Adolfo Hitlerio Barbarosos paskelbimas

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-09-10 17:08:00, skaitė 1042, komentavo 8

Vokiečiai! Nacionalsocialistai!

Slegiamas sunkių rūpesčių, pasmerktas ilgus mėnesius tylėti, dabar atėjo valanda, kai pagaliau galiu atvirai kalbėti.

Kai 1939 m. rugsėjo 3 d. Vokietijos Reichas gavo Didžiosios Britanijos karo paskelbimą, iš naujo pasikartojo Didžiosios Britanijos mėginimas sužlugdyti kiekvieną Europos konsolidacijos pradžią, o kartu ir jos pakilimą, kovojant prieš bet kurią žemyno jėgą, kuri tuo metu buvo stipriausia. Būtent taip praeityje Britanija daugelyje karų sužlugdė Ispaniją. Taip ji kariavo su Olandija. Vėliau, padedama visos Europos, ji kovojo su Prancūzija, o amžiaus pabaigoje ji pradėjo tuometinio Vokietijos reicho apsupimą ir 1914 m. - [Pirmąjį] pasaulinį karą. Tik dėl savo vidinės vienybės stokos Vokietija 1918 m. buvo nugalėta. Pasekmės buvo baisios.

Po veidmainiškų pareiškimų, kad kovojama tik prieš kaizerį ir jo režimą, ir Vokietijos kariuomenei sudėjus ginklus, pagal planą prasidėjo Vokietijos reicho naikinimas.

Kol vieno prancūzų valstybės veikėjo pranašystės, kad vokiečių yra dviem milijonais per daug, kitaip tariant, kad šį skaičių teks išnaikinti badu, ligomis arba emigracija, akivaizdžiai pildėsi iki galo, nacionalsocialistinis judėjimas pradėjo savo darbą, siekdamas suvienyti vokiečių tautą ir taip inicijuoti Reicho atgimimą. Šis mūsų tautos pakilimas iš vargo, skurdo ir gėdingos nepagarbos buvo grynai vidinis atgimimas. Tai niekaip nepaveikė Didžiosios Britanijos, o juo labiau nekėlė jai grėsmės.

Nepaisant to, iš karto buvo pradėta nauja, neapykantos kupina Vokietijos apsupimo politika. Viduje ir išorėje prasidėjo mums visiems gerai pažįstamas žydų ir demokratų, bolševikų ir reakcionierių sąmokslas, kurio vienintelis tikslas - sutrukdyti naujos Vokietijos liaudies valstybės kūrimą ir vėl įstumti Reichą į bejėgiškumą ir skurdą.

Be mūsų, šio tarptautinio pasaulinio sąmokslo neapykanta buvo nukreipta ir prieš tas tautas, kurias, kaip ir mus, likimas apleido ir kurios buvo priverstos kasdienę duoną užsidirbti sunkiausioje kovoje už būvį.

Visų pirma buvo ginčijama Italijos ir Japonijos, kaip ir Vokietijos, teisė dalytis šio pasaulio gėrybėmis, o iš tikrųjų ji buvo oficialiai paneigta. Todėl šių [trijų] tautų sąjunga buvo grynai savigynos aktas prieš joms grėsusį egoistinį pasaulinį turtų ir galios junginį. Dar 1936 m. [Vinstonas] Čerčilis, remiantis amerikiečių generolo Vudo pareiškimais Amerikos Atstovų rūmų komitete, pareiškė, kad Vokietija vėl tampa pernelyg galinga ir todėl turi būti sunaikinta.

Atrodė, kad 1939 m. vasarą atėjo metas Didžiajai Britanijai pradėti įgyvendinti numatytą sunaikinimą, pakartojant visapusišką Vokietijos apsupimo politiką. Šiam tikslui inscenizuotos melo kampanijos planą sudarė paskelbti, kad grėsmė iškilo kitiems, apgauti juos Didžiosios Britanijos pažadais dėl garantijų ir pagalbos ir priversti juos eiti prieš Vokietiją, kaip ir prieš [Pirmąjį] pasaulinį karą.

1939 m. gegužės-rugpjūčio mėn. Didžioji Britanija pasauliui pranešė, kad Vokietija tiesiogiai grasina Lietuvai, Estijai, Latvijai, Suomijai, Besarabijai ir Ukrainai. Kai kurios iš šių valstybių leidosi suklaidinamos ir sutiko su šiais teiginiais siūlomomis garantijomis, taip prisijungdamos prie naujo apsupties fronto prieš Vokietiją. Tokiomis aplinkybėmis laikiau save turinčiu teisę prisiimti atsakomybę prieš savo sąžinę ir prieš vokiečių tautos istoriją ne tik užtikrinti šias šalis ar jų vyriausybes dėl šių britų teiginių melagingumo, bet ir nuraminti stipriausią jėgą rytuose [Sovietų Sąjungą], ypač iškilmingai pareikšdamas apie mūsų interesų ribas.

Nacionalsocialistai! Tuo metu tikriausiai visi jautėte, kad šis žingsnis man buvo rūstus ir sunkus. Vokiečių tauta niekada nekėlė priešiškų jausmų Rusijos tautoms. Tačiau daugiau nei du dešimtmečius žydų bolševikų valdovai Maskvoje stengėsi padegti ne tik Vokietiją, bet ir visą Europą. Vokietija niekada nebandė perkelti savo nacionalsocialistinės pasaulėžiūros į Rusiją, priešingai, žydų bolševikų valdovai Maskvoje nesvyruodami stengėsi primesti savo viešpatavimą mums ir kitoms Europos tautoms ne tik ideologinėmis priemonėmis, bet visų pirma karine jėga. Šio režimo veiklos pasekmės buvo tik chaosas, vargas ir badas visose šalyse.

Kita vertus, aš jau du dešimtmečius stengiuosi kuo mažiau įsikišdamas ir nesunaikindamas mūsų gamybos sukurti Vokietijoje naują socialistinę tvarką, kuri ne tik panaikintų nedarbą, bet ir leistų produktyviam darbuotojui gauti vis didesnę savo darbo vaisių dalį. Šios nacionalinės ekonominės ir socialinės pertvarkos politikos, kuria buvo siekiama tikros nacionalinės bendruomenės, įveikiant rangų ir klasių susiskaldymą, pasiekimai yra unikalūs šiuolaikiniame pasaulyje.

Todėl tik su didžiausiu vargu 1939 m. rugpjūtį ryžausi siųsti savo [užsienio reikalų] ministrą [von Ribbentropą] į Maskvą, kad ten pasipriešintų britų vykdomai Vokietijos apsupimo politikai. Tai dariau tik jausdamas atsakomybę prieš Vokietijos žmones, bet pirmiausia tikėdamasis, kad, nepaisant visko, galiausiai pavyks pasiekti ilgalaikę detantę ir sumažinti aukas, kurių priešingu atveju iš mūsų galėjo būti pareikalauta.

Nors Vokietija Maskvoje iškilmingai patvirtino, kad nurodytos teritorijos ir šalys, išskyrus Lietuvą, yra už Vokietijos politinių interesų ribų, buvo sudarytas specialus [papildomas] susitarimas, jei Didžiajai Britanijai pavyktų paskatinti Lenkiją pradėti karą prieš Vokietiją. Šiuo atveju Vokietijos pretenzijoms taip pat buvo taikomi apribojimai, visiškai neproporcingi Vokietijos pajėgų pasiekimams.

Nacionalsocialistai! Šios sutarties, kurios pats norėjau ir kuri buvo sudaryta vokiečių tautos labui, pasekmės buvo labai sunkios, ypač atitinkamose šalyse gyvenantiems vokiečiams. Kur kas daugiau nei pusė milijono [etninių] vokiečių vyrų ir moterų, visi smulkieji ūkininkai, amatininkai ir darbininkai, buvo priversti palikti savo buvusią tėvynę praktiškai per vieną naktį, kad pabėgtų nuo naujojo [sovietinio] režimo, kuris iš pradžių grasino jiems begaliniu vargu, o anksčiau ar vėliau - visišku išnaikinimu.

Nepaisant to, dingo tūkstančiai vokiečių. Nebuvo įmanoma nustatyti jų likimo, jau nekalbant apie jų buvimo vietą. Tarp jų buvo ne mažiau kaip 160 Vokietijos reicho pilietybę turinčių vyrų. Visą tai tylėjau, nes privalėjau! Juk mano vienintelis troškimas buvo galutinai sumažinti įtampą ir, jei įmanoma, visam laikui susitarti su šia [sovietų] valstybe.

Tačiau jau mums žengiant į priekį Lenkijoje sovietų valdininkai staiga, priešingai sutarčiai, pareiškė pretenzijas ir į Lietuvą. Vokietijos Reichas niekada neketino okupuoti Lietuvos ir ne tik nepateikė Lietuvos vyriausybei jokio tokio reikalavimo, bet, priešingai, atmetė tuometinės Lietuvos vyriausybės prašymą pasiųsti į Lietuvą vokiečių kariuomenės dalinius tuo tikslu, kaip nesuderinamą su Vokietijos politikos tikslais.

Nepaisydamas viso to, aš įvykdžiau ir šį naują rusų reikalavimą. Tačiau tai buvo tik pradžia nuolatinių išmušinėjimų, kurie nuo to laiko kartojasi iki šiol.

Pergalė Lenkijoje, kurią iškovojo tik vokiečių kariuomenė, paskatino mane kreiptis į Vakarų galybes [Didžiąją Britaniją ir Prancūziją] su dar vienu taikos pasiūlymu. Dėl tarptautinių ir žydų karo kurstytojų pastangų jis buvo atmestas. Jau tuo metu šio atmetimo priežastis buvo ta, kad Didžioji Britanija vis dar turėjo vilčių, jog pavyks sutelkti Europos koaliciją prieš Vokietiją, kuriai turėjo priklausyti Balkanai ir Sovietų Rusija. Todėl Londone buvo nuspręsta siųsti J. Crippsą ambasadoriumi į Maskvą. Jis gavo aiškius nurodymus bet kokiomis aplinkybėmis atnaujinti Didžiosios Britanijos ir Sovietų Rusijos santykius ir plėtoti juos probritiška kryptimi. Britų spauda pranešė apie šios misijos eigą, išskyrus tuos atvejus, kai taktiniai sumetimai neleido nutylėti.

1939 m. rudenį ir 1940 m. pavasarį iš tikrųjų buvo pastebėti pirmieji rezultatai. Kai Rusija ėmėsi ginkluota jėga pajungti ne tik Suomiją, bet ir Baltijos šalis, ji staiga ėmėsi motyvuoti šį veiksmą tuo pačiu absurdišku ir klaidingu teiginiu, kad ji privalo apsaugoti šias šalis nuo išorinės grėsmės arba užkirsti jai kelią. Tai galėjo būti taikoma tik Vokietijai, nes jokia kita galybė negalėjo net įsikišti į Baltijos regioną, jau nekalbant apie karą jame. Vis dėlto turėjau tylėti. Tačiau valdantieji Kremliuje iš karto žengė toliau.

Jei 1940 m. pavasarį Vokietija, vadovaudamasi vadinamąja Draugystės sutartimi [1939 m. rugsėjo 28 d. su Sovietų Rusija], atitraukė savo pajėgas nuo rytinio pasienio ir iš esmės didžiąja dalimi visiškai išvalė šias teritorijas nuo vokiečių kariuomenės, tai tuo metu jau prasidėjo Rusijos pajėgų dislokavimas tokiu mastu, kurį buvo galima laikyti tik sąmoninga grėsme Vokietijai.

Pagal tuo metu asmeniškai [Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro] Molotovo padarytą pareiškimą, jau 1940 m. pavasarį vien Baltijos šalyse buvo 22 rusų divizijos. Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos vyriausybė visada tvirtino, jog jas iškvietė vietos gyventojai, jų buvimo ten tikslas galėjo būti tik demonstracija prieš Vokietiją.

Kol mūsų kariai nuo 1940 m. gegužės 10 d. laužė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos valdžią vakaruose, Rusijos karinis dislokavimas prie mūsų rytinės sienos tęsėsi vis grėsmingesniu mastu. Todėl nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. laikiau, kad Reichas suinteresuotas nebeleisti, kad mūsų rytinės provincijos, kurios, be to, anksčiau jau ne kartą buvo nusiaubtos, liktų neapsaugotos šio milžiniško bolševikinių divizijų dislokavimo akivaizdoje.

Taigi, kaip ir buvo numatyta šiame Didžiosios Britanijos ir Sovietų Rusijos bendradarbiavime, rytuose buvo sutelktos tokios stiprios [Vokietijos] pajėgos, kad Vokietijos vadovybė nebegalėjo garantuoti radikalios karo pabaigos vakaruose, ypač lėktuvų atžvilgiu. Tačiau tai atitiko ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir Sovietų Rusijos politikos tikslus, nes tiek Didžioji Britanija, tiek Sovietų Rusija siekė, kad šis karas tęstųsi kuo ilgiau, kad susilpnintų visą Europą ir padarytų ją dar bejėgiškesnę.

Rusijos grasinimas užpulti Rumuniją galiausiai taip pat buvo skirtas užvaldyti arba, jei įmanoma, sunaikinti svarbią ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos ekonominio gyvenimo bazę. Nuo 1933 m. Vokietijos reichas be galo kantriai siekė įgyti Pietryčių Europos valstybes kaip prekybos partneres. Todėl mes taip pat buvome labiausiai suinteresuoti jų vidaus konsolidacija ir tvarka. Rusijos veržimasis į Rumuniją ir Graikijos sąjunga su Didžiąja Britanija kėlė grėsmę, kad ir šie regionai greitai taps bendru karo teatru.

Prieštaraudamas mūsų principams ir papročiams ir skubiai paprašytas tuometinės Rumunijos vyriausybės, kuri pati buvo atsakinga už šią įvykių raidą, patariau jai taikos labui sutikti su Sovietų Rusijos reikalavimais ir atiduoti Besarabijos provinciją. Tačiau Rumunijos vyriausybė manė, kad ji galėtų už tai atsakyti prieš savo tautą tik tuo atveju, jei Vokietija ir Italija kaip kompensaciją garantuotų bent jau tai, kas dar liko iš Rumunijos. Aš tai padariau sunkia širdimi, visų pirma todėl, kad kai Vokietijos Reichas suteikia garantiją, vadinasi, jis jos ir laikosi. Mes nesame nei anglai, nei žydai.

Šią vėlyvą valandą vis dar tikiu, kad pasitarnavome taikos reikalui tame regione, nors ir prisiimdami rimtą savo įsipareigojimą. Vis dėlto, siekdamas pagaliau išspręsti šias problemas ir išsiaiškinti Rusijos požiūrį į Vokietiją, taip pat spaudžiamas nuolat didėjančios mobilizacijos prie mūsų rytinės sienos, pakviečiau poną Molotovą atvykti į Berlyną.

Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras [per 1940 m. lapkričio mėn. susitikimą] tada pareikalavo, kad Vokietija paaiškintų arba sutiktų su šiais keturiais klausimais:

Pirmasis Molotovo klausimas: Ar Vokietijos garantija Rumunijai taip pat nukreipta prieš Sovietų Rusiją, jei Sovietų Rusija užpultų Rumuniją?

Mano atsakymas: Atsakymas: Vokietijos garantija yra bendroji ir mums besąlygiškai privaloma. Tačiau Rusija mums niekada nedeklaravo, kad ji turi kitų interesų Rumunijoje, išskyrus Besarabiją. Šiaurės Bukovinos okupacija jau buvo šios garantijos pažeidimas. Todėl nemaniau, kad Rusija dabar staiga galėtų turėti toli siekiančių ketinimų Rumunijos atžvilgiu.

Antrasis Molotovo klausimas: Rusija vėl jaučia Suomijos keliamą grėsmę ir yra pasiryžusi su tuo nesitaikstyti. Ar Vokietija yra pasirengusi neteikti jokios pagalbos Suomijai ir, svarbiausia, nedelsiant atitraukti vokiečių pagalbos dalinius, žygiuojančius į Kirkenesą?

Mano atsakymas: Kaip ir visada, Vokietija neturi visiškai jokių politinių interesų Suomijoje. Tačiau naujo Rusijos karo prieš mažą suomių tautą Vokietijos vyriausybė nebegalėtų laikyti toleruotinu, juo labiau kad mes niekada negalėtume patikėti, jog Suomija galėtų kelti grėsmę Rusijai. Jokiomis aplinkybėmis nenorėjome, kad Baltijos jūroje atsirastų dar vienas karo teatras.

Trečiasis Molotovo klausimas: Ar Vokietija pasirengusi sutikti, kad Sovietų Rusija suteiktų garantiją Bulgarijai ir dėl to pasiųstų sovietų kariuomenę į Bulgariją, dėl ko jis - Molotovas - buvo pasirengęs pareikšti, kad sovietai neketina dėl to, pavyzdžiui, nuversti karaliaus?

Mano atsakymas: Atsakiau: Bulgarija yra suvereni valstybė, ir man nėra žinoma, kad Bulgarija kada nors būtų prašiusi Sovietų Rusijos kokios nors garantijos, kokios Rumunija prašė Vokietijos. Be to, šį klausimą turėčiau aptarti su savo sąjungininkais.

Ketvirtasis Molotovo klausimas: Sovietų Rusija būtinai reikalauja laisvo praėjimo per Dardanelus, o savo apsaugai taip pat reikalauja užimti kelias svarbias bazes Dardanelų ir Bosforo sąsiauriuose. Ar Vokietija su tuo sutinka, ar ne?

Mano atsakymas: Vokietija yra pasirengusi bet kada sutikti pakeisti Montrė [1936 m.] sutartį Juodosios jūros valstybių naudai. Vokietija nėra pasirengusi sutikti, kad Rusija užimtų bazes sąsiauriuose.

Nacionalsocialistai! Čia užėmiau vienintelę poziciją, kurią galėjau užimti ne tik kaip atsakingas Vokietijos reicho vadovas, bet ir kaip sąžiningai atsakingas Europos kultūros ir civilizacijos atstovas. Rezultatas buvo prieš Reichą nukreiptos veiklos Sovietų Rusijoje suintensyvėjimas, tačiau visų pirma nedelsiant pradėtas naujosios Rumunijos valstybės griovimas iš vidaus ir bandymas propagandos priemonėmis pašalinti Bulgarijos vyriausybę.

Padedant susipainiojusiems ir nesubrendusiems Rumunijos [Geležinės gvardijos] legiono vadovams, Rumunijoje buvo surengtas valstybinis perversmas, kurio tikslas buvo nuversti valstybės vadą generolą Antonescu ir sukelti šalyje chaosą, kad būtų panaikinta teisėta valdžia ir taip pašalinta išankstinė sąlyga Vokietijos garantijai įgyvendinti. Vis dėlto vis dar maniau, kad geriausia būtų tylėti.

Iškart po šio nesėkmingo sumanymo Vokietijos rytiniame pasienyje vėl buvo sustiprintos Rusijos kariuomenės koncentracijos. Vis daugiau tankų ir parašiutininkų būrių buvo perkeliama į pavojingą Vokietijos sienos artumą. Vokietijos ginkluotosios pajėgos ir Vokietijos tėvynė žino, kad dar prieš kelias savaites prie mūsų rytinės sienos nebuvo dislokuotas nė vienas vokiečių tankų ar motorizuotasis dalinys.

Jei reikėjo kokio nors galutinio įrodymo, kad tarp Didžiosios Britanijos ir Sovietų Rusijos tuo metu sudaryta koalicija, nepaisant visų diversijų ir kamufliažo, Jugoslavijos konfliktas jį pateikė. Nors aš dėjau visas pastangas, kad galutinai sutramdyčiau Balkanus, ir, palankiai bendradarbiaudamas su Duce [Mussolini], pakviečiau Jugoslaviją prisijungti prie Trišalio pakto, Didžioji Britanija ir Sovietų Rusija kartu surengė perversmą, kuris per vieną naktį pašalino vyriausybę, pasirengusią susitarti.

Šiandien galime pranešti vokiečių tautai, kad serbų pučas prieš Vokietiją įvyko ne tik britams, bet pirmiausia Sovietų Rusijai globojant. Kol mes tylėjome ir šiuo klausimu, sovietų vadovai dabar žengė dar vieną žingsnį į priekį. Jie ne tik organizavo pučą, bet po kelių dienų [1941 m. balandžio 5 d.] su tais nuolankiais padarais sudarė tą gerai žinomą draugystės sutartį, kuri turėjo sustiprinti serbų valią priešintis Balkanų pacifikacijai ir kurstyti juos prieš Vokietiją. Ir tai nebuvo platoniškas ketinimas: Maskva reikalavo mobilizuoti Serbijos kariuomenę.

Kadangi net tada vis dar tikėjau, kad geriau nekalbėti, Kremliaus valdantieji žengė dar toliau: Vokietijos reicho vyriausybė šiandien turi dokumentinių įrodymų, kad Rusija, siekdama galutinai įtraukti Serbiją į karą, pažadėjo per Saloniką tiekti jai ginklus, lėktuvus, amuniciją ir kitas karines medžiagas, skirtas Vokietijai. Ir tai įvyko beveik tuo pačiu metu, kai Japonijos užsienio reikalų ministrui Matsuokai patariau sumažinti įtampą su Rusija, vis dar tikėdamasis taip pasitarnauti taikos reikalui.

Tik spartus mūsų nepalyginamų divizijų veržimasis į Skoplę ir pačios Salonikų užėmimas sužlugdė šio sovietinio Rusijos ir Didžiosios Britanijos sąmokslo tikslus. Tačiau Serbijos oro pajėgų karininkai pabėgo į Rusiją ir ten iš karto buvo priimti kaip sąjungininkai.

Tik Ašies galybių pergalė Balkanuose sužlugdė planą šią vasarą surišti Vokietiją kelių mėnesių kovomis Pietryčių Europoje, tuo pat metu nuolat baigiant dislokuoti sovietų Rusijos kariuomenes ir stiprinti jų kovinę parengtį, kad galiausiai kartu su Didžiąja Britanija, remiama numatomų amerikiečių atsargų, galėtų surišti, o vėliau nugalėti Vokietijos Reichą ir Italiją.

Taigi Maskva ne tik sulaužė, bet ir piktybiškai išdavė mūsų draugystės sutarties nuostatas. Visa tai buvo daroma, o Kremliaus valdovai, kaip ir Suomijos bei Rumunijos atveju, iki paskutinės akimirkos apsimetinėjo taika ir draugyste ir skelbė iš pažiūros nekenksmingus paneigimus.

Nors dėl aplinkybių buvau priverstas ne kartą tylėti, dabar atėjo momentas, kai toliau likti paprastu stebėtoju būtų ne tik nuodėmė, bet ir nusikaltimas prieš vokiečių tautą - taip, net prieš visą Europą.

Šiandien prie mūsų sienos stovi apie 160 rusų divizijų. Jau kelias savaites vyksta nuolatiniai šios sienos pažeidimai, paliečiantys ne tik mus, bet ir tolimoje šiaurėje [prieš Suomiją], taip pat Rumunijoje. Rusų lakūnai mano, kad sportas yra nonšališkai nepaisyti šių sienų, tikriausiai siekiant mums įrodyti, kad jie jau jaučiasi šių teritorijų šeimininkais. Naktį iš birželio 17 į 18 d. rusų patruliai vėl prasiskverbė į Reicho teritoriją ir juos pavyko išstumti atgal tik po ilgo susišaudymo.

Tai atvedė mus prie valandos, kai mums būtina pasipriešinti šiam žydų-britų karo kurstytojų ir lygiai taip pat žydų bolševikų centro Maskvoje valdininkų sąmokslui.

Vokiečiai! Šiuo metu vyksta toks pajėgų sutelkimas, kuris savo mastu ir apimtimi yra didžiausias, kokį pasaulis iki šiol yra matęs. Susivieniję su Suomijos bendražygiais, Narviko pergalės kovotojai stovi Šiaurės Arktyje. Norvegijos užkariautojo [generolo Dietlio] vadovaujamos vokiečių divizijos kartu su suomių laisvės didvyriais, vadovaujamais jų maršalo [Mannerheimo], gina Suomijos žemę. Vokietijos Rytų fronto junginiai tęsiasi nuo Rytų Prūsijos iki Karpatų. Vokiečių ir rumunų kariai, vadovaujami valstybės vado Antonescu, vienijasi nuo Pruto krantų palei Dunojaus žemupį iki Juodosios jūros krantų.

Taigi šio fronto užduotis - ne tik atskirų šalių apsauga, bet ir Europos, o kartu ir visų išsigelbėjimas.

Todėl šiandien nusprendžiau dar kartą patikėti Vokietijos reicho ir mūsų tautos likimą ir ateitį į mūsų karių rankas.

Tegul Viešpats Dievas mums ypač padeda šioje kovoje!