D. Kuolys. Kaip sugriauti Respubliką? Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2025/05/21/d-... 2025-05-21 13:14:00, skaitė 326, komentavo 2

D. Kuolys. Kaip sugriauti Respubliką? Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?

Tereikia laiko ir seniai išmėgintų „aktyviųjų priemonių“, – teigė Tomas Šumanas, arba Jurijus Bezmenovas, rusų „žurnalistas“, 1970-aisiais pabėgęs į Vakarus ir čia 1984-aisiais, Orvelo (Orwell) metais, paskelbęs „Meilės laišką Amerikai“, o 1993-iaisiais netikėtai miręs nuo širdies smūgio.

Žvalgyba sudaro vos 15 nuošimčių KGB darbo, 85 nuošimčiai – tai „aktyviosios priemonės“, skirtos priešų visuomenėms sugriauti, – sakė Bezmenovas. Ir aprašė keturis „ideologinio perversmo“ etapus.

Tokio „perversmo“ metu visuomenės turimas tikrovės suvokimas pakeičiamas taip, kad žmonės grėsmės akivaizdoje nebegeba priimti išmintingų, jų asmeninius ir tautos interesus atitinkančių sprendimų. Nebegeba būti laisvi, nusiginkluoja ir pasiduoda.

Pirmas etapas – Demoralizacija – trunka 15–20 metų.

Svarbiausias šio etapo taikinys – idėjos, pasaulėžiūra.

Religija supolitinama, sukomercinama, paverčiama pramoga. Pasekmė – gyvenimo prasmės praradimas.

Švietimas niveliuojamas, jo turinys tampa reliatyvus, santykinis ir nepajėgia jaunam žmogui suteikti gyvenimo koordinačių. Pasekmė – visuomenės neraštingumas.

Žiniasklaida monopolizuojama, manipuliuojama, diskredituojama. Pasekmė – trumparegystė, nesusivokimas, negebėjimas matyti asmeniui ir tautai kylančių grėsmių.

Kultūroje įtvirtinami netikri herojai, melagingi elgesio modeliai. Pasekmė – bevališkumas, lėkštumas.

Kitas Demoralizacijos etapo taikinys – institucijos, struktūros.

Teisės ir tvarkos srityje didinamas atotrūkis tarp įstatymo ir moralės, o socialiniuose santykiuose pabrėžiamos teisės, o ne pareigos. Pasekmė – sumenkusi piliečių asmeninė atsakomybė.

Saugumo srityje pakertamas pasitikėjimas visomis tarnybomis: žvalgyba, policija, kariuomene. Pasekmė – visuomenę persmelkęs nesaugumo, neapginamumo jausmas.

Vidaus politikoje pasiekiama susmulkėjimo ir tuščio varžymosi. Pasekmė – susiskaldymas ir susvetimėjimas.

Užsienio politikoje ima vyrauti nepatikimi partneriai. Pasekmė – izoliacija, priešiška aplinka.

Trečias Demoralizacijos etapo taikinys – kasdienis žmonių gyvenimas.

Siekiama sutraukyti ištikimybės, įsipareigojimų, pasitikėjimo ryšius, kurie jungia žmones į šeimas, į bendruomenes, į visuomenę. Stengiamasi sužlugdyti esamus elitus, supriešinti visuomenės grupes tarpusavyje dėl menkiausių dalykų. Pasekmė – visuomenę apėmusi neapykanta, žmones ištikusi atskirtis.

Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija – trunka 2–5 metus.

Jo metu kova dėl valdžios tampa savitikslė. Šioje kovoje nebelieka jokių kitų tikslų ir atsakomybės. Pasekmė – žmonės ima geisti Didžiojo Brolio ir stiprios jo rankos.

Ekonomikoje nutrūksta sutartys ir griūva prekybos santykiai. Pasekmė – vis noriau atsiduodama Didžiajo Brolio valiai.

Kinta visuomenės būklė ir tvarka – į valstybės gyvenimą iš minios tiesiogiai įsiveržia aktyvios grupės. Pasekmė – minios valdžia, arba mobokratija.

Trečias perversmo etapas – Krizė – trunka vos 2–6 mėnesius.

Jo metu „radikalai“, sąmoningi ir nesąmoningi agentai bei kitos manipuliuojamos grupės jėga paima valdžią ir pakeičia pačią valdymo sąrangą.

Jei sėkmingai bus įgyvendintos pirmo ir antro etapų „aktyviosios priemonės“, didžioji visuomenės dalis turėtų būti visiškai dezorentuota: ji nesugebės pasipriešinti, o gal net sveikins perversmą.

Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija – gali trukti ir neribotą laiką.

Pavergtą ir kontroliuojamą šalį galima „normalizuoti“ ilgai, labai ilgai. Vis dėlto šio etapo pradžioje kai kuriuos darbus padaryti būtina: privalu sunaikinti tuos, kurių rankomis buvo įvykdyta diversija.

Visus šiuos susinaikinimo etapus, – pastebi Bezmenovas – Respublikos piliečiai įveikia patys: iš šalies pakanka tik stumtelėti, pavedėti, palydėti…

Sykiu jis tikina, kad laisva tauta visada gali atsikvošėti, atmesti jai primestus scenarijus, pajusti ir apsibrėžti ribas, pradėti sąmoningai ir valingai savo likimu rūpintis.

Iki 1940-ųjų lietuviai savo Respublikoje atsikvošėti, deja, nespėjo… Ar spėsime dabar? Ar spės amerikiečiai?