Barbių įtaka vaikams
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/barbiu-itak... 2015-02-09 12:30:17, skaitė 4997, komentavo 1
Jūs niekad neatkreipėte dėmesio į tai, kad mūsų kultūroje lėlės – tai visada lėlės-vaikai? Nuo kūdikių iki keliamečių.
Tuo tarpu populiariausia Vakarų lėlė – Barbė. Lėlė, vaizduojanti visiškai suaugusią asmenybę.
Jeigu mums įprasti žaislai ugdo būsimoms mamoms vaikų priežiūros įgūdžius, tai kokius įgūdžius išugdys mergaitėms žaidimas su Barbėmis? Niekada apie tai nesusimąstėte?
Pasižiūrėkite, ką žaisdamos daro mergaitės su ta pačia Barbe.
Jos tas lėles rengia, nurengia, puošia, suveda su ištisu tabūnu įvairiausių draugelių, kurie pardavinėjami drauge su drabužiais ir Barbės namais, interjerais ir t.t.
Jau iš to, kas išvardinta galima drąsiai atsakyti į išsikeltą klausimą.
Mergaitė, žaisdama su Barbe, ugdo savyje iškart du elgesio stereotipus.
Pirmas – labai turtingos veltėdės tarnaitė.
Antras – pati veltėdė.
Apie jokius gyvybiškai svarbius įgūdžius čia ir kalbos eiti negali (nebent iš anksto ruoštumėte savo vaiką būsimos turtingų veltėdžių tarnaitės vaidmeniui).
Žinoma, jei žmogus, padovanojęs savo dukrai Barbę, pats yra turtingas – tada prašom. Tačiau čia esama dar vieno labai nemalonaus povandeninio akmens. Susijęs jis jau tiesiogiai su faktu, kad mergaitė, žaisdama tokius žaidimus, ir toliau kopijuos tą lėlę visame kame. Tame tarpe ir jos išvaizdą.
Ar norite, kad jūsų mylima dukrelė atrodytų kaip anatomijos pamokų mokymo priemonė? Ne?
Bet ir tai dar ne viskas. Norite pasmaginti draugus? Užduokite jiems klausimą: „Išvardinkite tris Barbės išsigimimo požymius“. Prieš gaudami atsakymus, pasiimkite lėlę ir pamėginkite savarankiškai susirasti tuos požymius.
Atsakymas į klausimą:
1. Neproporcingai ilgos kojos (pas normalų žmogų atstumas nuo talijos iki viršugalvio yra lygus atstumui nuo talijos iki pėdų). Tokia anomalija kaip pas lėlę gamtoje pasitaiko labai retai ir laikoma genetiniu išsigimimu ir tokios „damos“ kaip taisykle, yra arba labai ligotos, arba nevaisingos ir frigidiškos, kas jau savaime yra žmogui didelė nelaimė.
2. Neproporcingai trumpos rankos (pas normalų stovintį žmogų pirštų galiukai siekia klubų vidurį).
3. Siaubingas liesumas ir berniukiškos kūno formos – platūs pečiai ir siauri klubai.
Visas šias „grožybes“ ims stengtis atitikti ir jūsų dukra. Jau neskaitant to, kad iš jos išaugs turtinga veltėdė.
Jums tikrai taip smarkiai to norisi?
Na, jeigu norisi arba jums nusispjauti – tada lėkite į parduotuvę ir pirkite savo mylimiausiajai Barbę.
Iš A. Bogatyriovo knygos „Mes ir jie“:
Barbė tikriausiai yra pirmas žaislas, kuris jau seniai kelia susidomėjimą ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tiek pozityvia prasme (suaugę kolekcininkai), tiek negatyvia (priešininkai). Skaitant straipsnius apie Barbę, naršant internetą, tenka nuolat susidurti su maniera kalbėti apie Barbę kaip apie hyvą žmogų: „Ji save laiko…“, „Ji elgiasi kaip…“, „Jos draugas Kenas turi įprotį…“ Kitaip sakant, Barbė tapo pirmuoju žaislu, tapusiu ištisu sociokultūriniu fenomenu. Apie ją vyksta daugybė diskusijų. O labiausiai Barbei kliūna nuo psichologų, religinių organizacijų, feminisčių ir paprastų įsiutusių tėvų.
Gydytojai ir psichologai kaltina lėlę tuo, kad turėdama tokias nerealias kūno proporcijas, ji gali suformuoti mergaitei klaidingą nuomonę apie moters figūrą ir tai galiausiai baigsis anoreksija. Religinės organizacijos kaltina lėlę tuo, kad ji tvirkina vaikus ir neugdo motinystės instinkto. Feministės tvirtina, kad Barbė formuoja silpnos moters, moters-seksualinio žaislo, skirto vyrams įvaizdį, vietoje to, kad mokytų mergaites būti pilnavertėmis asmenybėmis.
Jei Barbė būtų gyva vidutinio ūgio moteris, ja galima būtų gerokai išgąsdinti tuos pačius vaikus. Viena amerikietė padidino Barbę iki suaugusios moters dydžio ir…
Amerikietė Galia Slejen (Galia Slayen), kuri paauglystėje sirgo anoreksija, pirmoji pastebėjo pas Barbę patologinio liesumo požymius. Išsigydžiusi nuo anoreksijos, ji dabar pati padeda tokioms ligonėms, savo nelaimės draugėms. Ji mano, kad žymioji lėlė formuoja mergaitėms neteisingą nuomonę apie moters figūrą ir veda tiesiai į anoreksiją. Galia pagamino lėlę, kurios ūgis siekė 175 centimetrus, tiksliai išlaikydama visas proporcijas. Gavosi baisi mergina su akivaizdžiais anoreksijos požymiais plius neproporcingai gigantišku biustu. Gyva tokia „Barbė“ svertų ne daugiau kaip 50 kilogramų, o tai jau pavojinga sveikatai, turint galvoje ūgį. Esant tokiam svoriui, jai akivaizdžiai nutrūko menstruacijos, be to, ji niekad nesugebėtų vaikščioti savo kojomis – tiktai keturiomis. – komentuoja Slejen savo kūrinio sveikatą.
Žaisdama su Barbe, mergaitė neugdo savyje motiniškų jausmų, greičiau sutapatina save, savo ateities įvaizdį su šia suaugusia lėle. Tuo pat metu ugdomas vartotojiškas požiūris į daiktus. Kostiumų Barbei nepasisiūsi savo rankomis, juos reikia pirkti gatavus. Barbės nepasiguldysi šalia savęs į lovelę – jai reikalingi asmeniniai baldai. Su Barbe neįmanoma vesti dialogo, lėlei reikalingos asmeninės draugės ir draugai, kurie gyvena su ja tarytum kitame išmatavime, kuris skiriasi nuo įprasto pasaulio. Barbė – suaugusi mergina – nekelia vaikui jokių motiniškų jausmų, todėl mums reikia gerai pagalvoti, ką mes norime išugdyti savo mergaitėms: šiltus globėjiškus jausmus, būsimos motinystės pagrindą, ar vartotojiškumą, vis gražesnių daiktų vaikymąsi. Lėlės skirtingos ir vaikus jos auklėja labai skirtingai. Mūsų akyse motinystės archetipas nepastebimai keičiamas ištvirkimo archetipu.