Nei karas, nei taika

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2024-10-28 18:01:00, skaitė 553, komentavo 4

2024 m. Seimo rinkimai rodo, kad situacija, kurią galima apibūdinti žinomu posakiu „nei karas, nei taika“ tenkina daugumą Lietuvos gyventojų. Realus karas vyksta už šalies ribų, jis mūsų praktiškai neliečia, gyventi netrukdo. Algos ir pensijos mokamos, pramogų pakanka, – ko dar norėti.

Tiesa, politikai vis žaidžia savo karingus žaidimus, įveda į šalį užsienio kariuomenę, stato karines gamyklas, steigia komendantūras, apginkluoja šaulius, apsibarikaduoja „drakono dantimis“, svaidosi isteriškai grėsmingais pareiškimais, visokeriopai bando dalyvauti svetimuose karuose, bet tai tik, kaip mano tikriausiai rinkėjai, praspalvina ir paįvairina šiaip gana nuobodų ir pilką kasdienį gyvenimą.

Kita vertus, dėl šventos ramybės karingą politikų retoriką bei elgesį gal ir reikėtų šiek tiek sutramdyti. Tam pakanka konservatorius tiesiog pakeisti socialdemokratais. Ir dar išrinkti į Seimą eilinį „gelbėtoją – maištautąją“, kad paerzintų apsamanojusius seimūnus ir politinis spektaklis būtų įdomesnis. Bet išbalansuoti sistemą ir esamą situaciją jam žinoma niekas neleis, o jis ir pats to nesieks. Tam jis buvo ir parinktas, ir išrinktas. Garo nuleidimui. Vienu žodžiu, duonos ir renginių pakanka ir tegul viskas taip tęsiasi ir toliau.

Žmonės tikriausiai galvoja, kad padėtį „nei karas, nei taika“ galima užkonservuoti ilgam laikui. Deja, istorija rodo ką kitką. O ir įvairiuose žodynuose tokia padėtis apibūdinama kaip „stabili politinė – karinė situacija, kuriai būdingas nesaugumas vedantis į didesnį konfliktą“. Ši situacija yra aklavietė, kuri pasižymi nuolatiniu priešiškumu ir į kurią gali būti įtraukta daug žmonių bei išteklių.

Taigi, „nei karo, nei taikos“ būsena reikalauja labai didelių resursų ir tai veda neišvengiamai į sistemos „išsekimą“ bei jos desperatišką reakciją. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Svarbus ir dar vienas tokios būsenos momentas – tiesioginė prievarta įvilkta į teisinį ir teisminį rūbą palaipsniui tampa dominuojančia socialinių santykių reguliavimo priemone. Ir pagaliau, tokia politika neišvengiamai iššaukia totalinę šalies militarizaciją. O tai reiškia, kad gyventi ir stebėti politinį teatrą teks sėdint ant parako bačkos. Juolab, kad planuojama pastatyti dar vieną gamyklą, kuri per metus galės pagaminti tūkstantį tonų trotilo skirto Lietuvos, Ukrainos, ES ir NATO šalių rinkoms.

Svarbiausia, kad būsena „nei karas, nei taika“ ankščiau ar vėliau transformuojasi į savo priešingybę – „arba karas, arba taika“.

Kažin ar per šiuos rinkimus mūsų visuomenė jau pasirinko savo variantą. Tikriausiai apie tai žmonės dar nesusimasto. Situacija ko gero dar tik bręsta rimtesniam ir lemtingam jų pasirinkimui.

Deja, reikalas tas, kad šį visom prasmėm egzistencinį pasirinkimą už juos gali padaryti jų pačių išrinkta valdžia.