Adolfas Hitleris - kalba Vienoje - 1938 04 09

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-09-14 04:17:00, skaitė 349, komentavo 2

1938 m. balandžio 9 d.

Visų pirma, ši žemė yra vokiečių žemė, o jos gyventojai - vokiečiai! Čia kadaise Reichas įkūrė savo Ostmarką. Čia persikėlė Reicho žmonės ir per šimtmečius atliko savo pareigas Reicho Ostmarkėje. Jie ne tik išliko vokiečiais, bet ir tapo, galima sakyti, Vokietijos skydo nešėjais.

Antra, šis kraštas be Reicho negali egzistuoti jokį laiką.

Kiek šiandien yra 84 000 kvadratinių kilometrų? Kiek yra šeši su puse milijono žmonių? Niekas į juos nekreipia dėmesio. Ir čia galioja supratimas, kad kiekviena vokiečių gentis atskirai gali būti lengvai sunaikinta, bet kai visos gentys susivienija, jos yra nenugalimos. Tikrovė įrodė, kad ši žemė ir šie šeši su puse milijono žmonių negali egzistuoti atsiskyrę. Ši mažytė šalis nepajėgi išspręsti savo 300 000 bedarbių ir šimtų tūkstančių nuskriaustųjų problemų. Ir tai įrodo, kad tokia maža šalis nėra gyvybingas vienetas. Kol kas didžiausias įrodymas, kad nėra visų būtinų gyvenimo sąlygų, yra gimstamumo ir mirtingumo statistikos raida. Niekas negali paneigti, kad šioje šalyje gimstamumas yra mažiausias, o mirtingumas - didžiausias.

Trečia, ši tauta niekada nenorėjo atsiskirti nuo imperijos. Tuo metu, kai jos, kaip Reicho tautų lyderės, užduotis tapo nebeaktuali, pasigirdo jos kraujo balsas. Po 1918 m. žlugimo Vokietijos Austrija norėjo nedelsiant grįžti į Reichą. Demokratinis pasaulis užkirto kelią Vokietijos-Austrijos aneksijai. Dabar žmonės atsigręžė prieš šį pasaulį. Vokietijoje iškilus Nacionalsocializmo vėliavai, šios šalies žmonės taip pat ėmė vis labiau žvelgti į šį simbolį. Šimtai tūkstančių žmonių slapta širdyje prisiekė ištikimybę tautai. Tada atėjo laikas, kai su šia tauta blogai elgėsi grupuotė, kuri savo lyderio pozicijai pateisinti negalėjo nurodyti nei skaitinio, nei moralinio pranašumo.

Ketvirta, tiems, kurie vis dar nepatenkinti, galiu tik pasakyti: tai mano tėvynė! Kariavau kaip doras vokiečių kareivis, o kai šis karas baigėsi, išvykau į piligriminę kelionę po Vokietiją ir iškovojau sau šią šalį, šią taip brangią ir gražią šalį. Kai Vokietiją apėmė neviltis, aš taip didžiavausi, kad esu vokietis.

Aš kovojau ir kovojau už šią tautą ir pelniau jos pasitikėjimą. Šioje kovoje praleidau geriausius savo metus! Ši karalystė man taip prilipo prie širdies. Nenuostabu, kad troškau integruoti savo tėvynę į šią brangiausią iš karalysčių.

Penkta: Viskas, ką turiu pasakyti tiems, kurie dar nepaliesti: Aš stoviu čia šiandien, nes įsivaizduoju, kad galiu padaryti geriau nei ponas Šušnigas!

 Tikiu, kad ir Dievo valia buvo tokia, jog iš čia į Reichą būtų pasiųstas berniukas, kuris subręstų ir būtų iškeltas į tautos vadus, kad galėtų savo tėvynę vėl integruoti į Reichą. Yra dieviškoji valia, o mes esame tik jos įrankiai.

Kai kovo 9 d. ponas Šušnigas sulaužė savo žodį, tą akimirką pajutau, kad Apvaizda mane pašaukė. Ir viskas, kas įvyko per kitas tris dienas, galėjo įvykti tik dėl to, kad Apvaizda to norėjo ir norėjo. Per tris dienas Viešpats juos nušlavė!" O man buvo nurodyta vėl įjungti tėvynę į Karalystę tą pačią jų išdavystės dieną.

Vieną dieną, kai mūsų nebebus, ateities kartos galės su pasididžiavimu prisiminti šią dieną - dieną, kai didi tauta patvirtino vokiečių bendruomenę. Praeityje milijonai vokiečių vyrų praliejo savo kraują už šį Reichą. Koks gailestingas likimas, kad šiandien šį Reichą galime kurti be kančių! Dabar pakilk, vokiečių tauta, pripažink jį, tvirtai laikyk jį savo rankose! Norėčiau padėkoti Tam, kuris sudarė man galimybę grįžti į tėvynę, kad galėčiau ją grąžinti savo vokiškajam Reichui! Tegul kiekvienas vokietis atpažįsta rytojaus valandos reikšmę, įvertina ją ir tada pagarbiai nulenkia galvą prieš Visagalio, kuris pastarosiomis savaitėmis mums visiems padarė šį stebuklą, valią!