Gyva patirtis prieš Zombių mąstymą - kas ką?
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/gyva-patirt... 2014-12-11 17:27:29, skaitė 6687, komentavo 1
Urbanizuotame pasaulyje atsirado daugybė žmonių, kurie nesupranta, iš kur imasi pienas, tačiau labai gerai orientuojasi tarptautinėje politikoje ir austrių rūšių įvairovėje. Pakeisti jų nuomonę – labai lengvas dalykas.
Kartą, per draugišką pasisėdėjimą, vienas žmogus ilgai ir autoritetingai pasakojo apie tai, kad Rusijos kaime tvyro visiška suirutė ir kad žemės ūkis šalyje yra faktiškai sunaikintas.
Į drovius mėginimus paprieštarauti, kad ne viskas taip niūru ir kad atskirose gubernijose – Belgorode, Lipecke, Rostove, Kubanėje – sėkmingai vystosi žemės ūkis, o pastaruoju metu ten surenkami didžiuliai derliai ir auga mėsos gamyba, atsakymas buvo vienas: kaimas mirė, tai tikslūs duomenys.
Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad žemės ūkio žinovas nelabai supranta, kokiu būdu atsiranda grietinė, kefyras ir kiti pieno produktai, jis, iš visko sprendžiant, galvojo, kad visa tai „ištraukiama“ tiesiai iš karvių jau gatavu pavidalu. Sunku buvo patikėti, bet būtent taip ir buvo.
Žymiai daugiau mūsų šalyje yra valstybės valdymo specialistų, keikiančių bet kokia proga vyriausybę, nors patys nė karto gyvenime nebuvo vadovavę net mažiausiai žmonių grupelei. Ir labai gaila, kad tokie žmonės kalba ne vien savo pažįstamų ir draugų rate, bet ir pasisako kaip „ekspertai“ žiniasklaidoje.
Toks reiškinys nėra naujas, jis tapo ilgos žmonių visuomenės evoliucijos rezultatu, susijusiu su audringu komunikacijų technologijų vystymusi XX amžiuje.
XX amžiaus pabaigos išsilavinęs žmogus atsidūrė tokioje būklėje, kad ėmė orientuotis gyvenime išimtinai pagal knygas ir laikraščius. Nuosava gyvenimiška patirtis pas jį buvo minimali ir paviršutiniška: jis žinojo, kaip reikia kopti karjeros laiptais, kur ką galima nusipirkti, kaip įsikurti mieste su maksimaliu komfortu ir minimaliomis išlaidomis. Visa kita – aukšti jausmai, gilūs pergyvenimai, gyva patirtis, praktiniai įgūdžiai – buvo semiamasi iš tekstų, kuriuos parašė kas nors kitas.
Ir tai buvo jau nebe žinios, o nuomonės apie žinias. Štai dėl ko devintame dešimtmetyje taip lengvai ir greitai, vien pakeitus ideologinę plokštelę, vakarykščiai komunistai persiorientavo į kapitalistus. Iš esmės labiausiai apsiskaičiusi pasaulyje tarybinė tauta buvo sužlugdyta vos dviem-trimis knygomis ir žurnalu „Ogoniok“.
Solženycino „Gulago archipelagas“ sunaikino Tarybų Sąjungą žmonių protuose, nors dauguma jų patys tos knygos netgi neskaitė, o sužinodavo apie ją iš laikraščių ir žurnalų. Milijonai raštingų ir apsiskaičiusių žmonių, mokėjusių atmintinai bent po kelis klasikinius eilėraščius ir susigaudžiusių Lotynų Amerikos ar Vengrijos literatūroje, sveikino valstybės demontažą, vykstantį skambant kvailoms, bet „kilnioms“ Gorbačiovo kalboms ir pasiekė tokią būseną, kad ėmė „pakrauti energija“ stiklainius vandens, pastatytus priešais televizorių, kuris transliavo ekstrasenso Kašpirovskio seansus.
1917 metais iš esmės nutiko kažkas panašaus. Tačiau tada raštingi buvo tiktai aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovai – juos ir supainiojo, sugundė, ištvirkino madingais šūkiais ir revoliucinėmis idėjomis, o jau jie vėliau patraukė paskui save paprastus valstiečius, visą šalį. Marksistai revoliucionieriai ne veltui reikalavo išmokyti rašto darbininkų ir valstiečių mases – kad galėtų patys pirmieji pakišti tiems raštingiesiems savo agitacinius lapelius.
Sumaiščių, žinoma, būta ir anksčiau. Tačiau taip lengvai kaip XX amžiuje jos neapversdavo aukštyn kojomis visų tautos sluoksnių ir nenuvesdavo tautos į susinaikinimą. Žmonės tradicinėje visuomenėje gyveno, vadovaudamiesi savo pačių gyva patirtimi ir labai sunkiai pasiduodavo ideologinių chimerų įtakai.
Dauguma jų tvirtai stovėjo ant žemės, laikėsi tos žemės ir visas naujoves išbandydavo labai atsargiai. Ir tik atitrūkusi nuo žemės mažuma drumstė vandenį.
XX amžiaus pabaigoje, urbanizuotame postmoderno pasaulyje, žmonių, išmanančių, kas yra darbas ir sunkūs išbandymai tiktai iš knygų, tapo dauguma; jie dažniausiai tiksliai nesuvokdavo, iš kur imasi pienas, tačiau labai lengvai orientavosi tarptautinėje politikoje ir austrių veisimo subtilybėse. Pakeisti tokių žmonių nuomonę į visiškai priešingą – technikos reikalas. Juo labiau, kad jie patys suvokia gyvenimą kaip žaidimą, kaip dekoracijų ir kaukių kaitą teatre.
Dabar, XXI amžiuje, su asmenine gyva patirtimi ir tvirtais įsitikinimais situacija dar prastesnė – jaunimas pažįsta pasaulį netgi ne per knygas ir žurnalus, o iš reklaminių vaizdinių ir 3 minučių trukmės video klipų internete. Visas pasaulio pažinimas susiveda į kelis spragtelėjimus kompiuterio pele.
Vaizdiniai, iš vienos pusės, suteikia dalyvavimo pojūtį ir lygtai turėtų suteikti šiokios tokios patirties, tačiau realiai jie nustumia žmogų dar gerokai toliau nuo realaus gyvenimo negu skaitymas. Vienu pelės spragtelėjimu tu atsirandi Kilimandžaro viršūnėje ar šoki su parašiutu – ir susidaro beveik realaus dalyvavimo iliuzija.
Tu vadovauji armijoms, atlieki kosmines keliones, užkariauji pasaulius, laimi karus, atstatai šalis po katastrofų – ir tau jau nebesinori viso to daryti realybėje. O kam? Netgi dabartinės vaizdinių kūrimo technologijos leidžia pabuvoti viduramžių riteriu, ketvirtojo dešimtmečio gangsteriu ar senovės romėnu. O kas bus toliau?
Negalima atmesti, kad žmonės netrukus galės įsistatyti čipą ir nugyventi bet kokio personažo gyvenimą kaip žaidimą, nepakildami nuo krėslo.
Gyvos patirties pakeitimas vaizdiniais, suteikia dar didesnes galimybes manipuliuoti žmogumi. Pakanka tiktai nufilmuoti gražų klipą su radikaliais raginimais ir paklusnūs vidurinės grandies menedžeriai pavirs paklusniais interneto troliais, pasirengusiais žygiuoti į skerdyklą ir versti įvairiausius „režimus“.
Jų prastai išsivysčiusiam vidiniam pasauliui, kuris nėra išbandęs nieko stipresnio už viskį ir varžybas su kolegomis dėl metinės premijos, nėra ko priešpastatyti šiam primityviam pakaitalui. Dėl to visur – Turkijoje, Egipte, Ukrainoje, Gruzijoje, Hongkonge, Maskvoje – jie su džiaugsmu lenda į spąstus, manydami, kad keičia savo realybę į spalvotą svajonę, kurią jiems pakišo gražiai nufilmuoti klipai.
Būtent tuo galima paaiškinti fenomeną, kai dideliuose miestuose daugiamilijoninės minios tarsi burtų lazdele mostelėjus, pradeda kunkuliuoti, o paskui lygiai taip pat darniai ir staigiai nurimsta – iki sekančio mostelėjimo burtų lazdele.
Vyksta vaizdinių, kurie tiražuojami žiniasklaidoje ir internete, kaita. Ir procesas vyksta kur kas greičiau, vaizdingiau ir didesni mastu, negu tai vykdavo prieš išrandant televiziją ir ofsetinę spaudą. Dėl to, kai patriotai aiškina, jog mums reikia atkurti seniau gyvavusią švietimo sistemą, jie kalba apie praeitą šimtmetį. Galima sukurti idealią nepaprastai dvasingą švietimo sistemą, auklėjančią sąmoningus piliečius, bet pačios visuomenės tai iš esmės nepakeis.
Kaip nebūtų liūdna, bet žmogų mūsų dienomis formuoja ne vadovėliai ar meno kūriniai, o vaizdiniai internete ir TV – klipai, paveiksliukai, apybraižos, reportažai, demotyvatoriai, trumpi tekstai, memai.
Su tokiu lengvai įsisavinamų vaizdinių nesugebės konkuruoti savo patrauklumu jokia knyga. Ir jeigu mes išsikeliame uždavinį išauklėti žmogų, tai šitai reikia daryti naudojantis naujomis formomis. Į jas reikia įpakuoti teisingas vertybes ir priešpastatyti jas melagingoms.
Kalbant konkrečiai, į kiekvieną flešmobą su persirengusiais zombiais, reikia atsakyti keliais flešmobais su klasikos ar tautiniais personažais. Į kiekvieną klipą su primityviu „tarpukojo“ humoru būtina atsakyti keliais patraukliais ir gerai padarytais socialiniais klipais.
Tekstai ir skaitymas, žinoma, neišnyks visiškai, jie taps teorinių žinių šaltiniais ir intelektualaus elito protinio darbo sfera. Šio elito atstovai, ateities ideologai, keisis vienas su kitu teorinėmis žiniomis tekstų pavidalu, kaip ir anksčiau. Tačiau paprastiems žmonėms ta ideologija bus pateikiama būtent pasaulėžiūrą formuojančiais vaizdiniais.
Klausimas tiktai vienas – kas užsakinės ideologams vaizdinius – chaoso ir griovimo ar tvarkos ir kūrimo jėgos. Ir kas taps užsakymo vykdytojais – tuo pačiu ateities elitu: vartotojiškai nusiteikę PR specialistai, kurie gali sugadinti netgi pačias kilniausias idėjas, ar nuoširdūs idėjiniai žmonės, pasirengę prisiimti atsakomybę ir dirbti tautos labui.
Šiuolaikinis medijų pasaulis ir virtuali realybė – tai viso labo informacinis įrankis, nereikia jo demonizuoti. Būtina išmokti jį įvaldyti ir panaudoti kilniais tikslais.
Ir vis dėlto netgi teisingai sukurti vaizdiniai, propaguojantys dvasines vertybes, neleis išspręsti žmogaus auklėjimo problemos. Kardinaliai išspręsti iškreipto ir lengvabūdiško pasaulio pažinimo problemą galima būtų tada, jei didžioji taip vadinamo civilizuoto pasaulio gyventojų įgytų gyvos pasaulio pažinimo patirties, jei žmonės grįžtų arčiau žemės ir šaknų tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme.
Reikia, kad vaikas sužinotų apie pieno ir duonos egzistavimą ne tik užėjęs į parduotuvę, kad jis žinotų ir gamybos procesą, kad suprastų, jog bet koks produktas yra darbo, tame tarpe ir fizinio, rezultatas.
Reikia, kad studentas studijuotų ne tik knygas ir vadovėlius, kuriuos parašė tokie patys amžini studentai profesoriai, bet ir gyvenimišką procesą, visą jo gilumą ir sudėtingumą – teorija turi būti glaudžiai susijusi su praktika, o kiekviena knyginių dėsnių raidė turi būti pagrįsta ar paneigta konkrečiais pavyzdžiais, eksperimentais. Ir tai pasakytina apie visas profesijas.
Reikia kad humanitarinės ir techninės disciplinos būtų dėstomos drauge ir būtų suvokiamos kaip vientisas pažinimas, o ne kaip skirtingos pažinimo sferos. Reikia kad kiekviena žmogaus nuomonė būtų formuojama remiantis jeigu ne tiesiogine patirtimi, tai bent jau maksimaliu priartėjimu prie jos.
Suprantama, kad pažangiausių technologijų ir darbo „ant žemės“ suderinimas – didžiulis iššūkis žmonijai. Iki šiol mums to padaryti nepavyko – besivystant technologijoms, degradavo dvasinės ir dorovinės žmogaus vertybės, o drauge ir jo ryšys su žeme ir sugebėjimas savarankiškai mąstyti.
Vietoje neraštingų, bet išmintingų artojų, išsivysčius švietimui ir technologijoms, susiformavo minios raštingų, bet kvailų ir lengvabūdžių žmonių, gyvenančių šia diena ir besinaudojančių svetimais protais.
Ar esama vilties, kad įvyks tokie kardinalūs pokyčiai žmonijos evoliucijoje? Kol kas susidaro toks jausmas, kad viskas baigsis gerokai paprasčiau ir prasčiau. Civilizuotas pasaulis su visais savo vaizdiniais ir iliuzijomis bei technologijomis pats save susinaikins arba išsigims į čipizuotus mutantus, nesugebančius daugintis. O jų vietą užims barbarai, kurie dar neprarado sugebėjimo džiaugtis savo rankomis išauginta bulve.