Lidija Veličkaitė. Sporto rūmai – lietuviams svarbių istorinių įvykių įamžinimo vieta

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2024/... 2024-09-14 15:00:00, skaitė 419, komentavo 4

„Leiskite pasveikinti jus, Sąjūdžio pirmeivius – žilagalvius, kurie įkvėpė tautai valią pasakyti, kad ji trokšta laisvės ir pasiruošusi laisvei. Du tironai, du kraugeriai sugalvojo laisvę mylinčias Europos valstybes paversti pragaru. Sutarė ir pradėjo veiksmus. Paskui tie du kraugeriai nepasidalijo grobiu ir paskelbė karą vienas kitam. Ir žuvo milijonai visiškai nekaltų žmonių. Lietuva per XX amžių tris kartus skelbė, kad ji yra laisva ir yra valstybė. Tai buvo 1918 m. Vasario 16-oji, 1941 m. Birželio 23-ioji ir 1990 m. Kovo 11-oji. Šlovė jiems – signatarams, išdrįsusiems pasakyti, kad Lietuva valstybė“, – kalbėjo Nacionalinio susivienijimo, kuris pakvietė visas partijas ir judėjimus rugpjūčio 23 d. ateiti prie Sporto rūmų į protesto akciją ir pasakyti, kad jie priklauso tautai, Vilniaus skyriaus pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis. Pirmininkas priminė 1989 m. Baltijos kelią, kai trijų valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – žmonės, susikibę rankomis pareiškė norą tapti nepriklausomomis nuo jas užgrobusio tirono. Tai buvo pergalė ne tik šių valstybių, bet ir visos Europos.

Pirmininkas pasiūlė ir dabar paduoti vienas kitam ranką, pajusti buvusią Sąjūdžio dvasią, pajusti tautos vienybę, bet ne susipriešinimą. Protesto akcija pradėta Lietuvos valstybės himnu, kuris įkvėptų kovai su neteisėtais Vyriausybės veiksmais, ir tylos minute pagerbti visi, kovoję ir kritę už Lietuvos laisvę. Perskaityta Nacionalinio susivienijimo odė (autorė Gražina Junevičienė), skirta Tėvynei Lietuvai, kurios pirmas posmas: „Pabusk lietuvi! Tėvynė verkia! / Ji rauda Motinos balsu… / Atūžę šiaurės vėjai ją, kaip liepą lenkia, / Ir atsitiesti jai rytoj bus per vėlu.“

Pakviestas kalbėti Nacionalinio susivienijimo (NS) pirmininko pavaduotojas dr. Vytautas Sinica gana gausiai susirinkusių veiduose matė ne pyktį, bet meilę Lietuvai, Sąjūdžiui ir mūsų istorijai. Paminėjo, kad šiandien minime tris datas: liūdną ir gėdingą – Molotovo-Ribentropo paktą, drąsius ir didingus – 1987 m. mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo ir 1989 m. Baltijos kelią. Tačiau, pažymėjo, kad dabar susirinkę sprendžiame šiandienos Lietuvos problemas – protestuojame prieš keistą ir gėdingą Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą – Sporto rūmus atiduoti tiems, kurie įkurtų, lyg ir šioje vietoje kadaise buvusias žydų kapines, muziejų. Pabrėžė, kad čia susirinkę, reikalaujame, kad Sporto rūmai būtų atiduoti Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai, įamžinant 1988 m. šiuose rūmuose susirinkusius tautos atstovus ir įkūrusius Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Taip pat  šiuose rūmuose buvo atsisveikinta su Sausio 13-osios aukomis. Visa tai yra lietuvių tautos atmintis – pagarba Sąjūdžiui ir pagarba sau patiems, kaip tautai.

Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Bronius Leonavičius pasidžiaugė, kad nemažai žmonių susirinko prie Sporto rūmų, kuriuose 1988 m. spalio 22–23 d. įvyko Sąjūdžio suvažiavimas ir kuris atkėlė vartus Lietuvos nepriklausomybės tęstinumui. Todėl Sąjūdžio grupės nariui atrodo, kad šis pastatas turi būti perduotas valstybei ir įkurtas Sąjūdžio istorijos muziejus su visu jos tęstinumu.

„Mes, vilniečiai, – Lietuvos piliečiai stovime suverenioje valstybės teritorijoje, mes esame namie. Ir tas turtas, kuris šalia, yra mūsų. Turėtume pranešti Vyriausybei ir Prezidentui: „Dovanokite, jūs užmiršote savo priesaiką – žadėjote saugoti Lietuvos teritorinį vientisumą“, – priminė muzikologas, restauratorius Rimantas Gučas. Visą gyvenimą dirbęs paveldosaugininku, R. Gučas sako, kad šis pastatas, kur stovime, statytas kaip Sporto ir koncertų rūmai. Paveldosaugos pagrindinė taisyklė – geriausia išsaugoti tai, kas tarnauja pagal savo pirmykštę funkciją. Ir kalbėti apie kažkokius kitus dalykus net nelabai rimta. Muziejus tokiame didžiuliame pastate tiesiog neįmanomas. R. Gučas pasakoja, kad prieš 20 m. buvo padaryti puikūs projektai, kaip tuos rūmus atgaivinti, sutvarkyti ir net fojė buvo numatytos vietos ekspozicijoms – prisiminimui, kas čia vyko. Ir jis nežino, kodėl viskas pasikeitė. Kalbėdamas apie pačius rūmus, restauratorius sako, kad jie gana griozdiški – matosi betono konstrukcijos, kas pagal anuos laikus buvo unikalios, nes nelabai kas drįso tokių stogo konstrukcijų daryti. Europos antologijose XX a. antros pusės architektūros šie rūmai jau rodomi, kaip vienas geriausių vadinamojo brutalizmo pavyzdžių. Brutalizmas – atlieti iš betono klojiniai ir taip palikti, matyti visos konstrukcijos. Tai yra savotiškas šios architektūros šedevras. Ir šiuos rūmus su visa aplinka reikėtų išsaugoti, nepristatyti jokių prielipų. Tiesiog jie stovėtų puikioje Vilniaus vietoje, kai iš jų išėjęs matai Gedimino kalną ir pilį. Sporto rūmai įtraukti į paveldo sąrašą ir kaip architektūros paminklas ir kaip istorinis, susijęs su Sąjūdžiu ir Sausio 13-osios aukomis. Paveldosaugininkas teigia, kad Vyriausybė dėl tokio sprendimo turėtų tautos atsiprašyti.

Lietuvos kultūros kongreso vardu kalbėjęs jo buvęs prezidentas, dabar garbės prezidentas dr. Krescencijus Stoškus teigė: per daug didelis įvykis, kad būtų galima kalbėti ramiai, juolab abejingai. Jam šis žmonių susirinkimas prie Sporto rūmų – didelis įspūdis, nes šie rūmai mena Sąjūdžio laikais vykusius fundamentalius renginius, kurie padėjo atgauti Lietuvos nepriklausomybę ir čia vyko pirmasis Kultūros kongreso renginys. Kreipdamasis į susirinkusius bendražygius ir bendraminčius sakė, kad visi dar neužmiršo, kas šiuose rūmuose vyko ir kas dar turėtų įvykti, visi nepatenkinti valdžios sprendimais ir neabejoja, kad visas šis atėjusiųjų būrys galėtų prisiekti, jog prieš valdžios savivalę padės veikti kartu, kad tikslas – Sporto rūmai Lietuvai būtų įgyvendintas. Garbės prezidentas padėkojo Nacionaliniam susivienijimui, kad surengė šį renginį, galima net sakyti mažą žygdarbį. Nes dideli darbai visada prasideda nuo mažų.

Protesto akciją vedęs G. Aukštikalnis priminė Sąjūdžio šauklio Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Statykim Katedrą. Paveskit man projektą padaryti. Aš nemiegosiu, nevalgysiu, sėdėsiu dieną, naktį. Aš ją plėšte išplėšiu iš savęs, kaip savo širdį aikštėje padėsiu po viso reginčio dangaus akim. Tegul joje gyvena ir žmogus ir Dievas.“ Ir pridūrė, kas jei ne mes – būkime visi už Tėvynę, už laisvą Lietuvą.

Ir šio gražaus susibūrimo pabaigai dar tarė žodį NS pirmininko pavaduotojas dr. V. Sinica sakydamas, kad mums, visiems susirinkusiems dėl Sporto rūmų, viskas aišku, tik kažkodėl viskas vyksta visiškai priešingai. Jis aiškino, kad kažkada čia buvo kapinės, bet jų nebėra. Visas miestas nusėtas buvusiomis kapinėmis, įvairiausių tautų ir įvairiausių tikėjimų žmonių, tačiau jų nebėra. Toliau vyksta gyvenimas – statomi namai, atsiranda parkai, gatvės. Taip yra ne tik Lietuvoje, Vilniuje, taip yra visame pasaulyje. Neseniai sužinojęs iš tiesioginių įvykių liudininkų, kad XXI a. pradžioje Lietuvos Vyriausybės buvo kreiptasi į pasaulio žydų bendruomenių atstovus, ar būtų galima susitarti dėl šių Sporto rūmų pastato. Ir pasirodo sprendimas buvo priimtas, šis pastatas lieka Lietuvai, o šalia pastatytas naujas pastatas – konferencijų centras. Buvo sutarta ir pasirašyta, kad bus pagerbti ir buvę žydų kapai ir visa kita istorija. Bet kažkodėl vyksta priešingai. Dabartinė Vyriausybė sumanė įkurti darbo grupę, kurioje didžiąją dalį asmenų sudarė kitataučiai – žmonės iš kitų valstybių, ne Lietuvos piliečiai, iš Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Nebuvo nė vieno paveldosaugos specialisto, nei Sausio 13-osios brolijos atstovų. Ir keistai sudaryta darbo grupė už Lietuvą nusprendė, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose būtų įkurtas žydų muziejus, kuriame būtų kadaise čia palaidotų žmonių biografijos, buvusių kapinių istorija, palaidojimo tradicijos, ekspozicija, kaip okupaciniai režimai naikino Lietuvos žydų kapines. Ir tik nežymią dalį skirti Lietuvos istorijai, Nepriklausomybės atgavimui, kai buvo nutrauktas žydų kapų niekinimas. V. Sinica sako, kad tai yra gėdinga, tai yra Lietuvos valstybės interesų ir mūsų tautos savigarbos išdavystė. Šiuose rūmuose gimė Sąjūdis, čia yra jo lopšys. Ši vieta yra brangi ir svarbi visai lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. Sąjūdis buvo visų Lietuvoje gyvenančių ir Nepriklausomybės trokštančių tautų judėjimas. Visi kitataučiai, kurie norėjo nepriklausomos Lietuvos, kurie buvo jai lojalūs, buvo ir jautėsi su Sąjūdžiu. Į Sąjūdį telpa ir žydų atmintis. Tačiau kažkodėl nuspręsta vietoj visą Lietuvą vienijančios ir telkiančios atminties įamžinimo, įamžinti tik vienos grupės atmintį. Juo labiau, kad Lietuvoje jau yra keli Lietuvos istorijos žydų muziejai. Ir tai labai keista, kad bet kuri išsivysčiusi, brandi, laisva demokratinė valstybė Europoje neturėtų savo sostinėje muziejaus nacionalinio išsivadavimo judėjimui įamžinti. Taip yra Lenkijoje, Latvijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Kiekviena save gerbianti tauta įamžina savo svarbiausius istorijos puslapius. Tuo tarpu net nėra jokių planų ir projektų, net diskusijų, ar pasiūlymų įkurti Sąjūdžio muziejų Vilniuje. Kol dar yra gyvų liudininkų, reikėtų juos apklausti ir šiuolaikinėmis priemonėmis įamžinti ir palikti ateities kartoms. Tačiau apie tai net nekalbama.

V. Sinica atkreipė dėmesį: „Mes negalime tylėti, negalime leisti, kad mūsų istoriją rašytų kiti. Jau matome niekinamus laisvės kovų didvyrius, pastangas perrašyti 1918 m., 1941 m., net 1945 m. istorinius įvykius. Negalime leisti, kad sistemingas bandymas perrašyti Lietuvos istoriją taip, kad nebeliktų lietuvių tautai vietos gyventi laisvai savo nepriklausomoje valstybėje. Turime pasakyti – NE, mes to neleisime. Mes gerbiame save ir savo bendrapiliečius, mylime savo valstybę ir žinome, kad be atminties jokia valstybė ateities nesukuria. Sąjūdis netylėjo ir laimėjo. Netylėti šiandien privalome ir mes.“

Užbaigiant protesto-akciją, kaip kad būdavo Sąjūdžio laikais, visi susirinkusieji sudainavo lietuvišką, gerai visiems žinomą dainą „Vai ko nusižvengei!“ Prisimindami Baltijos kelią, visi susikabino rankomis, apjuosdami dalį Sporto rūmų, kaip protestą prieš gėdingą Vyriausybės sprendimą.