaiškinti, kad 7% bendro TST narių skaičiaus buvo turtingi savininkai, o dar 33% - aukščiausios grandies stambių korporacijų vadovai ir direktoriai.
Maždaug 11% TST narių yra kitų narių giminaičiai, o populiariausia jų veiklos rūšis (40% visų narių) yra verslas. Žiniasklaidos atstovai sudaro dar apie 50% narių skaičiaus, o paprasti darbuotojai nesurinko net 1%.
Kalbant apie TST vadovus, visi jie be išimties buvo išeiviai iš viešpataujančios kapitalistų klasės. Tai pačiai grupei tenka ir didžioji TST finansavimo dalis, visų pirma per fondus ir korporacijas, o taip pat per investicijas ir įnašus užsienio reikalų plėtojimui.
1929 metais TST įsigijo savo nuosavą pastatą. Žymią dalį lėšų jam pirkti dalį įnešė tuometinis organizacijos vadovas Polas Varburgas, o Džonas Rokfeleris II įnešė daugiausia pinigų. 1945 metais TST užėmė stambų pastatą, kurį paaukojo ponia Herold Prat, kurios vyras susikrovė turtus dėka Rokfelerių Standart Oil. O Dž. Rokfeleris II įnešė 150 000 dolerių pastato remontui.
Tarp 1936 ir 1946 metų vidutiniai įnašai TST finansuoti iš stambių fondų siekė apie 90 000 dolerių per metus. Daugiausiai lėšų atkeliaudavo iš Rokfelerių fondo ir Karnegio korporacijos, kurios tęsė finansavimą ir šeštame, septintame bei aštuntame dešimtmetyje. 1953 metais Fordo fondas pirmą kartą paaukojo stambią 100 000 dolerių sumą Amerikos-TSRS santykių tyrimams, kuriems vadovavo Džonas Maklojus. Tais pačiais metais Maklojus tapo TST, Fordo fondo ir Rokfelerių Chase Bank pirmininku.
1969-1970 metais organizacijoje buvo atstovaujamos šios kompanijos: U.S. Steel (įkūrė J. P. Morganas 1901 metais po to, kai už apvalią sumą įsigijo Endriaus Karnegio metalurgijos kompanijas), Mobil Oil (dabar - Exxon), Standard Oil of New Jersey (vėliau tapusi Mobil Exxon), IBM, ITT, General Elektric, DuPont, Chase Manhatan Bank, J. P. Morgan&Co (dabar sujungta su Chase į J. P. Morgan Chase), First National City Bank, Chemivcal Bank, Brown Brothers Harriman, Bank of New York, Morgan Stanley, Kuhn Loeb, Lehman Brothers ir kt.
Ankstyvoji Niujorko finansinė oligarchija buvo susiskirsčiusi į atskiras grupes. Tarp jų verta ypatingai išskirti Rokfelerių, Morgano, Harimano, Lemano-Goldmano, Sakso ir kai kurias kitas. Rokfelerių grupei priklausė: Chase Manhatan Bank, Chemical Bank, Bank of New York, Metropolitan Life, Equitable Life, Mobil Oil, Kuhn, Loeb, Milbank, Tweed, Hadley and McCloy (juridinė firma) ir Standart Oil. Morgano grupei priklausė: J.P. Morgan and Co, Morgan Stanley, New York Life, Mutual of New York, Davis Polk (juridinė firma), U.S. Steel, General Electric ir IBM. Štai ką rašo savo knygoje apie TST Lorensas Šoupas ir Viljamas Minteris:
"Nuo TST įkūrimo momento ir šeštojo dešimtmečio pradžioje pačius svarbiausius postus organizacijoje užėmė žmonės, atstovaujantys Morgano interesams. Nuo šeštojo dešimtmečio TST veikla ėmė vis labiau atitikti Rokfelerio interesus".
Iš visko sprendžiant, Morganai oficialiai perdavė organizaciją Rokfeleriams 1953 metais. Trys Džono Rokfelerio II sūnūs (Džonas III, Nelsonas ir Deividas) prisijungė prie TST ketvirto dešimtmečio pabaigoje, o Deividas tapo direktoriumi 1949 metais.
Nuo 1953 iki 1971 metų TST vadovavo Džordžas Franklinas. Jis buvo Deivido Rokfelerio kambariokas, kai abu mokėsi koledže. Tarp jų būta ir giminystės ryšių, o dar Džordžas dirbo juridinėje firmoje Devis Polk, priklausančioje Morgano grupei, o vėliau tapo Nelsono Rokfelerio padėjėju. 1950 metais Deividas Rokfeleris tapo TST viceprezidentu, o 1953 metais Džonas Maklojus, seniai atstovaujantis Rokfelerių grupei, tapo tuo pat metu ir TST, ir Rokfelerių Chase Bank vadovu.
Taip pat galima daryti prielaidą, kad maždaug tuo pačiu metu Rokfelerių grupė aplenkė Fordo grupę, turint galvoje Makojaus paskyrimą Fordo fondo pirmininku tais pačiais metais (iki paskyrimo jis buvo Rokfelerių fondo valdybos narys). Vėlesniais metais kelias vadovaujančias pozicijas TST užėmė išeiviai iš Rokfeleriių gruopės. Džonas Devisas, Robertas Rusa ir Bilas Mojersas - visi šie TST lyderiai buvo susiję su Rokfeklerių fondu.
Bėgo metai ir dešimtmečiai, o Rokfelerių grupė įgavo vis didesnį svorį Amerikos ir viso pasaulio valdančiuosiuose sluoksniuose, užtikrintai užimdama vietą šalia Rotšildų šeimos tam, kad realizuotų dinastinio globalizuoto pasaulio valdymo principus.
Žinoma, tarp šių valdančių dinastijų iki šiol išliko kažkokių ryšių, tai trukdo aiškiai atskirti jų įtakos sferas. Abu klanai finansavo ir iki šiol finansuoja Bilderbergo klubą, tačiau aštuntame dešimtmetyje pasidarė aišku, kad Rokfeleriai be abejonės tapo įtakingiausia dinastija Amerikoje, o gal ir visame pasaulyje, kadangi Amerika buvo ir tebelieka pasauliniu hegemonu. Pereinant į personalijų lygmenį, pačiu įtakingiausiu Amerikos (o gal ir pasaulio) žmogumi tapo Deividas Rokfeleris.
Pastarasis baigė Harvardą 1936 metais, o tada įstojo į Londono ekonomikos mokyklą, kur pirmą kartą susitiko su Džonu Kenedžiu ir netgi vaikščiojo į pasimatymus su jo seserimi Ketlina. II Pasaulinio karo metu Deividas tarnavo karinėje žvalgyboje Šiaurės Afrikoje ir Prancūzijoje.
1947 metais jis tapo Karnegio fondo už taiką pasaulyje valdybos nariu - tai svarbiausias arptautinis smegenų centras, į kurį jį pakvietė fondo prezidentas Edgaras Hisas. Tarp kitų valdybos narių buvo Džonas Fosteris Dalesas, kuris 1953 metais taps valstybės sekretoriumi, Dvaitas Eizenhaueris, kuris tais pačiais metais taps prezidentu ir Tomas Votsonas - IBM prezidentas. Pastarasis anksčiau kuravo gilius dalykinius santykius tarp IBM ir Hitlerio, buvo bendromis pastangomis tobulinami technologiniai holokausto procesai. 1949 metais Deividas tapo TST valdybos nariu. 1946 metais jis gavo pareigas Chase Bank, 1960 metais tapo jo prezidentu, o po 9 metų tapo pirmininku ir prezidentu banke Chase Manhatan.
Su broliais Dalesais Deividą siejo ilgalaikiai šeimyniniai santykiai. Jis buvo asmeniškai su jais opažįstamas dar nuo koledžo laikų. Alenas Dalesas vadovavo CŽV, o Džonas Fosteris Dalesas buvo valstybės sekretoriumi prie prezidento Eizenhauerio. Deividas taip pat buvo susijęs su Ričardu Helmsu, buvusiu aukšto rango CŽV pareigūnu, taip pat su Arčibaldu Ruzveltu jaunesniuoju - buvusiu CŽV agentu, kuris dirbo su Chase Manhatan, o jo brolis Kermitas Ruzveltas, taip pat CŽV agentas, organizavo 1953 metų perversmą Irane.
Be to, Deividas Rokfeleris užmezgė glaudžius ryšius su buvusiu CŽV agentu Viljamu Bandžiu, artimu CŽV direktoriui Alenui Dalesui. Vėliau jis gavo postą gynybos ministerijoje ir valstybės departamente prie Džono Kenedžio ir Lindono Džonsono, kur dirbo pagrindiniu konsultantu klausimams susijusiems su karu Vietname.
1971 metais, praėjus metams po to, kai Deividas Rokfeleris tapo TST pirmininku, jis pakvietė Bandį dirbti žurnalo Foreign Affairs, įtakingo TST periodinio leidinio redaktoriumi, kuriuo Bandis išbuvo vienuolika metų. Taip pat Deividas buvo nuolat informuotas apie žvalgybos slaptas operacijas dėka įvairių aukšto rango pareigūnų CŽV, kuriai tada vadovavo Alenas Dalesas - Deivido "draugas ir patikėtinis".
Tokiu būdu aštunto dešimtmečio pradžioje Deividas Rokfeleris tapo įtakingesnis, būdamas TST bei Chase Manhatan pirmininku ar atsidūrė pačiame centre tinklo, kuris formulavo, projektavo ir realizavo Amerikos imperialistinius interesus.
Septinto dešimtmečio pabaiga ir aštuntojo pradžia pasižymėjo tuo, kad visi pajuto JAV imperinės galios nuosmukį. Trečiojo pasaulio šalių kovos už nepriklausomybę ir pačioje Amerikoje vykstančių neramumų fone konkurencija tarp stambiausių pramoninių valstybių sustiprėjo, o bendradarbiavimo, atvirkščiai, sumažėjo. Tokia situacija pagimdė netikrumo jausmą oligarchijos sluoksniuose. Pakankamai patrauklios, ypač bankininkams, tarptautinių santykių reguliavimo aspektu buvo galimybės, kurias teikė paskolų rinka, tame tarpe, kalbant ir apie trečiojo pasaulio šalis. Štai ką rašo Holis Skleras savo knygoje "Trilateralizmas: Trišalė komisija ir elito globalinio valdymo planai.":
"Vakarų Europos ir Japonijos firmos brovėsi į Amerikos rinką ir konkuravo su Amerika dėl augančios trečiojo pasaulio rinkos. Be to, Europos šalys pradėjo teikti pagalbą ir kreditus trečiojo pasaulio šalims, stiprindamos ekonominius ryšius su savo buvusiomis kolonijomis. Trečiojo pasaulio šalys ėmė naudotis JAV teikiama pagalba, kad padengtų įsiskolinimus Vakarų Europai arba pasikliovė JAV pagalba, kad kompensuotų chronišką mokėjimų balanso deficitą, kurį lėmė, be viso kito, prekių iš Europos pirkimas.
Amerikiečių nuomone, jie buvo priversti užmokėti už europiečių ir japonų prekes, kurias importavo trečiojo pasaulio šalys... Trumpiau tariant, problema, Amerikos manymu, buvo ta, kad šioje situacijoje šalys-skolininkės iš trečiojo pasaulio gavo pernelyg didelę manevro laisvę savo ir Europos naudai ir Amerikos nenaudai. Tai kėlė sunkumų skleidžiant Amerikos ekonominę ir politinę įtaką besivystančiose šalyse".
Suprantama, ši problema pakėlė statusą ir išplėtė galimybes tokioms organizacijoms kaip TVF ir Pasaulio bankas. Buvo pateikiami įvairūs pasiūlymai "pertvarkyti" šias struktūras, kad jos atitiktų besikeičiančią tarptautinę situaciją.
Vieno iš projektų esmė buvo ta, kad reikia dažniau praktikuoti taip vadinamą "susaistytą" pagalbą: "teikti pagalbą šaliai, su sąlyga, kad šalis panaudos gautis pinigus pirkti amerikietiškas prekes ir paslaugas". Kitas pasiūlymas numatė bendradarbiavimą tarp išsivysčiusių šalių, kuris pasireikštų kaip "konsorcinis požiūris į pagalbą, aprėpiantis griežtą koordinaciją tarp šalių-donorių, planuojant šalių-gavėjų mokamas išmokas". Ir toliau: "Kiekviena šalis-donorė turi atsisakyti teikti pagalbą, išeinančią už kitų konsorciumui priklausančių šalių-donorių teikiamos pagalbos terminų rėmų."
Trečias populiarus pasiūlymas buvo "programinė pagalba", kas reiškė "pagalbą, teikiamą su sąlyga, kad bus sudaryta konkreti sutartis, neretai pilnavertės ekonomikos planavimo programos kontekste ir su ta programa turės sutikti šalis-gavėja, jei norės gauti paramą ar kreditą". Džordžas Bolas - senas TST ir Bilderbergo narys, buvęs valstybės sekretoriaus pavaduotojas ekonomikos klausimais Kenedžio administracijoje, 1967 metais pasakė:
"Politinės etninių valstybių ribos yra pernelyg siauros ir ankštos, kad lemtų šiuolaikinio verslo mastus ir funkcijas".
Būtent tokiame kontekste reikia žvelgti į Bžezinskio, tuometinio TST ir Bilderbergo nario knygą "Between Two Ages", išleistą 1970 metais. Joje jis ragina sukurti "Išsivysčiusių šalių bendriją". Deividas Rokfeleris įsidėmėjo tai, ką parašė Bžezinskis ir "sunerimo dėl prastėjančių santykių tarp JAV, Europos ir Japonijos". Prastėti jie ėmė po Niksono ekonominių šokų.
1972 metais Deividas Rokfeleris ir Bžezinskis, per kasmetinį Bilderbergo susitikimą, pateikė pasiūlymą sukurti trišalę struktūrą, tačiau pasiūlymas buvo atmestas dėl nenoro įsileisti į Bilderbergo klubą japonus. Dauguma europiečių nepanoro įtraukti japonų į "aukščiausiąją lygą". Tų pačių metų liepos mėnesį 17 įtakingų žmonių susirinko Deivido Rokfelerio dvare palei Niujorką, kad suplanuotų komisijos įsteigimą.
Susitikime dalyvavo: Bžezinskis, Makdžordžas Bandis - Fordo fondo prezidentas ir Foreign Affairs redaktoriaus Viljamo Bandžio brolis, taip pat Beilisas Meningas, TST prezidentas. Šitaip 1973 metais buvo suformuotas Trišalė komisija, skirta atitinkamoms problemoms spręsti. Išlaidas jos steigimui padengė Deividas Rokfeleris ir Fordo fondas.
Pirmaisiais keliais metais didžioji dalis lėšų Komisijai atėjo iš įvairių fondų, palaipsniui didėjant stambių korporacijų daliai nuo maždaug 12% 1973-76 metais iki maždaug 50% 1984 metais. Tokiu būdu aštuntame dešimtmetyje Deividas Rokfeleris užėmė dar reikšmingesnę poziciją tarptautinėje arenoje, tuo pat metu likdamas lyderiu Bilderbergo grupėje, užimdamas pirmininko postą Chase Manhatan banke, TST ir Trišalėje Komisijoje.
Zbignevas Bžezinskis buvo Trišalės komisijos direktorius, tuo pat metu užimdamas tas pačias pareigas TST. Trišalė komisija veikė kaip organizacija, per kurią galima buvo realizuoti "santarvės hegemoniją". Bent jau "santarvę" pasiekti galėjo šiai komisijai priklausančių valstybių elitai, dalindamiesi savo požiūriais, ideologija, tikslais ir metodais, panašiais kaip tai darė TST nariai Amerikoje.
Kaip TST veikė Amerikos viduje, taip Trišalė komisija veikė tarptautiniame lygmenyje (bent jau Šiaurės pramoninėse valstybėse). Pirmasis europietis Komisijos pirmininkas Maksas Konstemas pabrėžė "intelektualų" vaidmenį, Komisijai įvedant savo hegemoniją:
"Tai, ką teks nuveikti aukščiausios kategorijos intelektualams, gali būti visiškai nevertinga, jei tik mes nepradėsime veikti nuolatinėje santarvėje su turinčiais valdžią ar tais, kurie daro jiems įtaką. Man rodos, palaikyti ryšius tarp žmonių, reikalingų mūsų Trišalei komisijai, ir intelektualų, atliekančių būtinus darbus projektuojant naujosios sistemos elementus - tai labai reikšmingas dalykas. Trišalė komisija be intelektualų taps antrarūše derybų vedimo vieta. Intelektualai, nesugebantys pastoviai koordinuoti savo idėjų su valdančiaisiais mūsų pasaulio sluoksniais, bus pasmerkti skrajojimui niekam nenaudingose teorijose. Šitą darbą reikia daryti drauge su mūsų pačiais galingiausiais protais ir išties įtakingais piliečiais valstybėse, kurioms mes atstovaujame".
Savo 1972 metų kalboje, pasakytoje per Bilderbergo susitikimą, kai Deividas Rokfeleris drauge su Bžezinskiu pasiūlė įsteigti Trišalę komisiją, jis be viso kito pastebėjo, kad Komisija "suvienys geriausius pasaulio protus ateities problemų sprendimui, žinių kaupimui ir sintezei ir visa tai leis naujoms kartoms restruktūrizuoti vidaus ir užsienio politikos konceptualų pagrindą".