Vėl išlindo purvinos SADM ministro Lino Kukuraičio ausys. Ar atsistatydins?

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2017-07-24 17:14:59, skaitė 1933, komentavo 1

Vėl išlindo purvinos SADM ministro Lino Kukuraičio ausys. Ar atsistatydins?

20161124_172748_683.jpg

Pernai, lapkričio 24 d. BNS informavo: „Socialinės apsaugos ir darbo ministru siūlomas Linas Kukuraitis - prieštaringai vertinamo gimdymo namuose šalininkas. Visi jo penki vaikai yra gimę namuose.

„Rinkomės gimdyti namuose dėl to paties saugumo, apie kurį kalbama, nes saugumą suvokėme ne tik kaip fizinį, bet ir kaip dvasinį, – yra sakęs L.Kukuraitis. – Gaila, kad turime rinktis tarp fizinio ir dvasinio saugumo, džiaugiamės, kad turėjome draugų, kurie mums padėjo šiame procese.“

Prieš kelias dienas šis skandalingas dabartinio SADM ministro Lino Kukuraičio biografijos faktas vėl visu gražumu išniro į paviršių. Kristina Sulikienė Laisvame laikraštyje parašė:

„Vilniaus miesto apylinkės teismas šią savaitę baigė nagrinėti rezonansinę bylą, kurioje dvi moterys kaltinamos neteisėta pagalba nėščioms moterims gimdyti namuose. Jos yra padėjusios gimti ir L.Kukuraičio vaikams.“ (…) „2017-07-19 Vilniaus apygardos teismas pripažino kalta Jurgitą Ingą Švedienę, kuri neįgijusi medicininio išsilavinimo, t. y. nebūdama gydytoja ar kita sveikatos priežiūros specialistė, neturėdama licencijos, nedirbdama jokioje sveikatos priežiūros įstaigoje, 1999–2011 metais vertėsi uždrausta veikla – priiminėjo gimdymus ne asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Tokių paslaugų moteris suteikė 36 kartus. Tiesa, moteris apylinkės teisme buvo išteisinta 2016 12 23, tačiau nepamirškime, jog Linas Kukuraitis, kurio namuose yra irgi pribuvusi nusikaltėlė – buvo ką tik paskirtas socialinės apsaugos ir darbo ministru, ir jam ranką spaudė pati Dalia Grybauskaitė, kuri skiria ir atleidžia teisėjus. O prezidentės teisėjai bijo. Kaip čia ims ir nuteis favorito pribuvėją, juk negerai atrodys.“ (...)

„Nors Linas Kukuraitis, jo žmona ir dar keliasdešimt porų nebuvo teisiami kaip nusikaltimų užsakovai, ir nusikalstamos veikos bendrininkai, klausimas lieka atviru: po tokio teismo sprendimo ar nereikėtų Linui Kukuraičiui atsistatydinti? Juk jeigu pribuvėjos pripažintos kaltomis, tada jis užsakė nusikaltimą savo namuose. Nesvarbu, kad prokuroras „išėmė“ L. Kukuraitį iš bylos. Politikoje labai svarbu ir etika, ir moralė.“ (...)

„O Linas Kukuraitis, „išimtas“ iš bylos, ne tik kad nemoralus, bet dar ir galimai „pakabintas“, ir baigia Lietuvą užversti pabėgėliais – jau įvykdyta ½ plano, nors Lenkija ir Vengrija kategoriškai atsisako vykdyti pabėgėlių programos kvotas.

Kažkas, kas pasiūlė L. Kukuraitį į ministrus, numatė tolimesnį scenarijų - jog, jeigu bus nuteistos pribuvėjos, virš ministro galvos visada kabės Damoklo kardas, ir jis bijos, kad ir jam nebūtų iškelta baudžiamoji byla dėl nusikaltimo užsakymo. O kaip teisėsauga moka hibridizuoti ir parazituoti bylas netgi iš užbaigtųjų – matome Klonio gatvės bylų epopėjoje.

Lyginant su Gretos paltu ir Roveriu, čia skandalas didesnis: socialinės apsaugos ir darbo ministras rizikavo net 5 vaikų gyvybėmis, sukėlė grėsmę jiems savo užsakymu pasikviesti ką tik nuteistas pribuvėjas. Jeigu jis gali sukelti pavojų savo šeimai – kaip jis gali vadovauti ministerijai?“

Kristina Sulikienė randa buvusio Caritas veikėjo biografijoje ir daugiau purvo, kuris sunkiai dera su jo užimamu ministro postu. Ji primena apie Lino Kukuraičio dalyvavimą „šaraškino kontorose“, „pinigų plovime“, „žmonių prekyboje“. Dabar šio nešvaraus veikėjo nagai paniro į „pabėgėlių pinigus“.

Sulikienė savo straipsnyje į dienos šviesą išvelka dar viena šio purvino ministro labai svarbų biografijos faktą. Ji rašo:

„Ir dar statusas vienuolyne „Assumption“ – Linas Kukuraitis yra „Assumtion draugas“, kas yra panašiai kaip vienuolis tretininkas, ir yra davęs pasižadėjimą, priesaiką – susijęs priesaika su Vatikanu, toks ministras visų pirma ir žiūrės Vatikano valstybės nurodymų, tik po to tarnaus Lietuvai.

Aš  nesuprantu, kur žiūri VSD – juk privalo tikrinti asmens įsipareigojimus kitoms valstybėms.

Vatikanas yra normali valstybė, kuriai pasižadėjęs mūsų ministras, visur ir visada žiūrėti Vatikano reikalų, padėti broliams ir seserims Kristuje Jėzuje – Assumption vienuolijoje visame pasaulyje.

Priesaikos teksto VSD su STT neskaitė, pamenate, Kukuraitis minėjo „draugų pagalbos grupę“ – čia ir yra jo vienuolių tretininkų bendruomenė, kuriai o ne Lietuvos žmonėms, jis pirmiausiai turi tarnauti. Vienuolynas išsidėstęs per visą pasaulį – labai patogus vienuolyno draugas ministras: galima per jį atvykti į Lietuvą, apsimetus pabėgėliais, gauti pinigus. Atvyks koks Džibučio vienuolyno padalinys, apsimes, kad persekioja dėl religijos – dar ir pinigų iš savo ministro pragyvenimui gaus, nereikės rinkti aukų, nei dirbti.

Be to, D. Grybauskaitė, jeigu turi labai blogus patarėjus,- viena jų, toks sutapimas - Šarūnė – irgi minėto vienuolyno draugė, na, bent jau 1 metus tikrai gyveno merginų bendruomenėje, pažįsta ji ir ministrą, nes jo žmonos sesuo šio vienuolyno vienuolė (S. Jolanta) - galėjo skaityti iš spaudos, jog pribuvėjų byloje L. Kukuraitis yra minimas – jo namai tapę nusikaltimo vieta. O jis nusikaltimui atlikti – vykdyti veiklą neturint licencijos – sudarė visas sąlygas, netgi užsakė nusikalstamos veikos epizodą savo namuose atlikti iš viso 5 kartus.“

Kukuraitis ir „pabėgėlių industrija“

Šio susidirbusio bažnyčios tarno Lino Kukuraičio sąsaja su „pabėgėlių industrija“ - tiesioginė. Prieš pasodinant į SADM kėdę Linas Kukuraitis vadovavo prastos reputacijos ir dėl „pabėgėlių industrijos“ pagarsėjusiai bažnytinei-globalistinei „Caritas“organizacijai Lietuvoje.

Šis ministras pasišovė Lietuvoje gerinti „pabėgėlių“ integraciją, gerinti jų aprūpinimą, kad jie trokštų likti Lietuvoje, bet viską daryti gudriai, patyliukais, kad nebadytų akių aplink gyvenantiems nuskurdusiems lietuviams šlykšti socialinė neteisybė, per nevyriausybines organizacijas.

Jis gi išėjo puikią valdiškų ir kitokių pinigų įsisavinimo (švelniai kalbant) mokyklą, kurios vardas „Caritas“. Prieš įsodinamas į ministro postą, Kukuraitis vadovavo šiai per „pabėgėlių krizę“ pagarsėjusiai organizacijai.

JAV gyvenantis disidentas Valdas Anelauskas sako:

„Pavyzdžiui, naujasis socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pradeda darbą nuo ko? O gi nuo strategijų kūrimo, kad atgabenti „pabėgėliai“ pasiliktų gyventi Lietuvoje!.. Pirmas rūpestis ir didžiausias prioritetas jam – „pabėgėliai“, kaip juos išlaikyt Lietuvoje, kad vėl nepabėgtų!.. Daugiau nei keista, švelniai pasakius. Toks ministeris – tikrų tikriausias Merkel pasekėjas!.. Dėl tokių politikierių Lietuvą gali ištikti nepataisoma katastrofa!..Štai iškalbinga statistika: 1960 metais Sirijoje gyveno 4,5 milijono gyventojų, o 2010-tais, prieš pat prasidedant ten karui, beveik 21 milijonas, taigi penkis kartus daugiau!.. Priėmus dabar Lietuvai gyventi sirus, nesunku paskaičiuoti, po kiek laiko sirų skaičius Lietuvoje viršys lietuvių skaičių...“

Prieš kelias dienas mes sulaukėme Kukuraičio ministerijos konkreičių žingsnių siekiant diskriminuoti skurstančius Lietuvos gyventojus, o socialinius parazitus – klaidinimo tikslais vadinamus „pabėgėliais“ jis susiruošė padaryti išskirtine kasta, kuriai taikomi išskirtiniai socialinio aprūpinimo standartai, kad tik šitas parazitinis elementas, ekonominiais sumetimais nelegaliai atvykęs iš kitų kontinentų liktų degraduoti mūsų šalį, mūsų kultūrą, mūsų papročius, gyvenimo būdą. (žiūr. mano vakarykštį straipsnį: http://lebionka.blogspot.lt/2017/07/svolociu-valdzia-lietuviams-ji-rodo.html)

Kokio didelio masto nelaimė valstybei yra šie vežami ekonominiai migrantai, kuriuos neadekvatūs politikai sutiko įsileisti į Lietuvą, parodė banko DNB atliktas tyrimas.

Danijos nacionalinio banko (DNB) skaičiavimais per metus vienam migrantui iš valstybės biudžeto yra išleidžiama mažiausiai 4000 eurų. Sekanti migrantų karta kainuos 100 eurų pigiau – 3900 eurų. Jeigu tokia tendencija išliks, tai galutinė ekonominė migrantų adaptacija pareikalaus 40 jų kartų – apie 1000 metų.

Siekiant kompensuoti biudžeto išlaidas migrantams, teks didinti pensijinį amžių vietiniams piliečiams kas penki metai iki pat 2100 metų.

DNB tyrimai nepatvirtino ekonominės naudos iš migrantų antplūdžio į šalį. 7 iš 10 migrantų, atvykstančių ne iš Europos valstybių net nepažįsta alfabeto. Tik 2% iš jų sugeba dirbti Danijoje tuojau pat atvykę į šalį. Likusieji arba per daug ligoti, arba neturi jokio išsilavinimo, o jiems suteikti išsilavinimą Danijos biudžetui kainuos milijardus. Išlaidos vienam migrantui per visą jo gyvenimą gali sudaryti apie 268000 eurų.

Dabar padauginkime šią 268000 eurų sumą, kiek valstybei kainuos kiekvienas migrantas per jo visuomenei nuostolingą gyvenimą iš 1 105, tai yra tiek, kiek besmegeniai Lietuvos politikai per du metus sutiko įsileisti migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, ir gausime gražią 296 140 000 eurų sumą!

Pabėgėliai – daugiamilijardinis „Carito“ verslas

Politologas ir žurnalistas Udo Ulfkotte šiais metais publikuotoje knygoje „Pabėgėlių industrija“ atveria užkulisius įstaigų, kurios išmušinėja pelną iš milijardinio verslo su pabėgėliais. Jo nuomone iš „pabėgėlių industrijos“ pelnosi politikai, žurnalistai ir socialiniai susivienijimai.

Autorius rašo:

„Vokietijos Raudonasis kryžius, Caritas, Diakonie ir kitos labdaringos organizacijos, dirbančios  su pabėgėliais, turėjo 140 milijardų eurų metinę apyvartą ir davė darbo 2,3 milijonams žmonių. Palyginimui, Vokietijos automobilių pramonėje dirba iš viso 738 000 žmonių. Ir netgi didelis koncernas „Siemens“, su filialais 167 valstybėse ir 343.000 darbuotojų skaičiumi, pasiekia vos 70 milijardų eurų metinę apyvartą.“

„Iš pabėgėlių antplūdžio gauna naudą ir partijos, ir politikai. Kas trečias Bundestago politikas, Ulfkotte žodžiais, yra valdybos narys, arba turi vadovaujančią funkciją pabėgėlių industrijos socialinėje srityje.“

Ulfkotte sako: „Ko visuomenė nežino: partijos skatina savo politikus užimti postus stebėtojų valdybose, arba tapti konsultantais, nes ne mažiau, kaip ketvirtadalį gaunamų pajamų jie privalo atiduoti į partinę kasą. Taip užslėpto finansavimo keliu per narius, turinčiais deputato vietą, į partinę kasą patenka maždaug tiek pat lėšų, kiek per nario mokesčius.“

Ulfkotte žodžiais, „dabar išlaidos vienam pabėgėliui, jeigu jas sąžiningai sumuoti, siekia 3,5 tūkstančių eurų per mėnesį. Jeigu apskaityti visas dar nenumatytas išlaidas, kaip pavyzdžiui “traumuotų pabėgėlių psichoterapiją”, tada, tik vienam milijonui pabėgėlių, tai išsilies į 42 milijardus eurų per metus. Ši suma atitinka biudžetams ne mažiau 11 Vokietijos valstybinių įstaigų: Šeimos ir jaunimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Finansų ministerijos, Aplinkos apsaugos ministerijos, Federalinės ekonomikos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vokietijos Bundestago, Federalinės teismo palatos, Federalinio Prezidento kanceliarijos, Federalinio konstitucinio teismo ir Bundesrato.“

„Kitas palyginimas, kad įvertinti išlaidų apimtį: 42 milijardai eurų yra būtini Vokietijos valstybei bedarbystės pašalpų išmokėjimui.“

Ulfkotte mano, kad  „prieglobsčio suteikimo sistema suvalgys mūsų ateitį, ateitį mūsų vaikų ir anūkų. Tuo metu, kai vieni gauna riebius pelnus, gyventojams gresia pasinėrimas į skurdą, nes valstybė nesuteiks jokios pagalbos, jeigu kalba eina apie išmušimą pinigų plėšriam aštuonkojui – „pabėgėlių industrijai.“

Parsidavimas už pinigus yra vadinamas prostitucija. Ar prostitučių paslaugas teikiančią įstaigą pavadinsime NVO, institutu, ar viešosios nuomonės tyrimo agentūra, ar labdaros organizacija „Caritas“, ar bordeliu – jokio skirtumo.