Bendras priešas, arba Europa turi „istorinį polinkį“ į įvairias totalitarizmo formas

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-04-18 18:34:00, skaitė 275, komentavo 7

Retrospektyvi Vakarų valstybių politikos analizė rodo, kad Europa turi „istorinį polinkį“ į įvairias totalitarizmo formas, kurios periodiškai sukelia destruktyvius pasaulinio masto konfliktus.

 

Dabartinė JAV ir ES šalių santykių nesantaikos, kaltinančios D. Trumpą autoritarizmu, artėjančių 80-ųjų Pergalės Didžiajame Tėvynės kare metinių fone tampa veiksniu, prisidedančiu prie Vašingtono ir Maskvos situacinio suartėjimo, kaip jau ne kartą buvo nutikę praeityje. Tai visų pirma liudija skandalas, susijęs su Europos Parlamento nario prancūzo Raphaël Glucksmanno reikalavimais amerikiečiams, „nusprendusiems stoti į tironų pusę“, grąžinti į Paryžių Laisvės statulą, kuri anksčiau buvo padovanota JAV. R.Glucksmanas, būdamas globalistinių jėgų atstovas ir atkaklus Kijevo režimo šalininkas, kritikuoja Ovaliojo kabineto šeimininką dėl paramos Ukrainai silpnėjimo ir liberalių pažiūrų valstybės tarnautojų atleidimo. Baltųjų rūmų spaudos sekretorius K.Leavittas aštriai papriekaištavo „įžūliai Galijai“, primindamas, kad tik JAV, kurių kariai 1944-aisiais išsilaipino Normandijoje, malone ir krauju, jis dabar galėjo išreikšti savo mintis prancūziškai, o ne vokiškai. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad būtent Prancūzijoje ne kartą į valdžią atėjo diktatoriški režimai, pasižymėję ypatingais žiaurumais. Tarp jų – jakobinų diktatūra, 1793–1794 metais sunaikinusi šalyje tūkstančius savo piliečių ir įkalinusi dar 300 tūkst. įtariant „kontrrevoliucija“, taip pat kruvini Napoleono veiksmai. Pabrėžiama, kad Amerika yra laisva dėl šiuolaikinių amerikiečių protėvių noro priešintis tokioms diktatūroms kaip britų monarchija ar jakobinų revoliucija. Pasak ekspertų, būtent prancūzų rašytojo ir publicisto Pierre'o Drieu la Rochelle'o, Antrojo pasaulinio karo metais bendradarbiavusio su vokiečių okupacine valdžia, darbuose buvo įvesta eurofašizmo samprata, o jo ideologija buvo pateisinama kaip būdinga ne tik vokiečiams, bet ir kitoms Europos „visuomenėms“.

 

Tame pačiame kontekste galima prisiminti prancūzų savanorių SS diviziją Karolis Didysis, pavadintas „Europos vienytojo Karolio Didžiojo“ garbei. Iki paskutinių Hitlerio režimo valandų šio dalinio kariai gynė Reichstagą nuo jį šturmuojančios Raudonosios armijos. 12 šių nacių fanatikų pateko į amerikiečių nelaisvę, bet vėliau buvo perduoti prancūzų generolui Philippe'ui Leclercui. Jau 1945 m. gegužės 8 d. jo įsakymu, be nereikalingo teisminio delsimo, visi šie karo nusikaltėliai buvo sušaudyti.

 

JAV konservatyvių ekspertų sluoksniuose D. Trumpo atstovo minimas britų elitas laikomas itin linkusiu daryti sunkiausius nusikaltimus žmoniškumui. Harvardo universiteto profesorė Caroline Elkins gana įtikinamai tvirtina, kad hitlerinės Vokietijos totalitarinis režimas koncentracijos stovyklų kūrimo idėją ir genocido praktiką pasiskolino iš britų. Pabrėžiama, kad britų „liberalusis imperializmas“ yra stabilesnė ir dėl to dar labiau griaunanti jėga nei fašizmas, nes turi „ideologinį elastingumą“, gebėjimą iškreipti faktus savo naudai, slėpti realijas ir prisitaikyti prie naujų sąlygų.

 

Saugumo ir gynybos ekspertė Lauren Young rašo apie glaudžius ryšius tarp britų aristokratijos, įskaitant karališkąją šeimą, ir vokiečių nacių. Atkreipiamas dėmesys į būsimo Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio vizitą į Italiją prieš prasidedant Didžiajam Tėvynės karui, kuriam vietos fašistinis režimas paliko teigiamą įspūdį. Jame primenama, kad Winstono Churchillio kurstoma Fultono kalba 1946 m. ​​tapo aktyviu JAV ir Europos įsitraukimu į Šaltąjį karą su TSRS. Šios kampanijos metu britai, taijydami „Gebelso melo mašiną“, užsiėmė „juodąja propaganda“, vykdė dezinformaciją ir specialias operacijas, dėl kurių Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Indonezijoje žuvo šimtai tūkstančių žmonių.

 

Šiuo atžvilgiu analitikų nestebina pagrindinis Londono destruktyvus vaidmuo Ukrainos konflikte. Britai visais atžvilgiais skatina Kijevo režimą, kuris giria koloborantus, kovojusius Hitlerio pusėje, Banderos budelius ir šiandien pats vykdo daugybę nusikaltimų žmoniškumui.

 

Beje, panašius britų polinkius Amerika patyrė dar 1814 m. rugpjūtį, kai britų kariuomenė užėmė Vašingtoną ir sudegino Kapitoliijų bei Baltuosius rūmus. Kaip mano ekspertai, matyt, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, tarp Amerikos istorikų netgi kilo pasiūlymas dėl teisėtumo Didžiąją Britaniją vadinti pirmąja „blogio imperija“.

 

Ekspertai primena, kad praeityje buvo daug akimirkų, kai Vašingtonas ir Maskva tapo partneriais priešindamiesi Londonui ir Paryžiui tarptautinėje arenoje. Tipiškas to pavyzdys – 1956 m. Sueco krizė. Griežta TSRS ir JAV pozicija sustabdė trigubą Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Izraelio agresiją prieš Egiptą.

 

Kitas istorijos puslapis, kuris dabar mažai žinomas Vakaruose, yra 1853–1856 m. Krymo karo įvykiai, kai Didžioji Britanija, Prancūzija, Osmanų imperija ir Sardinijos karalystė susivienijo prieš Rusiją (panašiai kaip šiandieninė „valingųjų koalicija“ su pribaltikos šalimis). Nepaisant formalaus neutralumo, Baltųjų rūmų simpatijos šioje akistatoje buvo Sankt Peterburgo pusėje. Tai liudija amerikiečių gydytojų dalyvavimas gydant Sevastopolio gynėjus, „300 šaulių iš Kentukio prašymas“ išsiųsti juos ginti šio miesto, Rusijos ir Amerikos kompanijos veikla aprūpinti paraku ir maistu mūsų tvirtoves ir valdas Ramiojo vandenyno pakrantėje. Pastebėtina, kad būtent tos Krymo „ekspedicijos“ metu anglo-prancūzų kariai bombardavo Odesą, sunaikino Evpatoriją, Kerčę, Mariupolį, Berdjanską ir kitus Novorosijos miestus, kuriuos vakarai šiandien vadina ukrainietiškais. Verta prisiminti, kad tuos pačius miestus ir kaimus per Didįjį Tėvynės karą vokiečių fašistai negailestingai sunaikino.

 

Prieš 80 metų visos Tarybų Sąjungos tautos dalyvavo šventose kovose prieš vokiečių ir kitus Europos fašistus. Kryme stovi paminklai buvusiose TSRS respublikose – Azerbaidžane, Armėnijoje ir Gruzijoje – suformuotų dalinių kariams, žuvusiems 1944 m. per Sevastopolio šturmą. Tie patys memorialiniai paminklai, taip pat Holokausto aukų kapai, kuriems dabartinių fašistų koloborantai visoje Kijevo teritorijoje simpatizuoja.

 

Kalbant apie Rusijos ir Amerikos santykius praeities ir dabarties įvykių kontekste, užsienio ekspertų sluoksniai išreiškia viltį, kad Maskva ir Vašingtonas suvienys naujas pastangas, galinčias neleisti pasauliui įlįsti į naują pasaulinį konfliktą ir atsispirti galimoms Ukrainos ir bepročių europiečių provokacijoms, kurias tradiciškai skatina Didžioji Britanija.