Kritika santykiuose – priklausomybės forma

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kritika... 2018-02-19 12:13:25, skaitė 1168, komentavo 1

Yra tokia istorija apie du teisėjus, kurie susitiko už pietų stalo. Vienas jų – šeimos reikalų teisėjas, kitas nagrinėja kriminalines bylas. Pastarasis sako pirmam: „Žinai, koks skirtumas tarp mūsų? Mano darbas – suprasti, kaip po gero žmogaus kauke gali slapstytis nusikaltėlis. O tu, priešingai, turi reikalą su gerais žmonėmis, kurie dažnai daro blogus dalykus“.

Santuoka – išties sunkus darbas, kuriame du geri žmonės gali elgtis neteisingai. Ar girdėjote sutuoktinių barnius? Klaiku. Du mylintys žmonės stengiasi vienas kitą sunaikinti. Tik paklausykite, kokiomis frazėmis jie svaidosi:

Tu nežinai, ką kalbi! Tu niekada to nežinai!
Įdomu, ar gali tapti dar didesniu idiotu?
Tavo motina visą gyvenimą darė tą patį ir dabar tu paprasčiausiai viską kartoji. Ji sugriovė ir tavo gyvenimą!
Tu šaltakraujiška sterva!

Santuoka – tikriausiai vienas sudėtingiausių dalykų kiekvieno žmogaus gyvenime. Ji verčia būti pastoviai greta vieno ir to paties žmogaus, metų metus prie jo taikytis. Atvirai kalbant, žmogui sunku gyventi netgi su pačiu savimi, ką jau kalbėti apie kitus. Santuoka gali visiškai išsekinti ir tada pasireiškia visi tie klaikūs charakterio bruožai.

Pažvelkime tiesai į akis – visos poros barasi ir kivirčijasi. Tačiau, deja, jos gali nueiti pernelyg toli, kai konstruktyvūs reikalavimai perauga į įžeidžiančią kritiką. Žmonės pradeda kritikuoti, narpliodami smulkiausius trūkumus ir tiesiog naikindami savo partnerį.

Atkreipkite dėmesį: dabar kalba eina apie konstruktyvią kritiką, kurios tikslas – signalizuoti partneriui apie svarbią problemą ir paskui bendrai ją aptarti. Egzistuoja milžiniška bedugnė tarp kritiško vertinimo ir paprastos kritikos. Kai žmogus kritiškai vertina partnerį ir skelbia savo išvadas, jis iškelia problemą į paviršių ir nori padėti mylimam žmogui ją išspręsti. Kai tiesiog šiaip puldinėjate sutuoktinį, pradedate jį kritikuoti – jūs naikinate jį kaip asmenybę. Konstruktyvus patarimas – tai sveiki santykiai. Įžeidžianti kritika pamažu griauna bet kokius santykius.

Psichologai nustatė, kad kasdieninė kritika, kurios vaikai susilaukia iš tėvų, daro vaikiškai psichikai neįtikėtinai galingą neigiamą poveikį, viskas gali baigtis psichiniais sutrikimais. Tą patį galima pasakyti apie kritiką santuokoje.

Ne veltui žinomas tyrinėtojas Džonas Gotmanas vadina kritiką vienu iš santykių apokalipsės raitelių. Jos galia ne mažesnė už paniekos, blokavimo bei apsauginės reakcijos galią.

Amerikiečių psichologas Neilas Lavenderis teigia, kad kritika – tai viena iš chroniškos žmogaus priklausomybės formų. Ją galima drąsiai lyginti su priklausomybe nuo heroino ar alkoholio, kadangi viską ir visus kritikuoti įpratęs žmogus jau paprasčiausiai negali sustoti – jis ieško, panašiai kaip narkomanas, naujų ir naujų priekabių. Ir visada jų suranda. Dar daugiau – jis pasijaučia žymiai geriau, kai kažką kritikuoja, ir patiria iš to realų pasitenkinimą.

Praktikuodamas, Lavenderis lengvai nustatydavo, ar sutuoktiniai turi priklausomybę nuo kritikos. Tuo tikslu jis duodavo užduotį: savaitę laiko dėl nieko nekritikuoti sutuoktinio. Galima pateikti konstruktyvius prašymus ir reikalavimus bei problemų sprendimus, o štai kritikuoti – šiukštu. Atspėkite, koks buvo rezultatas? Teisingai – priklausomybe sergantis žmogus paprasčiausiai negalėdavo sustoti. Tam tikrą laiką jam gaudavosi sąmoningai save pristabdyti, bet pakakdavo atsipalaiduoti – ir kritika vėl jį užvaldydavo.

Labai sunku mylėti žmogų, kuris be paliovos visus ir viską kritikuoja. Bet jeigu pažvelgsime į tokio žmogaus praeitį, galime išsiaiškinti, kurioje vietoje prasidėjo ši problema. Kaip taisyklė, kritikas turėjo sunkią vaikystę – tėvai irgi jį be perstojo kritikavo.

Dėl tokio auklėjimo žmogui neregėtai išsikraipo realybės vaizdas. Įsivaizduokite – ką tik jūsų gyvenime nutiko nuostabus įvykis, kuris devyniasdešimt devyniais procentais pozityvus. Bet yra ir tasai vienas procentas negatyvo. Kaip manote, į ką sutelks visą savo dėmesį kritikas? Visiškai teisingai – būtent į tą vieną procentą. Žmogus gali žiūrėti nuostabų filmą, tikrą šedevrą, tačiau atkreips dėmesį tik į vieną smulkią detalę, kuri jį įsiutins – pliką aktorių, raudonus marškinius ir pan.

Bėda dar ir ta, kad kritikuodamas kitus, toks žmogus lygiai taip pat kritikuoja ir pats save. Prisipažinimas pačiam sau, kad esi būtent toks viską aplinkui kritikuojantis žmogus, gali žymiai palengvinti situaciją. Čia kaip su alkoholikais: jei nori išgyti – pirmiausiai sąžiningai prisipažink sau pačiam, kad sergi.