Mūsų Hitleris

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2017-04-20 22:01:24, skaitė 2661, komentavo 1

Piliečiai! Prieš du metus, 1933 – ųjų balandžio 20 – ąją, tik po trijų mėnesių nuo Adolfo Hitlerio atėjimo į
valdžią, aš šnekėjau vokiečių tautai Fiurerio gimtadienio proga. Tai nebuvo mano tikslas tada ir nėra
dabar, garsiai perskaityti aistringą laikraščio straipsnį. Tai aš paliksiu geresniems stilistams. Nei aš šlovinsiu
Adolfo Hitlerio istorinį darbą. Aš šiandien, per Fiurerio gimtadienį, darysiu kaip tik atvirkščiai. Aš manau, kad yra
laikas visai tautai pristatyti žmogų Hitlerį, su visa jo asmenybės magija, visu paslaptingu genijumi ir nenugalima jo
asmenybės galia. Tikriausiai nėra tokio likusio planetoje, kuris nežinotų jo kaip valstybės vyro ir kaip nepaprasto
populiaraus vado. Tačiau tik keletas turi malonumą jį matyti kaip žmogų kasdien iš arti, patirti jį, kaip aš galiu
pridėti, kas pasireiškia gilesniu supratimu ir meile jam. Šie keli galvoja kaip yra įmanoma vyrui, kuris tik prieš tris
metus buvo oponuojamas pusės tautos, šiandien stovi virš bet kokių abejonių ir kiekvienos kritikos. Vokietija
surado vienybę, kuri niekada nebus sudrebinta. Adolfas Hitleris yra likimo vyras, kuris turi pašaukimą išgelbėti
naciją nuo siaubingo vidinio konflikto ir gėdingo užsienio pažeminimo, vesti ją į lauktą laisvę.

Tai, kad vienas vyras užkariavo visos tautos širdis, nepaisant kartais sunkių ir nepopuliarių sprendimų,
kuriuos jis turėjo padaryti, galbūt yra giliausia, labiausiai stebinanti mūsų amžiaus paslaptis. Ji negali būti
paaiškinta tik jo pasiekimais, nes tai yra būtent tie, kurie turėjo padaryti didžiausias aukas už jį ir nacionalinį
atsistatymą, iš tiesų tie, kurie vis dar turi jas daryti, kurie pajautė jo misiją giliausiu ir džiaugsmingiausiu būdu. Jie
yra tie, kurie turi jam sažiningiausią ir aistringiausią meilę, kaip Fiureriui ir kaip žmogui. Tai yra jo asmenybės
magijos rezultatas ir jo gryno ir sažiningo žmogiškumo gili paslaptis.

Yra būtent šis žmogiškumas, kurį aiškiausiai mato tie, kurie arčiausiai jo, apie kurį aš šneku šiandien.

Visas tikras žmogiškumas yra charakterizuojamas būties ir veiksmo paprastumo ir aiškumo. Jis save rodo
mažiausiuose, kaip ir didžiausiuose reikaluose. Paprastas aiškumas, kuris yra matomas jo politinėje natūroje, yra
taip pat dominuojantis jo viso gyvenimo principas. Jo kasdieniai valgiai yra papraščiausi, kukliausi kokie tegali
būti. Jis valgo ne kiek ne kitaip, ar tai būtų su maža grupe draugų, ar valstybinis pokylis. Neseniai buvusiame
priėmime Žiemos pagalbos programos atstovams, senas partijos narys paklausė, ar jis galėtų gauti autografuotą
valgiaraščio kopiją, kaip suvenyrą. Jis sustojo akimirkai ir tada nusijuokė: „Tai gerai. Valgiaraštis čia lieka toks
pats; bet kas yra laukiamas jį peržiūrėti.“

Adolfas Hitleris yra vienas iš retų valstybės vadovų, kuris vengia medalių ir apdovanijimų.Jis nešioja tik
vieną aukštą medalį, kurį jis užsidirbo kaip paprastas kareivis, rodydamas didžiausią asmeninę drąsą. Tai yra
paprastumo, bet taip pat ir išdidumo įrodymas. Bet kokia puikavimosi forma jam yra svetima, bet kai jis atstovauja
valstybę ir tautą, jis tai daro su įspūdingu grakštumu. Už viso to, kas jis yra ir ką jis daro, yra didžiojo kareivio
Šlyfeno žodžiai, kuris rašė: „Būk didesnis, negu kad atrodai!“ Jo darbštumas ir pasiryžimas, siekiant savo tikslo
žymiai pralenkia normalią žmogiškąją jėgą. Prieš keletą dienų aš grįžau į Berlyną po pirmos valandos po
vidurnakčio, bet jis iš manęs norėjo ataskaitos. Po antrosios valandos jis vis dar buvo pasirengęs, vis dar vienas
dirbo savo namuose. Dvi valandas jis klausėsi valstybinių greitkelių tiesimo ataskaitos, temos, kuri atrodytų tolima
nuo didižiųjų internacionalinių problemų, kuriomis jis buvo užimtas visą dieną nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo
vakaro. Prieš paskutinį Niurnbergo suvažiavimą, aš savaitei buvau jo svečias Oberzalcburge. Šviesa pro jo langą
matėsi kiekvieną naktį iki šeštos, ar septintos ryto. Jis diktavo didžiąsias kalbas, kurias jis sakė keliomis dienomis
vėliau suvažiavime. Jo kabinetas nepriima jokio įstatymo, kuris nėra išstudijuojamas iki smulkiausios detalės. Jo
karybos žinios yra išsamios, jis žino kiekvieno ginklo, kiekvieno automato duomenis kaip specialistai. Kai jis sako
kalbą, jis žino kiekvieną smulkmeną. Jo darbo metodas yra visiškai aiškus. Niekas nėra toliau nuo jo, negu
nervuotumas, ar isteriška įtampa. Jis žino geriau negu bet kas kitas, kad yra šimtai problemų, kurias reikia išspręsti.
Jis išsirenka dvi, ar tris, kurias mato esančiomis labiausiai reikšmingomis ir dirba su jomis, nepertraukiamas
likusiųjų, nes jis žino, kad jeigu jis išspręs didžiąsias problemas, antro ar trečio plano problemos išsispręs pačios.

Jo priėjimas prie problemų rodo jo pasiryžimą, reikalingą susitvarkyti su pagrindais ir lankstumą
pagrindiniame metodų pasirinkime. Jis turi principus ir įsitikinimus, bet jis žino kaip juos pasiekti su atsargiu
metodų pasirinkimu, bet jis žino kaip juos pasiekti atsargiu metodų ir priėjimų pasirinkimu. Jis niekada nepakeitė
savo pagrindinių tikslų. Jis daro šiandien tai, ką jis buvo pasiryžęs daryti 1919 – aisiais. Bet jis visada buvo
lankstus metodais, naduotais pasiekti savo tikslams.Kai jam buvo pasiūlytas vice-kanclerio postas 1932 – ųjų
rupjūtį, jis atmetė pasiūlymą. Jis turėjo jausmą, kad laikas dar nebuvo pribrendęs ir, kad jam siųlyta erdvė buvo per
menka, kad išsilaikyti. Bet kai jam buvo pasiūlytos platėsnės durys į valdžią, 1933 – ųjų sausio 30 – ąją jis drąsiai
pro jas perėjo. Tai nebuvo pilna atsakomybė, kurios jis norėjo, bet jis žinojo, kad pagrindas, ant kurio jis stovėjo,
buvo pakankamas pradėti kovą už pilną valdžią. Visažiniai nesuprato nei vieno iš tų sprendimų. Šiendien jie turi
nenorom pripažinti, kad jis buvo geresnis ne tik savo taktika, bet taip pat principų, kurių trumparegiai nesugebėjo
pamatyti, strateginiu pritaikymu.

Du praeitos vasaros atvaizdai gerai rodo Fiurerį visoje jo vienatvėje. Pirmoji jį rodė sveikinantį Vermachtą iš
kart po to, kai jis buvo priverstas kruvinai numalšinti liepos 30 – osios maištą. Jo veidas rodė jo patirtų sudetingų
valandų kartumą. Antroji nuotrauka rodė jį paliekantį mirštančiojo maršalo ir Reicho prezidento namą Neudeke. Jo
išraiška jo veide rodo skausmo ir liūdesio šešėlį priešais negailestingą mirtį, kuri po kelių valandų atplėšė nuo jo jo
tėvišką draugą. Su beveik pranašiška įžvalga jis mums pasakė, savo vidiniam ratui, Naujųjų Metų išvakarėse, kad
1934 – ieji bus pavojingi metai, kuriais bus tik!tina išvysti Hindenburgo mirtį. Dabar įvyko tai, kas neišvengiama.
Vienas dalykas jo granitniame veide buvo aiškus: visos tautos skausmas, skausmas, kuris negalėjo nusileisti iki
paprasto skundimosi.

Visa tauta ne tik gerbia jį, ji gerbia jį giliai ir stipriai, nes ji turi jausmą, kad jis priklauso tautai. Jis yra iš jos
kūno ir iš jos dvasios. Tai matosi smulkiausiuose jo kasdieninio gyvenimo aspektuose. Tai yra aišku iš draugystės
Reicho Kanceliarijoje tarp mažiausiojo esesininko ir Fiurerio. Kai jis keliauja, jis miega tame pačiame viešbutyje ir
tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip visi kiti. Ar yra keista, kad mažiausieji iš tų, kurie jį supa, yra labiausiai
ištikimi?! Jie turi instinktyvų jausmą, kad tai nėra joks fasadas, o verčiau jo vidinės ir akivaizdžios dvasinės
natūros rezultatas.

Prieš keletą savaičių penkiasdešimt vokiečių mergaičių iš užsienio, kurios baigė metus mokslų ir dabar turėjo
grįžti į savo kenčiančias tėviškes, aplankė kanclerį, tikėdamosios jį akimirkai pamatyti. Jis jas visas pakvietė pietų.
Jis jas pasikvietė vakarieniauti. Valandų valandas jos jam pasakojo apie savo kuklius gyvenimus. Ir joms išeinant,
jos staiga sudainavo dainą „Jei visi taps neištikimais“ (tai buvo SS himnas „Wenn alle untreu werden“, red.
Pastaba) ir ašaros krito iš jų akių. Tarp jų stovėjo žmogus, kuris tapo amžinosios Vokietijos įsikūnijimu, duodamas
joms draugišką ir geranorišką nuraminimą, padrąsinti jas jų sunkiai kelionei.

Jis atėjo iš tautos ir išlieka jos dalimi. Tas, kuris dėrėjosi dvi 15 valandų dienas konferencijoje su diplomatais
iš galingosios Anglijos, kuris įvaldė didžiųjų Europos klausimų argumentus ir faktus, gali visiškai laisvai kalbėti su
paprastais žmonėmis ir gali su draugišku „tu“ atkurti kito karo veterano, kuris sveikina jį nervinga širdimi, galbūt
po to, kai dienų dienas mąstė kaip jį pasveikinti ir ką pasakyti, pasitikėjimą savimi. Silpniausieji prie jo eina su
pasitikėjimu, nes jie jaučia, kad jis yra jų draugas ir gynėjas. Visa tauta jį myli, nes ji jaučia, kad ji yra saugi jo
rankose, kaip vaikas savo motinos rankose.

Šis vyras yra savo reikalo fanatikas. Jis paaukojo savo asmeninę laimę ir asmeninį gyvenimą. Jis nežino
nieko kito, tik darbą, kurią jis daro kaip tikriausias Reicho tarnas.

Menininkas tampa valstybininku ir jo istorinis darbas atskleidžia jo nepaprastus gebėjimus. Jam nereikia
jokių išorinių pagerbimų; jo didžiausia garbė yra išliekantis jo darbų būvimas. Bet mes, kurie turime gerą laimę
būti arti jo kasdien, iš jo šviesos gauname šviesą ir norime būti tik klusniais pasekėjais už jo vėliavos. Daugelį
kartų jis pasakė savo seniausių kovos draugų ir geriausių draugų ratui: „Bus baisu, kai pirmasis iš mūsų mirs ir bus
tuščia jo vieta, kuri niekada nebegalės būti užpildyta.“ Tegul gražus likimas lemia, kad jis gyventų ilgiausiai, kad
daugelį dešimtmečių tauta gyvuotų po jo vadovybe keliu į naują laisvę, didybę ir galią. Tai yra sažiningas ir
aistringas noras, kurį visa vokiečių tauta dėkingai padeda jam po kojomis. Ne tik mes, kurie stovime arti jo, bet
kiekvienas žmogus iki tolimiausio kaimo prisijungs, sakydamas:

„Jis dabar yra tas, kas jis visada buvo ir visada bus: Mūsų Hitleris!“

Karas, žinoma, yra jo priešų skaitomas kaip Hitlerio didžioji nesekmė, netgi kaip įrodymas, kad jis nebuvo didis. Jis negalėjo gintis amžinai prieš beveik viso pasaulio valdžias, susivienijusias totaliniame kare jį nuversti ir sunaikinti tai, ką jis sukūrė, tam kad jie ir interesai, kuriems jie dirbo, galėtų sugrįžti į įprastinę veiklą. Netgi taip, jis suteikė žymiai geresnį savęs įvertinimą, negu bet kuris iš jo priešų. Ir kas ateity turės reikšmę, nustatant Adolfo Hitlerio reikšmingumą, yra ne, ar jis laimėjo, ar pralaimėjo karą, bet ar jis, ar jo priešai buvo tos Gyvybinės Jėgos pusėje, ar tai būtų jis, ar jie, kas kovojo už tiesą ir žmonijos pažangą. Mums šiandien tereikia apsižvalgyti aplinkui, kad žinotumėme, kad tai nebuvo jie.

Apie tai šis video .

Toji daina kuria dainavo paminėtos mergaitės. Jei visi taps neištikimais“ (tai buvo SS himnas „Wenn alle untreu werden“)