A. Mažiulis. Senovės lietuvių tikėjimas

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/10/15/a-... 2024-10-16 13:29:00, skaitė 733, komentavo 4

Lietuviškasis dievų vardynas ir atskirų dievybių veiklos sritys kelia labai daug klausimų, nes svetimieji metraštininkai, nemokėdami lietuviškai ir gerai nepažindami jiems svetimo krašto papročių arba turėdami įvairių kitų, mums nepalankių, tikslų, senojo lietuvių tikėjimo apraiškas suminėdavo probėgomis arba net ir sąmoningai iškraipydavo.

Taip pat, pagal įprastinę ano meto madą, daugelį jiems naujo tikėjimo dalykų atpasakodavo romėnų, graikų ar kitų jiems geriau pažįstamų religijų žodžiais bei pavyzdžiais, ir taip mūsiškei nebūtų dalykų priskirdavo.

Todėl šiandieną kalbėti apie senąjį mūsų tikėjimą, kuris taip pat dar visą laiką vienas pats savaime kito, nėra lengva. Ir itin sunku atsakyti, kas buvo mūsuose Vyriausioji Būtybė, t. y. kuris dievas buvo pats svarbiausias ir vyriausias?

Seniausieji mūsų praeities šaltiniai vyriausiuoju dievu paprastai laiko Perkūną. Tačiau giliau susipažinus su visais tais šaltiniais ir juose suminėtais dievų vardais, mūsų Perkūnas tenka nužeminti, nors tautos krikšto išvakarėse jo gerbimas galėjo būti vienas iš ryškiausiųjų, todėl ir svetimtaučių metraštininkų daugiausia pastebėtas. 

Kito vyriausio dievo vardo, panašaus savo garsu ir garbe Perkūnui, pagrindiniuose šaltiniuose nesutinkame, tačiau jis iškyla visai netiesiogiai, beaiškinant kitų dievybių vardus. Ir tas neminimas Vyriausiosios Būtybės vardas mūsuose buvo Dievas Tėvas.

Lietuvių senojo tikėjimo šaltiniuose mes dažnai sutinkame dievybių vardus, nusakomus dviems žodžiais, pvz. „Upinis Dewos“, „Seimi Dewos (šeimos dievas)“, „Kielu Dziewos (Kelių dievas)“ ir t.t. arba „Percune deuaite“, „Gabie deuaite“ ir kt. Visų šių dievybių varduose pastebime esant žodį „dievas“ arba jo vedinius. Šių vardų daryboje pats žodis „dievas“ (senesnė jo lytis buvo „deivas“) visiškai neturi krikščioniškosios „Dievo“ reikšmės, todėl su juomi nemaišytinas ir griežtai išskirtinas.

Mūsų senasis „dievas“ yra daugelio šimtų metų senesnis ir už pačią krikščionybę aplamai: jis priklauso dar indoeuropiečių prokalbei ir yra vienos reikšmės kaip sen. indų „dyaušpitar“, graikų „Zeus pater“, lotynų „Jupiter“ (iš senesnio „Diespiter“) ir kt. Kai kuriuose mūsų ir latvių kalbų pasakymuose, pvz. „Dievu trobas dengia“, „po dievo dangčiu gyvena“ ir kt., „dievas“ turi išlaikęs labai dar seną dangaus skliauto reikšmę.

Ši reikšmė taip pat išlikusi ir pas mūsų labai senus kaimynus suomius bei jų artimuosius giminaičius, kurie dar pr. Kristaus laikus iš mūsų pasiskolino per 300 įvairių žodžių, k. a. „kirvį“, „kankles“, „šieną“, „jaurą“, „būrę“, „dagi“ ir kt. Jie pasiskolino ir mūsų „dievą“ (deivą), kuris jų kalbos dėsniais išvirto į „taivas“ ir reiškia „dangų“, t. y. pasiskolino ne tik žodį, bet taip pat per daugelį šimtų metų išlaikė ir labai aiškią senąją šio žodžio reikšmę.

Dar gilesnė šio žodžio (dievas) atsklaida rodo, kad ir dangaus reikšmė jam nėra pirminė, nes mūsų „dievas“ visiškai negali būti atskiriamas ir nuo „dienos“, t. y. šviesos. Tos pat reikšmės yra buvęs „dievas“ ir visiems indoeuropiečiams, kurie šiuo žodžiu nusakydavo šviesųjį dangaus skliautą.

Taip pat nepamirština, kad sen. indų „dyauš-pitar“ graikų „Zeus pater“, lot. „Jupiter“ ir kt. turi prisijungę dar žodį „tėvas“ ir tuo pačiu reiškia Vyriausiąją Būtybę arba vyriausiąjį visų dievų dievą. Taigi, ji buvo vadinama šviesos arba Dangaus Tėvo vardu.

Lyginamoji religijų istorija atskleidžia, jog toji šviesos arba Dangaus Tėvo būtybė pradžioje yra buvusi pati vyriausioji ir savo žinioje turėjusi visą dangaus skliautą, neišskiriant ir žaibų bei perkūnijos.

Vėliau iš jos veiklos sričių šis tas iškrito, nes atsirado nauji dievai arba šiai pirminei būtybei žmogaus vaizduotė pagimdė vaikus, kurie šį tą iš Dangaus Tėvo gavo valdyti, o vėliau ir visai pasiėmė. Tokiu būdu ir atsiradęs visai atskiras griausmo dievas.

Daugelio lietuviškųjų dievybių vardų daryba, palyginti labai aiškiai byloja, kad jos visos yra tik „dievo“ vaikai, tuo būdu ir gana vėlokai atsiradusios. Jei lietuvių Vyriausioji Būtybė nebūtų buvusi vadinama Dievu arba tikriau Dievu Tėvu, kaip ir pas kitus indoeuropiečius, tai gyvojoje žmonių kalboje tokie junginiai kaip „Perkūne dievaiti“, „Gabija dievaite“ ir kt., būtų negirdimi, o ypač jų nesutiktume liaudies maldose.

Ir visa ši grynai kalbinė medžiaga liudija, kad indoeuropiečių Vyriausioji Būtybė šviesos arba Dangaus Tėvas ir pas mus buvo pažįstamas tuo pačiu Dievo Tėvo vardu. Tik lietuviams ir jų giminaičiams senąjį indoeuropiečių „tėvo“ žodį pakeitus kitu, savos darybos, jis buvo pakeistas ir Vyriausiosios Būtybės varde.

Tuo būdu turime išlaikę pirmą jos vardo dalį „dievas“ ir pakeitę antrąja „tėvas“, tačiau nepakito jos prasmė. Ji ir toliau paliko mums Dangaus arba šviesos Tėvas, ją ir toliau lietuvis bus suvokęs esant šviesiajame dangaus skliaute ir greičiausia šiaurės žarose.

Mūsų žmonių įsitikinimu, „Dievas buvo atėjęs iš šiaurės“, todėl ir dabar stengiasi mirusį žmogų kojomis į šiaurę atgręžti. Taip pat daugelyje vietų dar sutinkamas paprotys, ypač vasaros nakčių metu, jog visas maldas seneliai kalba nusisukę tik į šiaurės žaras.

Mūsų Vyriausioji Būtybė, kuri tautoje buvo žinoma, Dievo Tėvo vardu, lietuviškose sakmėse sutinkama jau Dievu Seneliu. Ir šis, lietuviškųjų sakmių Dievas Senelis yra išlaikęs senojo tikėjimo įvaizdžius.

Mūsų Dievas Senelis taip pat kuria visą pasaulį, tik jau ne iš nieko, bet iš turimos medžiagos. Jis mūsų žemę sukuria išsikrapštęs panages, taigi, jo panagės pilnos žemių, kaip pas mūsų senąjį ūkininką: lietuvis Dievą Senelį suprato žemdirbiu, koks ir jis pats yra.

Todėl ir nenuostabu, kad šis Dievas Senelis išmoko žmones ir žemę dirbti, ir javus sėti, ir net jiems arklį dovanoja, jis sutveria vienišam artojui vyturėlį, padarydamas iš žemės grumsto, jis vargstančiam žmogui ir savo karvutes atiduoda.

Taigi, lietuviškasis Dievas Senelis gyvena tarp savo žmonių ir mato jų visus rūpesčius, jis vargan patekusiam žmogui padeda, o visus neklaužadas pabaudžia. Jis taip pat ir žmogui likimą lemia, jis kur nors atsisėdęs sumazgo (prisiminkime ir mūsų senelius, kurie norėdami ką nors ilgiau prisiminti, mazgelius užmezga) jaunimą į šeimas, labai dažnai darbščiai ir gerai mergaitei tinginį vyrą skirdamas ir pan.

Vienu žodžiu, girdėdamas ar skaitydamas visas šias sakmes, taip ir junti, kad mūsų Dievas Senelis labai mažai dar krikščioniškųjų bruožų teįgavęs, o perdėm tebedvelkia labai gilia senove ir tuo pačiu byloja apie Vyriausiąją Būtybę Dievą Tėvą.

Mūsų istoriniai šaltiniai, būdami labai spragoti, apie Dievą Tėvą nieko nesako, tačiau apie tai ryškiai byloja gyvoji mūsų kalba, sakmės ir kita tautosaka.

Antanas Mažiulis. „Ateitis“ 1951 m., nr. 7, p. 196-197.

Parengė Donatas Greičiūnas