Paryžiaus olimpinės žaidynės ir Prancūzijos revoliucija

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-08-05 20:34:00, skaitė 1186, komentavo 2

Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija Paryžiuje ir ten vykęs pasirodymas išties sukėlė didelį ažiotažą ir įvairių vertinimų visame pasaulyje. Kai kurie žavisi režisierių išradingumu, paties reginio meniškumu ir estetika bei rodomais specialiaisiais efektais. Kiti (dauguma) pradėjo kalbėti apie tai, kad šių olimpinių žaidynių atidarymas reiškia Vakarų krikščioniškosios civilizacijos projekto uždarymą.

Net musulmoniškas Iranas piktinosi Korane minimu jų pranašo Isos (taip ten vadinamas Jėzus Kristus) išniekinimu. Ką jau kalbėti apie likusį krikščioniškąjį pasaulį, apie tikrąją katalikišką, protestantišką ir ypač stačiatikių. Kritikos sulaukė ir iš kai kurių didelių komercinių struktūrų, kurios paskelbė boikotą žaidynėms, ir iš politikų, įskaitant Donaldą Trampą, kurie negailėjo karčių žodžių organizatoriams. Reaguodami į visą šią kritišką reakciją, patys renginio organizatoriai ėmė teisintis, aiškintis ir visaip atsiprašinėti.

Ir dauguma stebėtojų visą šią olimpiadą ir atskiras jos akimirkas, vadina simboliniu įvykiu. Apskritai, simbolika turi didelę reikšmę visuomenei ir žmonėms, ne veltui jos pagrindu pastatyta visa reklamos ir neurolingvistinių manipuliacijų technologija. Simbolių šiame renginyje buvo gana daug, kai kurie buvo užprogramuoti iš anksto, kiti galėjo atsirasti spontaniškai, netyčia, dėl kokios nors klaidos ar neapsižiūrėjimo. Čia pabrėžčiau bent 3 simbolinius ženklus, kuriuose daug kas buvo arba užšifruota, arba sąmoningai rodoma.

1. Įvairių transų ir gėjų dominavimas per visą atidarymo ceremoniją, kuri tarsi sako: žiūrėk, kas atėjo, kas dabar bus tikrieji pasaulio šeimininkai.

2. Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų parodija pagal Leonardo da Vinci paveikslą „Paskutinė vakarienė“, kuriame tarsi sakoma, kad mes nieko nebijome ir nejaučiame pagarbos, juo labiau – tradicinėms vertybėms.

3. Olimpinė vėliava atidarymo ceremonijos pradžioje pakeliama „aukštyn kojomis“, o tai vėlgi tarsi deklaruoja ketinimą apversti visą pasaulį aukštyn kojomis.

Ir čia aš net nekalbu apie daugybę mažų nesklandumų, kurie lydi šią olimpiadą ir kurie taip pat yra tam tikros pabaigos ir naujos pradžios simboliai.

Religiją galima vertinti įvairiai, bet faktas, kad Vakarų civilizacija iki šiol buvo kuriama ant krikščioniškų pamatų. Ir šia prasme rodomas įvykis gali būti vertinamas kaip savotiška globalios valstybės masto, statuso ir lygio provokacija. Mane taip pat nustebino kai kurie čia, Lietuvoje, išsakyti komentarai, ypač apie „šėtoniškos“ Prancūzijos revoliucijos įtaką šios Paryžiaus olimpiados perversijoms.

Visų pirma, mano nuomone, tokių terminų kaip „šėtonas“ ir „satanistai“ vartojimas politiniuose tekstuose yra dabartinės eschatologijos ir politikos mokslų mados reikalas, kuriam rimti socialiniai tyrinėtojai neturėtų pasiduoti. Kodėl reikia naudoti kažkokias mistines, dangiškas, dieviškas ar šėtoniškas kategorijas, kai viską galima paaiškinti paprastomis žemiškomis sąvokomis. Prasmių dauginimas dažnai priveda prie nesąmonių ir visiškai sąmoningas politinis veiksmas virsta kažkuo anapusiniu. Na, tai, kaip sakoma, yra lyrinis nukrypimas... Svarbiausia, kad pats komentatorių kreipimasis į Didžiąją prancūzų buržuazinę revoliuciją kaip absoliutų blogį, nuklydusį pasaulį iš šviesos kelio į dabartinę iškreiptą tamsą, mano nuomone, visiškai peržengia istorinių ir sociologinių dalykų ribas.

Pirma. Tikra, gili revoliucija (o ne kokia nors spalvota revoliucija) negali būti nei gera, nei bloga. Ji tiesiog įvyksta ir įvyksta neišvengiamai tam tikromis socialinėmis aplinkybėmis. Tai tarsi gamtos reiškinys, tiesiog taip nutinka.

Antra. Perėjimas nuo viduramžių feodalinių santykių prie kapitalistinių, prasidėjęs Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir tęsęsis kartu su Napoleono karų eiga ir rezultatais, iš esmės buvo progresuojantis veiksnys. Ši revoliucija lėmė Europos valstybių ekonominės, socialinės ir politinės struktūros pokyčius.

Revoliucija taip pat tapo kovos už laisvę ir žmogaus teises simboliu, bei turėjo didžiulę įtaką formuojantis įvairiems socialiniams judėjimams daugelyje pasaulio šalių. Be jos visa XIX–XX amžių istorija, ypač tradicinės senosios Europos kultūros laimėjimai, būtų tiesiog neįmanomi. Tai ypač akivaizdu, lyginant su sustabarėjusiais viduramžiais, kuriuos dabar kai kurie kraštutiniai konservatyvių pažiūrų veikėjai net bando reabilituoti ir kone romantizuoti. Logiškai mąstant, šiuo atveju kryžiaus žygiai, inkvizicijos gaisrai ir laisvamanių persekiojimas turėtų būti romantizuoti. Prancūzijos revoliucija, be kita ko, yra visuomenės išlaisvinimas iš religinių dogmų ir bažnyčios dominavimo visose valstybės ir žmogaus gyvenimo srityse.

Dabar galime stebėti savotišką grįžimą į technologinių viduramžių laikus, tačiau Prancūzijos revoliucija su tuo neturi nieko bendra.

Trečia. Dabartines Vakarų civilizacijos perversijas ir jos degradaciją sieti su Prancūzijos revoliucija yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Žinoma, yra asmenų, kurie gali susieti su žmogaus vaikyste kaip jo senatvės priežastimi. Na, priežastis paprastai yra žmogaus gimimas. Jei nebūtų gimęs, nebūtų pasenęs. Jei nebūtų Vakarų Europos, nebūtų ir išsigimimo, kokia Prancūzijos revoliucijos prasmė. Tai tik tarpinė stotis socialinio organizmo brendimo procese, kaip ir pilnametystė kelyje iš vaikystės į senatvę.

Dabartinė Vakarų degeneracija yra natūralus ir neišvengiamas procesas. Tai žmogaus gyvenimo, visuomenės ir civilizacijos dialektika. Ir tai, kad visa tai vyksta tokiomis iškreiptomis formomis, taip pat yra išsigimusios kapitalistinės sistemos grimasa. Kai kuriose srityse pažangą visada lydi regresas kitose, kaip sakoma, jie yra „viename pakete“. O šiandien, beje, kartu su degeneracija gimsta ir nauja pelninga perversijų industrija, kuri iš dalies kompensuoja dėl įvairių priežasčių prarastas pasaulinio kapitalo pajamas. Tai pramonė, nešanti didžiulį pelną, kurį galima palyginti tik su pelnu, gaunamu iš prekybos ginklais, naftos produktais ir narkotikais. Olimpinių žaidynių ir revoliucijos palyginimą, mano nuomone, gali išprovokuoti mūsų buržuazinė propaganda ir ideologija, kuri tiesiog įnešė į visuomenės sąmonę neapykantą pačiam terminui „revoliucija“. O kadangi daugelio žmonių socialinėje atmintyje žodis „revoliucija“ norom nenorom asocijuojasi ne su prancūzų, o su Didžiąja Spalio socialistine revoliucija buvusioje Rusijos imperijoje, neigiamas požiūris į šį reiškinį šiandien vienija landsbergistus Lietuvoje, putinistus Rusijoje ir trampistus Amerikoje, taip pat visokio plauko konservatorius, liberalus ir neonacius. Ir tai suprantama dabartinės valdančiosios klasės požiūriu.

Lotyniškas žodis „revolutio“ XVII amžiaus mokslinėje kalboje reiškė žvaigždės (ar kito dangaus kūno) sugrįžimą į tą tašką, kurį ji anksčiau paliko. Tai yra, šis terminas pateko į socialinių ir politinių mokslų žodyną. Evoliuciniai ir revoliuciniai vystymosi keliai yra tarpusavyje susiję; Revoliucija yra ir nauja tvarka, ir nauja struktūra, bet kartu tai ir senosios tvarkos sunaikinimas, ir tam tikras chaosas, ir visokie nepritekliai. Taip iš tikrųjų atsitinka žmogaus gyvenime. Tačiau laikui bėgant viskas sutvarkoma naujai. Ši nauja tvarka, žinoma, tinka ne visiems, todėl dėl visko kalta „revoliucija“, nors tai ne tiek šių naujų pamatų priežastis, kiek pasenusių, peraugusių socialinio gyvenimo sąlygų pasekmė.

Taigi argumentas, kad olimpiada yra Didžiosios Prancūzijos revoliucijos kelio tąsa, mano nuomone, yra šališkas. Realybė visiškai priešinga – šiandieninė Prancūzija ir visa Vakarų Europa nukrypo nuo šios revoliucijos kelio su savo laisvės, lygybės ir brolybės idealais. Viena vertus, tai buvo neišvengiama, nes tai lėmė taip pat išsigimusios kapitalistinės sistemos ypatybės. Kita vertus, tai, kad šis nukrypimas buvo transformuotas į perversiją, jau yra būtent šių savybių įtakos dabartinei Vakarų civilizacijai rezultatas.

Bet aš vis dar esu istorinis optimistas. Konkrečios Vakarų civilizacijos nuosmukis nėra pasaulio pabaiga. Pasaulis didelis. Tai tik nauja pradžia.