Kodėl delfi.lt yra bene labiausiai žiniasklaidai kenkianti organizacija. Sandros Vilimaitės "case study" (papildyta herojės komentarais)

Autorius: Artūras Račas Šaltinis: http://racas.lt/labiausiai-zin... 2018-02-28 00:27:00, skaitė 2449, komentavo 4

Žiūrėkit, chebryte, kiek iš jūsų atsimena ką nors iš to laikotarpio, kai jums buvo ketveri metai? Pavyzdžiui, aš nieko neprisimenu. Net nepasakyčiau, kokios spalvos buvo kambario sienos, kuriame miegojau, nekalbant jau apie pėdkelnių, kurias nešiojau, spalvą (taip, taip, berniukai sovietmečiu nešiojo pėdkelnes) ar žaislus, kuriuos tada turėjau.

Taip gali būti dėl to, kad aš esu jau pagyvenęs vyriškis ir man galbūt jau pasireiškia pirmieji Alzheimerio požymiai. Bet gali būti ir kitaip. Gali būti, kad aš vis dar esu sveiko proto, kuris man leidžia suvokti, kokią žalą Lietuvos žiniasklaidai ir visuomenei daro krūtų portalas delfi.lt, kurio idėjinė įkvėpėja yra Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, šaltinių teigimu, svajojanti perimti estafetę iš Skydinės direktoriaus visuomeninėje LRT televizijoje, kurią aš norėčiau pertvarkyti į normalią žiniasklaidos priemonę.

Bet šį kartą kalba ne apie mane ir ne apie Moniką ar girtuoklį Skydinės direktorių. Šį kartą noriu pakalbėti apie Sandrą Vilimaitę, kuri tiki, kad gali skristi. 

Blogeris Zeppelinusas jau prieš trejus metus rašė, kad vištos skraidyti negali, bet tada aš jo teksto dar nebuvau skaitęs. O bet tačiau, perskaitęs paskutinįjį Sandros Vilimaitės tekstą krūtų portale, turiu pripažinti, kad nelabai galiu su Zeppelinusu ginčytis.

Sandra tame tekste su krūtų portalo skaitytojais dalijasi savo skaudžiais keturmetės prisiminimais apie gūdžią sovietinę realybę, kuriuos privalu pacituoti:

Man buvo ketveri, iš sovietinių laikų geriausiai atsimenu žalios ir mėlynos spalvos iš folijos pagamintus kefyro ir pieno dangtelius ant stiklinių butelių, televizorių be pultelio – norint pakeisti kanalą ar pagarsinti reikėjo prieiti prie TV ir paspausti mygtuką, dideles šaldymo vitrinas parduotuvėse, kur prekių buvo nesuvokiamai mažai, baisias pilkas parduotuvės grindų plyteles ir susiraukusią kaip rupūžė pardavėją, kurios reikdavo prašyti paduoti reikiamas prekes, nes savitarnos nebuvo, o pardavėja jausdavausi taip, lyg darytų mums paslaugą, kad parduoda prekes, nors už jas susimokame pinigus.

Aš sakyčiau, kad kertinis žodis šioje Sandros įžangoje yra „rupūžė“, nes Sandra galvoja, kad ji nepanaši į rupūžę ir todėl visos kitos moterys, kurios į ją nepanašios, yra rupūžės. Skonio reikalas, žinoma, tačiau aš labai abejoju, kad Sandros tėvai, kai jai buvo ketveri, sovietmečiu leisdavo jai perjunginėti TV kanalus, nekalbant jau apie tai, kad būtų jai leidę eiti į parduotuvę pirkti „reikiamų prekių“  ir davę jai pinigų toms prekėms. Net ir sovietmečiu lietuviai nebuvo kvaili žmonės, žinau tai iš savo patirties, nors ir neprisimenu savęs ketverių metų.

Kita vertus, prisimenu sovietmetį ir to laikotarpio televizorius bei parduotuves, apie kurias Sandra žino tik iš V.Saldžiūno ir Monikos tekstų. Todėl niekaip negaliu suprasti, kodėl krūtų portalas galvoja, kad lietuviai yra kvaili ir nesupranta, kad Sandra, dalindamasi savo „prisiminimais“ apie sovietmetį, paprasčiausiai bukai meluoja, pristaikydama prie Monikos idiegtos krūtų portalo ideologijos.

Negaliu suprasti ir to, kodėl krūtų portalo redaktoriai mano, kad jų skaitytojai yra tokie kvaili, kad galėtų patikėti, kad kai Sandrai buvo šešeri, ji galėjo užsisakyti picą ir vaikščiojo į United Colors of Benetton parduotuvę Gedimino prospekte.

Šiaip tai tų redaktorių kvailumas nebūtų jokia probolema, Problema yra kitur. Monikos išugdyti kvaili krūtų portalo redaktoriai ugdo skaitytojus, dalis kurių galbūt patiki tuo, ką rašo Sandra. Nes galbūt tada, kai atsidarė pirmasis McDonald‘s Vilniuje, jie net nebuvo gimę. O kadangi krūtų portalas skelbiasi esąs „pagrindinis naujienų portalas Lietuvoje“, tai kaip netikėsi tuo, ką rašo to portalo „apžvalgininkė“ Sandra?

Juo labiau, kad Sandra labai gerai žino, kokios yra krūtų portalo vertybės ir tikriausiai turi sąrąšą raktinių žodžių, kurie privalomi visiems krūtų portalo „apžvalgininkams“, pretenduojantiems tapti labiausiai skaitomiems lietuvių kalba rašantiems autoriams pasaulyje.

„Subinėje“, „gluškaimio šikinyke“ – tai yra terminai, kurie krūtų portalo „apžvalgininkus“, įskaitant ir Sandrą daro nuomonės lyderiais, nes krūtų portalo skaitytojai tokius terminus supranta. Monika per ilgą laiką juos jau pripratino ir Sandra tai žino.

Iš esmės tai Sandra mokosi ne tik iš mergaičių mylėtojo, kurį paskutiniu metu nelabai skaito, bet ir iš pačios Monikos. Sandra žino, kad klišių kratinys yra viena svarbiausių krūtų portalo „apžvalgininko“ savybių. Todėl Sandra rašo apie greitą internetą, lazerius, pamini raktinę Nerijaus Mačiulio pavardę, taip leisdama suprasti savo skaitytojams, kad apie ekonomiką ji išmano ne mažiau už Moniką Šalčiūtė, iš kurios interviu ėmė pats Andrius Tapinas.

Sandra žino, kad Monika krūtų portalo skaitytojus išdresavo tikėti viskuo, ką rašo pati Monika ir V.Saldžiūnas. Todėl Sandra kerta iš peties:

Mažėja pajamų nelygybė, o skurdo riba, kuri buvo daugiau nei 30 proc. stojant į ES, dabar siekia 12 proc.

Sandra, žino, kad ji gali skristi, todėl ji yra tikra, kad krūtų portalo skaitytojai patikės ne tik tuo, kad ji sovietmečiu pirko maistą savo tėvams būdama ketverių metų ir kad ji jau tada buvo gražesnė už rupūžę pardavėją, bet ir tuo, kad ji supranta apie ekonomiką daugiau nei M.Šalčiūtė, iš kurios interviu ėmė pats A.Tapinas.

Sandra žino, kad nė vienas krūtų portalo skaitytojas nepasivargins pažiūrėti, ką apie skurdo ribą rašė jos gimtasis krūtų portalas , nekalbant jau apie oficialius Statistikos departamento duomenis, kurie akivaizdžiai liudija, kad Sandra yra arba labai kvaila, arba tiesiog įžūli melagė.

Sandra taip pat žino, jog nė vienas Monikos išauklėtas krūtų portalo skaitytojas nepasivargins patikrinti, ar Sandra,norėdama pasirodyti labai pažangi ir pagirti Lietuvą, nemeluoja, kai sako, kad:

Pasaulio banko tyrime Doing Business Lietuva užima 21 vietą tarp 190 šalių, o tarp ES valstybių narių – 10 vietą.

Žinoma, kad meluoja. Arba tiesiog nežino. Bet krūtų portalo skaitytojams tai niekada nerūpėjo ir nerūpės. Nes juos taip išauklėjo Monika.

Sandra dėl to nekalta. Ji galvoja, kad gali skristi ir žino, į kurią pusę reikia atsukti savo plunksnas. Visa kita – tik technikos reikalas, kurią Sandrai, panašu, gerai sekasi įvaldyti, nes ji turi, iš ko mokytis.

Problema – ne Sandra. Problema – Monikos sukurta krūtų portalo ideologija, kuri suteikia eterį tokioms, kaip Sandra ir taip ugdo naują buką ir nekritišką skaitytojų kartą, kuri šventai tiki Sandros „prisiminimais“ apie sovietmetį ir jos melagystėmis apie skurdo ribąbie žiniomis apie verslą Lietuvoje.

Žala yra ne sandros ir monikos (nesvarbu, ar jos šalčiūtės, ar garbačiauskaitės). Žala yra skaitytojų bukinimas, suteikiant erdvę nemokšoms, rašantiems apie „subines“ ir šikinykus“ ir pratinant juos prie minties, kad būtent „subinės“ ir yra svarbiausia Lietuvos problema.

Niekas to nedaro geriau nei Monikos vardo krūtų portalas ir būtent todėl, mano nuomone, tai yra organizacija, daranti didžiausią žalą  žiniasklaidai Lietuvoje.  O kartu ir labiausiai kenkianti visuomenei.

P.S. Beje, nežinau, ar Sandra myli jaunus berniukus, bet žinau, kad ji taip pat leidžia žurnalą. Ir todėl labai smagu yra stebėti, kaip krūtų portalo redaktoriai, patys to nesuvokdami, nemokamai dirba marketingistais ir augina auditoriją profanams, kurie naudojasi dalies Lietuvos visuomenės neišprusimu, kad galėtų nupirkti batus savo jaunoms mergaitėms/berniukams.

Nors gali būti, kad aš kažko nežinau ir tie profanai nuperka batus ir krūtų portalo marketingistams. Tada tai tiesiog business as usual.

P.S. Sandra Vilimaitė atsiliepė į kritiką ir paaiškino, kodėl jos tekste pateikiami išgalvoti faktai ir suklastota statistika. Tebūnie išklausyta ir kita nuomonė, tskant škia.