Rumunija: 25 metai nuo N. Čaušesku nužudymo

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-12-29 13:21:10, skaitė 8003, komentavo 1

Gruodžio 25-ąją dieną suėjo dvidešimt penkeri metai nuo dienos tos dienos, kai buvo nužudytas Rumunijos prezidentas ir vadovas, idėjinis ir politinis savo tautos vadas, Nikolajė Čaušesku, ir jo žmona Elena.

Šiandieninė Rumunija – pažeminta ir nuskurdinta globalizmo kolonija

Sisteminėje „demokratų“ propagandoje šis žmogus ir jo vadovauta valstybė piešiama juodžiausiomis įmanomomis spalvomis, pasitelkiant visas tipines klišes – „totalitarinis režimas“, „diktatūra“, „žmogaus teisių pažeidimai“, „asmens kultas“ ir t. t., tuo mėginant užtušuoti tiek didingus N. Čaušesku nuopelnus Rumunijai ir rumunų tautai, tiek ir stengiantis nukreipti dėmesį nuo šiandieninės šios Rytų Europos realijų, kurios labai daug kuo yra panašios į mūsų „nepriklausomos“ Lietuvos gyvenimo tikrovę: bedarbystė, skurdas, masinė emigracija, kultūrinis ir moralinis visuomenės išsigimimas bei faktiškai prarastas valstybės bei tautos suverenitetas, šalies virtimas Europos Sąjungos (ES) provincija, NATO imperialistų kolonija.

Milijonai skęstančių ekonominių emigrantų bei paskandintų varge ir skurde, masiškai plintantis pedofilų bei kitų lytinių iškrypėlių „turizmas“ šalyje ieškant aukų, kuriomis virsta rumunų tautos vaikai, sugriauta kadaise galinga pramoninė nacionalinės ekonomikos jėga, moralės bei tautinės kultūros dergimas, visa tai keičiant importuojama amerikonizmo mada bei konsumeristine antikultūra – štai tokia šiandienos Rumunija, paversta pigios darbo jėgos bei pedofilų mėsos šaltiniu, tokia, kuria didžiuojasi didžiausi liberalai, kosmopolitai bei kapitalizmo mylėtojai.

Čaušesku Rumunija – tautinė ir socialistinė valstybė

Tuo tarpu Čaušesku Rumunija buvo laisva ir nepriklausoma nacionalinė valstybė, paremta tautos vienybės ir savigarbos bei socializmo pagrindais, ėjusi nei rusišku, nei amerikietišku, bet savu, rumunišku ir socialistiniu keliu (skirtingai nei kai kurie Varšuvos pakto šalių vadovai, N. Čaušesku vykdė tikrai nacionalinę politiką, tuo pačiu plėtodamas ir pozityvius santykius su kitomis šalimis, tame tarpe ir Kinija bei Korėjos Liaudies Demokratine Respublika (KLDR), su kuria socialistinę Rumuniją siejo itin artimos draugystės bei bendradarbiavimo ryšiai.

N. Čaušesku ir Kim Ir Senas

Šios Rumunijos jie – globalistai ir imperialistai – nekentė ir, vadovaudamiesi geriausiomis sorošistinių „spalvotų revoliucijų“ tradicijomis, sunaikino.

„Atšilimo“ su Vakarais laikotarpis – didžioji Čaušesku klaida

Čaušesku, kaip Rumunijos vadovo, politinis kelias buvo permainingas.

Atėjęs į valdžią 1963-aisiais, jis vedė šalies užsienio politiką anti-imperialistine, anti-globalistine kryptimi, bet 1968-aisiais nusivylęs TSRS politikos kryptimi ir konfliktu dėl Čekoslovakijos, Čaušesku pradėjo savotiško santykių su Vakarais atšildymo politiką (į tai įėjo netgi porą metų trukęs Izraelio, kaip valstybės, pripažinimas); tuo jis tikriausiai, tiesą pasakius, naiviai tikėjosi išgausiąs Rumunijai naudingas ekonomines bei diplomatines nuolaidas, per kurias galėtų pakelti savo tautiečių materialinį pragyvenimo lygį bei ekonominę šalias jėgą, kas, tiesą pasakius, jam pavyko, bet už tai vėliau teko sumokėti nemenką kainą.

Tai galime laikyti didžiuoju jo politiniu suklydimu, netgi savotišku oportunizmu, kuris, pažvelgus į XX a. pabaigos ir šio, XXI a. pradžios istoriją, gali daugeliu bruožų priminti Muamaro Kadafio vadovautą Libiją, kuri mėgino „atšildyti“ savo priešiškus santykius su Vakarais ir tuo būdu laimėti sau palankesnias ekonominio vystymosi galimybes (deja, tiek Kadafio, tiek ir Čaušesku padarytos klaidos buvo pilnai išnaudotos prieš tautų laisvę ir nepriklausomybę veikiančių globalizmo jėgų).

R. Niksonas susitikime su N. Čaušesku

Santykių su Vakarais „šilimo“ metu Rumunija buvo pasiėmusi milžiniškas paskolas iš Vakarų finansinio kapitalo, kas, iš vienos pusės, nors ir leido sparčiau didinti šalies ekonominį augimą, vis dėlto ją padarė finansiškai priklausomą nuo Vakarų finansinio kapitalo diktato (kaip tikriausiai visi žinome, skolas ir procentinę vergiją internacionalinio kapitalo šulai puikiai moka panaudoti savo machinacijose prieš nepriklausomybės siekiančias tautas ir valstybes).

N. Čaušesku ir M. Kadafis: tiek socialistinės Libijos, tiek socialistinės Rumunijos vadovai galiausiai sulaukė kankinių likimo patekę į savo tautų ir tėvynių priešų rankas.

Posūkis link nuoseklios nacionalinės ir anti-imperialistinės politikos

Šiaip ar taip, dėl šitokio savo nukrypimo užsienio politikoje, Čaušeskukurį laiką buržuazinėje Vakarų žiniasklaidoje buvo pristatomas teigiamoje šviesoje, kaip „reformatoriškas“ komunistas ar netgi „revizionistas“, bet didelę teigiamą įtaką, paskatinusią N. Čaušesku įvykdyti radikalų užsienio politikos posūkį, o taip pat ir pakreipti Rumuniją pilnutinės ekonominės nepriklausomybės keliu, buvo 1971-ųjų vizitas į tuo metu dar Mao Dzeduno vadovautą Kiniją bei Kim Ir Seno vadovautą KLDR, kurį N. Čaušesku ypatingai sužavėjo savo stipria idėjine tautos vienybe ir kultūrine politika.

Į savo politinę praktiką bei teoriją Čaušesku adaptavo ir nemaža tarptautiškai reikšmingų ir aktualių Kim Ir Seno iškeltos Čiučhės idėjos elementų; daugelis KLDR politinių veikėjų bei teoretikų veikalų apie Čiučhės idėją tapo prieinami ir rumunų kalba.

N. Čaušesku – rumunų tautos vadas

Ilgainiui Rumunijos užsienio politika grįžo į nuoseklias ir kovingas anti-imperialistines pozicijas; Rumunija buvo paversta galinga pramonine jėga ir klestinčia valstybe su aukšto lygio sveikatos apsaugos bei švietimo sistemomis, tautinę kultūrą ir socializmo idealus jungusia kultūrine politika.

Kova dėl ekonominės ir finansinės Rumunijos nepriklausomybės

1983-iaisias metais N. Čaušesku, susidūręs su sudėtinga ekonomine situacija ir keldamas ilgalaikius tautos ir socialistinės valstybės interesus atitinkančius tikslus, paskelbė, jog Rumunija daugiau iš niekieno nebesiskolins pinigų, savo turimas paskolas kuo greičiau išsimokės ir taps ne tik politiškai bei kariškai, bet taip pat ir ekonomiškai, finansiškai nepriklausoma šalimi (1980-aisiais valstybės skola jau siekė 36 milijardus JAV dolerių).

Svarbi aplinkybė buvo tuo metu vykęs Irano-Irako karas (kurį nuosekliai kurstė ir kuravo Jungtinių Valstijų spec. tarnybos, išnaudodamos antipatijas tarp Irano ir Irako, taip vykdydamos „skaldymo ir valdymo“ politiką ir išnaudodamos šių dvejų valstybių susipriešinimą savo regioninei įtakai stiprinti): anksčiau dėl masinio pigios naftos importo iš šių kraštų susitariusi Rumunija patyrė nuostolių, šiam importui nutrūkus.

Rumunijos pasiryžimą išsilaisvinti iš internacionalinio finansinio kapitalo pančių N. Čaušesku įtvirtino ir konstituciškai, rumunų tautai vienbalsiai referendume pritarus šalies Konstitucijos pataisai, kuri uždraudė ateityje imti valstybines paskolas.

Prezidento kreipimasis į tautą tiesioginiame televizijos eteryje

Su tikslu kuo greičiau ir veiksmingiau užtikrinti visišką Rumunijos finansinį savarankiškumą, Čaušesku vadovauta vyriausybė organizavo masinį Rumunijos vidaus gaminių eksportą į užsienio šalis, kas sukūrė daugelio pagrindinio naudojimo prekių deficitą Rumunijoje, kuriuo vėliau pasinaudojo nusikalstamą pučą 1989-aisiais surengę elementai.

Anksčiau teigiamai vaizduotas Vakarų žiniasklaidoje, tuo metu N. Čaušesku, kartu su pačia socialistine Rumunija, virto ciniškos ir amoralios demonizacijos bei šmeižto objektu, kuo buvo siekiama kaip tiktai įmanoma sumenkinti šios šalies ir jos vadovo įvaizdį – o to motyvai tikrai suprantami – juk Rumunija nusprendė, jog su Vakarų kapitalu ir bankine sistema nieko bendro nebenori turėti, o tai jau reiškė nepaklusnumą, nenorą priklausyti „demokratų“ diktuojamai tvarkai.

Visi Rumunijos visuomenės sluoksniai darė dideles aukas, kad atgautų pilną šalies finansinį savarankiškumą ir tikslas, kad ir per didžiulius sunkumus ir Vakarų imperialistų spaudimą, buvo pasiektas.

Pučas ir Čaušesku nužudymas – imperialistų perversmas prieš nepriklausomą valstybę

1989-aisiais, jau įsibėgėjus Gorbačiovo ir KGB-istų bei CŽV-istų ir kitų globalizmo agentų organizuotai „Perestroikai“, Rumunija baigė pilnai išsimokėti savo skolas užsieniui ir įtvirtinti savo finansinį savarankiškumą; tuo tarpu N. Čaušesku itin karštai vedė anti-imperialistinę, anti-globalistinę ir anti-sionistinę užsienio politiką, griežtai smerkdamas tiek Gorbačiovo kryptį ir visišką TSRS išsigimimą, tiek Vakarų imperializmą bei sionistinio Izraelio terorą prieš Palestinos žmones.

Finansiškai nepriklausomoje ir aiškiai nacionalinės, tautinės bei socialistinės ir anti-imperialistinės krypties vadovų vestoje Rumunijoje globalizmo ir imperializmo jėgos matė aiškią grėsmę savo interesams ir totalinio viešpatavimo Europoje siekiams ir dėl to buvo imtasi visų priemonių, kad tik Čaušesku būtų nuverstas, o Rumunijoje pučo keliu įvedama Vakarų „demokratija“ (t. y. „laisvės“ lozungais maskuojama kapitalo diktatūra).

Sugebėjęs apsaugoti Rumuniją nuo išorės priešų N. Čaušesku vis dėlto neatsižvelgė į ilgaamžę istorinę tiesą, jog patys pavojingiausi priešai slypi viduje: įvairūs sluoksniai tuometinėje Ruminijos kariuomenėje jau eilę metų rengė sąmokslą prieš nepriklausomą ir socialistinę valstybę ir tautos vadą, N. Čaušesku, tiesiogiai vadovaujami iš perestroikinės Maskvos, imperialistinio Vašingtono bei sionistinio Tel Avivo.

Būtent tų pačių, lemtingųjų 1989-ųjų metų gruodžio 25-ą dieną, N. Čaušesku, kartu su savo žmona, po ciniško teisinio farso, buvo nužudytas savo šalies ir tautos išdavikų, veikusių globalizmo ir imperializmo interesams (nužudydami N. Čaušesku pučistai stengėsi kaip tik galėdami išvengti pilietinio karo, įkvėpti savo šalininkus, užliuliuoti liaudį ir demoralizuoti socialistinės Rumunijos gynėjus).

Ryžtingai ir iki galo naujajam „demokratų“ režimui priešinosi būtent Rumunijos valstybinio saugumo tarnyba, garsioji Securitatea, kol dauguma kitų, nužudžius vadą, greitai kapituliavo prieš „demokratų“ valdžią.

Tai buvo perversmas prieš šalies laisvę ir nepriklausomybę, prieš socializmą ir socialinį teisingumą, už nacionalinio pažeminimo ir kapitalistinės vergovės įvedimą. Jo didžiais „laimėjimais“ rumunų tauta gali „džiaugtis“ ir iki šios dienos.

Čaušesku palikimas

Mirdami Nikolajė ir Elena Čaušesku tarė savo budeliams: „Tauta jus teis. Tegyvuoja socialistinė Rumunija!“ Ir, tiesą pasakius, tauta tikrai šiuos nusikaltėlius teisia: šiandieninėje Rumunijoje viešosios nuomonės apklausos byloja, kad net 66% rumunų yra įsitikinę N. Čaušesku vadovautos nacionalinės ir socialistinės Rumunijos pranašumu esamosios plutokratinės-neokolonijinės sistemos atžvilgiu ir, jei tik tai būtų įmanoma, šį žmogų mielai padarytų nauju Rumunijos lyderiu.

Nikolajė ir Elena Čaušesku

Nepaisant jo klaidų ir svyravimų, N. Čaušesku buvo principingas ir nuoširdus politikas bei tautos ir valstybės žmogus, vedęs savo tautą ir tėvynę tikro, tautinio socializmo keliu, nusipelnęs būti laikomu vienu iš didžiausių savo šalies ir tautos nacionalinių didvyrių.

Net mirties pačių šlykščiausių nusikaltėlių vykdyto teroro akivaizdoje jis išlaikė asmeninį orumą ir išdidumą, neišsižadėjo savo kilnių idealų, tuo būdu parodydamas retai kada šiuolaikinėje politikoje sutinkamą kovos ir pasiaukojimo dvasią.

Čaušesku suprato, kad tik socializmas ir tautinė nepriklausomybė gali užtikrinti krašto klestėjimą bei laimę ir pastarieji 25-eri liberalkapitalistinio eksperimento metai byloja, kad Čaušesku buvo visu šimtu procentų teisus: šiandien nuskurdinta, pažeminta ir paniekinta Rumunija, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, stovi kaip gyvas nusikalstamos kapitalizmo ir globalizmo esmės įrodymas, kol patys sąmoningiausieji ir kovingiausieji tautos sūnos ir dukros pamažu, bet užtikrintai rengiasi naujoms kovoms dėl tautos laisvės ir socialinio teisingumo, dėl kurio visa savo širdimi gyveno, dirbo ir kovojo N. Čaušesku, atkovojimo.