„Kremliaus naratyvai“

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2025-03-01 19:26:00, skaitė 243, komentavo 2

Kai kurie Lietuvos politikai ėmė kaltinti JAV prezidentą D. Trampą „Kremliaus naratyvų“ skleidimu ir Europos bei Ukrainos „išdavimu“. Jungtinės Valstijos tariamai tampa priešiška jėga Europos Sąjungai. Logiškai mąstant, iš tokių kaltinimų galima padaryti tik vieną išvadą: Amerikos kariuomenė Europoje virsta priešo, taigi okupacine kariuomene.

Tokiu būdu, Lietuva atsidūrė tarp dviejų „okupantų“: buvusios ir potencialios okupantės – Rusijos, ir dabartinės – JAV. Be to, kai kurie mūsų šalies opozicijos veikėjai dabartinį politinį režimą laiko okupaciniu. Ir ne be reikalo. Iš esmės galima teigti, kad per visą nepriklausomą istoriją sisteminės partijos „okupavo“ Seimą, parsidavėliški sorošiniai žurnalistai „okupavo“ žiniasklaidą, dvaro politologai ir istorikai – socialinius mokslus. Lietuvos kariai dalyvauja NATO okupaciniuose misijose. Oficioziniai politikai okupavo net pačią „okupacijos“ sąvoką. Jie net įvedė baudžiamąją atsakomybę už, jų nuomone, neteisingą jos interpretaciją.

Apskritai, kad ir kur pažvelgtume, aplink vien tik „okupacija“. Net išvadavimas iš okupacijos interpretuojamas kaip „nauja okupacija“. Į visą istoriją žiūrima kaip į nesibaigiantį įvairių išorinių ir vidinių okupacijų seriją. Iš to išplaukia, kad taikant tokį požiūrį kiekvienas gyventojas vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu, vienoje ar kitoje situacijoje buvo ir yra arba okupantas, arba okupuotas asmuo, o dažniausiai ir vienu, ir kitu kartu.

Pasinaudojant hegeliška terminija, galima sakyti, kad šioje situacijoje egzistuoja visiška „transcendentinių apercepcijų vienybė“. Paprasčiau tariant - šizofrenija. Oficiali propaganda mūsuose pasiekė savo tikslą – įvyko totalinė smegenų okupacija. N. Berdiajevas kartą pastebėjo, kad niekas taip neiškraipo žmogaus prigimties, kaip apsėdimas kokia nors idėja. Idėja apie „baisią ir gūdžią sovietinę okupaciją“, kaip koks smegenų auglys, išplėtojo mentalines metastazes visame mūsų valstybės organizme.

Be okupacinės praeities ir galimos ateities prisiminimų nėra politinio gyvenimo. Taip pat ekonominio ir kultūrinio. Ir šios okupacijos deokupacija tikrai įvyks arba lėtai ir kankinančiai, arba staiga ir neskausmingai. O gal persipins abu variantai vienu metu.