"Gerai" ar "Blogai" mes žinome nuo gimimo
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://www.versijos.com/publ/k... 2014-09-18 03:00:39, skaitė 9428, komentavo 1
Ilgą laiką buvo manoma, kad ką tik gimęs žmogus nemato skirtumo tarp "gero" ir "blogo" (jį supančių suaugusių požiūriu). Tačiau neseniai psichologijos profesorius Polas Bliumas iš Jeilio universiteto nutarė praktiškai patikrinti, ar įžvelgia mažyliai skirtumą tarp gerų ir blogų poelgių. Ir paaiškėjo, kad įžvelgia.
Priimta manyti, kad naujagimio sąmonė - tai tabula rasa - švarus popieriaus lapas, o įvairios dorovinės ir moralinės-etinės normos įdiegiamos jam adaptacijos visuomenėje metu. O gal dorovė yra įgimta savybė? Bliumas nutarė paanalizuoti šį klausimą knygoje "Viso labo mažyliai: blogio ir gėrio kilmė".
Prieš pradėdamas rašyti knygą, mokslininkas atliko visą eilę eksperimentų. Jis sekė vaikų iki vienerių metų amžiaus reakcijas į lėlių vaidinimus. Paaiškėjo, kad netgi trijų mėnesių kūdikiai be klaidų atpažindavo teigiamus personažus ir žiūri į juos ilgiau, kai tuo tarpu neigiami personažai jų nedomina. Sulaukę pusės metų amžiaus, vaikai tiesia rankas link lėlių, vaidinančių teigiamus herojus, o sulaukę metų amžiaus, siekia "nubausti" neigiamus personažus.
Bliumas neapsiribojo eksperimentais su vaikais. Jis atliko visą eilę tyrimų, kuriuose dalyvavo suaugę įvairių kultūrų atstovai, o taip pat pasinaudojo filosofijos ir religijos sukaupta patirtimi.
Tyrinėtojas padarė išvadą, kad principas "pamilk artimą savo kaip patį save" išties sukurtas evoliucijos. Tačiau pirmiausiai jam rūpėjo universalios moralės atsiradimo problema. Tarkime, Darvino nuomone, moralė yra grupinės atrankos rezultatas: juk tokie bruožai kaip pasirengimas bendradarbiauti ir sąveikauti padeda išgyventi, kai tuo tarpu žmonės, kurie įpratę susižerti naudą sau, galiausiai apsilieka vieni, be paramos ir žūsta. Iš pirmo žvilgsnio hipotezė atrodo pakankamai logiškai, tačiau kur įrodymai, kad egzistuoja grupės, kur visi bendradarbiauja tarpusavyje? Realiame pasaulyje visada atsiranda egoistų, galvojančių tiktai apie save. Dėl to teko padaryti patikslinimą: išgyvena tos "komandos", kur "gerų" narių esama daugiau nei "blogų".
Ir vis dėlto, ar galima vienareikšmiškai apibūdinti sąvoką "dorumas"? Juk tai pakankamai sąlygiška kategorija. Kitados buvo laikoma teisinga deginti ant laužų įtariamus raganavimu. O dabar tai pavadintų ne tik amoralumu, bet ir žiaurumu. Dėl to, netgi jei mažas vaikas įžvelgia skirtumą tarp geriečio ir piktadario per lėlių spektaklį, tai dar neliudija apie tai, kad jis turi įgimtą supratimą, kas yra gerai, o kas blogai. Čia, kaip mano Bliumas, gali suveikti mūsų įgimtas polinkis į empatiją. Mažylis tiesiog pasąmonėje pagauna svetimą nuotaiką ir atitinkamai reaguoja. Lygiai taip pat mažyliai, kuriems dar tik kelios dienos, gali atskirti savo mamos balsą nuo itų balsų ir išreikšti simpatiją žmonėms, kurie panašūs į jo tėvus.
Pavyzdžiui, jeigu tėvai - baltieji, tai vaikai simpatizuoja europiečių rasės atstovams. Jeigu tamsiaodžiai, jiems gali patikti žmonės su negroidų požymiais. Tačiau sulaukęs maždaug trejų metų, vaikas ramiai reaguoja į bet kurią rasę. Kuo sąmoningesni mes daromės, tuo geriau suprantame būtinybę formuoti santykius su aplinkiniais, kad pasijustum saugiau.
Dar viena moralės savybė - skirstyti žmones į savus ir svetimus. Šitą teoriją patvirtino dar 1954 metais amerikiečių psichologai Muzaferas Šerifas ir Henris Taifelis. Jie paskirstė berniukus vasaros stovykloje Oklahomoje į dvi grupes. Visi berniukai buvo baltieji, jų mažius buvo 10 metų, o šeimos priklausė vidurinei klasei.
Visą savaitę grupės nebendravo tarpusavyje, jos neturėjo jokios informacijos viena apie kitą. Paskui kiekvienai grupei pasakė, kad ją netrukus sujungs su kita. Ir prasidėjo! Abiejų grupių atstovai ėmė demonstruoti priešiškumą "svetimiems", leido sau rasistinius išsireiškimus jų adresu ir netgi mėgino vogti daiktus iš "svetimų" ir gadinti jų nuosavybę. O juk iš esmės ir vieni, ir kiti niekuo nesiskyrė.
Štai savybę skirti "savas-svetimas" išties galima laikyti įgimta. Dar ankstyvame amžiuje mes skirstome mus supantį pasaulį į "pažįstamą" ir "nepažįstamą", o taip pat vienytis su kitais žmonėmis, kad atsispirtume kažkam kitam. Ir "gėriu" mums tampa tie elgesio principai, kurių laikosi "mūsiškiai".
Beje, empatija būdinga ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, tokiems kaip žiurkės ar šimpanzės. - tvirtina profesorius Bliumas. Iš visko sprendžiant, mūsų gėrio ir blogio supratimas vis dėlto yra savisaugos instinkto pasekmė.