Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-02-24 17:59:34, skaitė 3190, komentavo 1
1920 m. pradėjo universitetines studijas Prahoje; įsitraukė į Čekoslovakijos Socialdemokratų Darbininkų Partijos (ČSDDP) kairiojo sparno, 1921 m. tapusio ČKP, veiklą. Baigęs mokslus, pragyveno iš žurnalistikos, tęsdamas partinę veiklą, ypatingai kultūrinio darbo baruose.
1930 m., slapta pereidamas sieną, J. Fučikas su čekų darbininkų delegacija atvyko į Tarybų Sąjungą – pirmąją pasaulio socialistinę valstybę, tuomet gyvenusią didžio ekonominio bei dvasinio pakilimo, kūrybinio ir politinio entuziazmo, laikotarpį.
„Sugrįžome atgal ne keletą tūkstančių kilometrų, o keletą metų atgal. Tų metų, kurie skiria jus nuo 1917 metų.“, – grįžęs į tėvynę apybraižos skaitytojams aiškino J. Fučikas (J. Fučikas. Straipsniai ir apybraižos. V., 1952, p. 29).
1934 m. liepos mėn., fašistinėje Vokietijoje įvykus vadinamajai „Ilgųjų peilių nakčiai“, J. Fučikas viešėjo Miunchene; savo įspūdžius aprašė rinkinyje „Kelias į Miuncheną“, įspėdamas čekų tautą apie augusią fašizmo grėsmę.
1938 m. vedė A. Koderičovą (vėliau žinomą kaip G. Fučikovą); tais pačiais metais buvo priimta išdavikiškoji Britanijos ir Prancūzijos imperialistų sutartis su hitlerine Vokietija, pastarajai leidusi nevaržomai užgrobti Čekoslovakiją: to pasėkoje spalio 21 d. Čekijoje ir Moravijoje buvo uždrausta ČKP veikla. Uždraustos buvo ir kitos Čekoslovakijoje veikusios partijos, bet „vienintelė kompartija iš visų politinių respublikos partijų, nenusprendė pati susilikviduoti ir nuėjo į pogrindį“ (ten pat, p. 9).
1939 m. hitleriniams grobikams galutinai okupavus Čekiją ir Moraviją, Slovakija atsiskyrė kaip nominaliai „savarankiška“ valstybė, bet iš tiesų, kaip Trečiojo Reicho protektoratas. Fašistinės Vokietijos kurtoje „naujojoje Europos tvarkoje“ čekų tautai buvo numatoma žeminanti antrarūšės tautos padėtis; vokietinimas ir išsklaidymas, tad čekams, kaip ir daugeliui kitų vidurio bei rytų Europos tautų, kova prieš fašizmą tapo ne tik socialinio, bet ir nacionalinio išsivadavimo kova.
Šios kovos priešakyje stojo pogrindinė ČKP, o tame tarpe ir J. Fučikas, kaip vienas pagrindinių jos organizatorių; tuometėje nelegalioje čekų spaudoje išeidavo gausūs antifašistiniai straipsniai, šaukę darbo žmones ir visą tautą kautis dėl socialinio ir nacionalinio išsivadavimo.
1940 m. fašistinio Reicho propagandos ministras, J. Gėbelsas, Vokietijon pakvietęs eilę kolaborantais tapusių čekų inteligentų, pareiškė, kad čekų inteligentijai teksią apsispręsti, ar ši „įsijungė į naujos tvarkos nustatymo procesą, ar iš vidaus priešinasi“ (J. Fučikas. Straipsniai ir apybraižos. V., 1952, p. 145).
Į tai J. Fučikas atsakė: „jei jūs manote, kad mumyse, čekų inteligentijoje, mažiau išdidumo ir charakterio, negu čekų tautoje, kuri mus išugdo, jei jūs manote, kad mes leisimės bauginami arba suviliojami, kad mes atsisakysime tautos ir eisime drauge su jumis prieš ją, – tai išklausykite dar kartą mūsų atsakymą: Ne, ne, niekada!“ (ten pat, p. 150). Išsivaduosiančios tautos, svajojo Fučikas, sukursiančios „Naują Europą“, bet ne fašistinę ir kapitalistinę, o „Europą be nacistų, be visokio plauko fašistų, Europą be savanaudžių niekšų, laisvojo darbo Europą, laisvų tautų Europą, iš tikrųjų naują Europą, socialistinę Europą!“ (ten pat, p. 152).
Visą tą laiką, nepaisydamas sadistiškų kankinimų bei mušimų, J. Fučikas nenuleido rankų, neišduodamas draugų ir likdamas ištikimu čekų tautos sūnumi, bekompromisiu komunizmo kovotoju.
Savo publicistikoje ir literatūrinėje kritikoje, tarp kitų dalykų, J. Fučikas ypatingai pabrėždavo didelę nacionalinio klausimo svarbą: patriotizmo ir internacionalizmo vienybę; būtinybę socialistinę santvarką grįsti konkrečiomis savos šalies ir tautos sąlygomis, pagal marksistinį–lenininį socialistinio turinio ir tautiškos formos principą.
Jis suvokė, kad tikroji žmogaus laisvė esanti tik „pavaldume aukštiesiems idealams“, tačiau ne bet kokiems, o tiems, kurie „suteiks tautai laisvę“, atvers jos kūrybinę jėgą (ten pat, p. 264–265). Socializmas–komunizmas – tai yra „aukštesnis idealas, kuriam reikia nusilenkti dėl tautos laisvės ir laimės“, – suvokė jis, jame matydamas čekų socialinio ir nacionalinio išsivadavimo sąlygą (ten pat, p. 266).
„Mes – maža tauta Europos centre, mes gyvename turtingoje ir strategiškai svarbioje šalyje, ir mums amžinai grėsė pavergimo pavojus. Štai kodėl mūsų tauta visada ieškojo – ir tai visiškai suprantama – išsigelbėjimo tokioje pasaulio santvarkoje, kurioje nebūtų šio pavojaus, kurioje būtų užtikrintas taikus ir saugus ne tik didelių, bet ir mažų tautų egzistavimas.“ – kiekvienam lietuviui pažįstamo reikalo esmę nusakė jis (ten pat, 266–267).
Nacionalinis savitumas ir didžiosios žmonijos idėjos vystymasis – tautiškumo ir bendražmogiškų vertybių, patriotizmo ir internacionalizmo vienybė – tai vienas iš socialistinės santvarkos, kaip ją suvokė ir dėl kurios sukūrimo visą gyvenimą kovojo J. Fučikas, kertinių akmenų.
Dar 1934–aisiais rašydamas apie herojiškus tarybinių socializmo statytojų žygius, J. Fučikas apibrėžė didvyrį, kaip „žmogų, kuris lemiamu momentu daro tą, kas reikia daryti žmonių visuomenės interesams“ (ten pat, p. 78). Aišku, tokiu savęs jis nelaikė – bet kas galėtų paneigti, kad jis pats tokiu buvo?
Tarpukario metais vietoje to, kad, kaip daugelis kitų, parsiduotų už šiltą vietelę ir susitaikytų su neteisinga santvarka, Fučikas tvirtai stojo už darbo žmogų, už tikrąją liaudies tiesą. Išmušus tamsiausiai čekų tautos valandai, jis nesiklaupė ir nešliaužė priešais hitlerinius okupantus – priešingai – ėmėsi nacionalinio išsivadavimo kovos, joje atiduodamas ir savo paties gyvybę.
Anot J. Janonio – kas krito kovoj, tie didvyriai. Jų tarpe neabejotinai stovi ir į pasaulinės istorijos, ne vien čekų tautos, o ir visos žmonijos, dvasinį lobyną įeina didis komunistas, marksistas internacionalistas ir karštas savo šalies patriotas, J. Fučikas, didvyriškai padėjęs gyvybę ant savo tautos ir žmonijos laisvės aukuro.
Bet tragiškoje J. Fučiko istorijoje matyti turime ne liūdesį ar nusivylimą – to jis niekada nebūtų norėjęs iš savo amžininkų ar, juo labiau, būsimų kartų. Nuteistas mirti, Fučikas neprarado energijos ir meilės gyvenimui: „Mes gyvenome džiaugsmui, už džiaugsmą stojome į kovą, už jį ir mirštame. Todėl liūdesys niekados tenebus siejamas su mūsų vardais.“, – toks buvo vienas pagrindinių jo Testamento priesakų (ten pat, p. 23).
Šį džiaugsmą J. Fučikas, kaip ir daugelis kitų, atrado kovoje už teisingesnę visuomenę, socializmą ir komunizmą, atrado jis jį didingoje, gyvenimą teigiančioje marksizmo–leninizmo pasaulėžiūroje, kurią perprato ir kūrybiškai taikė praktinėje veikloje. Galime neabejoti, kad bėgant metams J. Fučiko pavyzdys, kaip gyva vėliava, bus įkvėpimo šaltiniu dar ne vienai kartai kovotojų už šviesią žmonijos ateitį.