G. Navaitis. Mokytojas – ar jau prestižinė profesija?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/09/01/g-... 2024-09-02 18:58:00, skaitė 889, komentavo 2

Rugsėjo pirmoji, gera proga valdžios žmonėms sveikinti mokinius, mokytojus, studentus, dėstytojus ir mus visus džiuginti įžvalga – švietimas labai, labai svarbus. Jais turėtume patikėti, nes beliks keturi mėnesiai iki 2025 m., kurie buvusios Prezidentės, buvusio Seimo pirmininko, buvusio premjero drauge buvo įvardinti kaip metai kada mokytojo profesija taps prestižinė.

Suprestižinti mokytojavimą pasiūlyta nacionalinėje iniciatyvoje „Idėja Lietuvai“. Joje buvo siūloma ir idėja kurti laimės ekonomiką. Ši idėja buvo ir yra labai nemiela politiniam elitui, nes ją įgyvendinus piliečių valia lemtų valstybės raidos kryptį.

Švietimo vadybininkai irgi elito dalis. Todėl jie tikrai padarys viską, kad laimės ekonomikos idėjos būtų atribotos nuo švietimo. Todėl jie toliau puoselės atgyvenas, „nematys“ XXI a. realybės ir sukurs padėtį kai iškiliausi švietimo ekspertai mokiniams skirtose užduotyse viename sakinyje padaro tris gramatines klaidas ar egzaminą bando pradėti ne Lietuvos laiku. Šiuos ir kitus kryčius į karvašūdį jie paaiškins „žmogiška klaida“ taip atskleisdami savo niekad garsiai nepaakytą svajonę – tegu vaikų ugdymą perima neklystantys robotai.

Klaidų, o tiksliau klaidžiojimų gausa, skatina paklausti: „Koks kelias teisingas?“ Sunku būtų paneigti – norint kur nors nueiti, dera žinoti kur einama. Galima paklausti dar sudėtingiau (arba paprasčiau) koks Lietuvos visuomenės tikslas? Jį žinant būtų lengva atsakyti ar švietimo sistema padeda tikslo siekti.

Čia dera pastebėti, kad visa švietimo sistema visada vykdė ir vykdo valdančiųjų užsakymą, pagal jų interesus bando konstruoti ateities visuomenę. Neretai ugdytojams tenka apsimetinėti, bet deklaruojamas užsakymas lema ugdymo tikslą. Antai sovietinė švietimo sistema tvirtino ugdanti žmogiškumą, bet sėkmingai vykdė tikrąjį, neskelbiamą užsakymą ir parengė milijonus skundikų bei žmogžudžių, kurie vis dar siautėja Ukrainoje.

Šiandieną apie Lietuvos švietimo sistemos tikslus irgi sakoma daug graudulingai gerų žodžių, bet ugdymo esmė vis pilniau atitinka oligarchijos, didžiųjų korporacijų interesus. Todėl ši sistema ugdo atgyvenusios ekonomikos dalyvį – gebantį agresyviai konkuruoti (žeminti kitus ir tyčiotis iš jų), lojalų korporacijai (didesnė dalis Lietuvos abiturientų nesieja savęs su Tėvyne, viliasi daryti karjerą užsienyje ir nuosekliai vis prasčiau moka lietuvių kalbą), godų vartotoją (nuo paauglystės žinanti, kad svajonių svajonė naujausio modelio išmanusis telefonas, o jo neturintys yra nevykėliai).

Švietimo vadovai, tyrinėtojai ir mokytojai diskutuoja apie mokymo ir mokymosi procesą, kuriame ugdymas pristatomas kaip geresnio prisitaikymo, lengvesnio būdo užsidirbti priemonė. Uždavus klausimą DI (dirbtiniam intelektui) kokiais žodžiais internete  apibudinamas modernus, šiuolaikinis švietimas sužinome, kad jis turi būti „kūrybingas“, „lankstus“, „įtraukus“, „mokantis spręsti problemas“.

Tikslas aiškiai nusakytas – ugdyti kompetencijas. Kokio tikslo siekiant kompetencijas pritaikyti, kokias problemas spręsti ugdytojams nerūpi. Todėl neišvengiamai svarbiausiais įgūdžiais tampa egoizmas, gebėjimas prisitaikyti prie rinkos ir įgyti profesiją, kurį nekuria turto, bet leidžia dalyvauti jį perskirstant. (Čia, beje, ir atsakymas kodėl mokytojų darbas esamoje ekonominė sistemoje negali tapti prestižiniu, nes jie kuria tikrą vertę, bet nedalyvauja skirstant ir kontroliuojant turtą.)

Taigi, esminė švietimo sistemos problema, kurį atkartoja visos visuomenės problemą – orientavimas į vis mažiau efektyvią ekonomiką, ateities matymo ribojimas viltimi padidinti perkamą galią dar vienu procentu ar pakviesti į Lietuvą gamyklą, kurį gamins kažkur išrastą prietaisą.

Ryškus atsilikimo švietimo sistemoje bruožas bendro išsilavinimo nuvertinimas ir profesinių kompetencijų aukštinimas. Šios sistemos neatikimas tikrą gerovę kuriančiai politikai tampa vis aiškesnis, nes XXI a. pagrindiniu ekonomikos klestėjimo postūmiu bus žinios ir socialiniai įgūdžiai, žmones siejančios vertybės, jų tarpusavio santykių kokybė, kuri nedera su neribota konkurencija ir vartotojiškumu.

Patikimas visuomenės raidos kelias visų nurodytų švietimo sistemos pamatinių trūkumų įveikimas, vargiai įmanomas nekeičiant sistemos tikslo, apsiribojant dalinėmis jos reformomis. Tai nėra priekaištas mokytojams ir dėstytojams, tai jiems primestos užduoties konstatvimas. Lietuvos politikai vis dar svaičioja apie nevaldomą rinką, vis dar skelbia XIX a. idėjas ir Lietuvos valstybės horizontą pritraukė iki artimaiusių rinkimų.

Kas bus po keturių metų jiems nerūpi, o todėl kuria užpraeito amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Jie apsimeta negirdėję apie žiniomis ir socialiniu kapitalu paremtą laimės ekonomiką. Įsiteikinėdami oligarchams “negirdi”, kad norint išeiti iš akligatvio, kuriame atsidūrė Lietuvą būtina moderni ekonomika, kurios svarbiausiu resursu yra laimingi, kūrybingi, gebantys bendradarbiauti žmonės.

Smagu, kad Lietuvos piliečiai šią tiesą suvokia vis geriau nei apmokami švietimo strategai. Pastarieji gali skirti kelis šimtus milijonų ydingos sistemos gražinimui, nelaimingų vaikų gelbėjimui, bet neskirs keliolikos tūkstančių sužinoti kur ir kiek yra laimingų vaikų. Nes tokia statistika neišvengiamai priverstų aiškinti kas daroma, kad jų būtų daugiau.

Jie gali metai iš metų reguliuoti teoremų, kurias turi išmokti moksleivis skaičių, bet nieko nedarys, kad švietimo sistema ugdytų gerai ištirtas laimingo žmogaus savybes. O piliečiai vis labiau domisi psichologinės savireguliacijos, psichohigienos, autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo mokymais. Taip patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau ji tenkina tik neformalus ugdymas. Tačiau formalusis ugdymas – mokyklos, kolegijos, universitetai – šio poreikio tarsi nepastebės. Tai irgi atspindi švietimo sistemos padėtį.

Neatsiribodama nuo XIX a. rinkos ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus švietimo sistema vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties aiškus – atsisakyti atgyvenų, svarbiausių ugdymo tikslu pripažinti laimingo žmogaus ugdymą. Deja, klausimas kada Lietuvos švietimo sistema išdrįs juo žengti kol kas lieka be atsakymo.

Pagal knygą „Sėkmės formulės“

Autorius yra psichologas, profesorius