Kam tarnauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija?

Autorius: Vydas Astas Šaltinis: http://www.patriotai.lt/straip... 2014-12-01 15:54:53, skaitė 6739, komentavo 1

Yra Šventasis Raštas ir yra Rašto aiškintojai. Šitie beaiškindami kartais nuklysta į tokias lankas, kad susikuria naujos sektos ir Bažnyčios. Yra dar ir Rašto aiškintojų aiškintojai, kuriems darbo irgi į valias.

Panašiai atsitikę su mūsų Konstitucija. Ir ją vis tenka aiškinti ir aiškinti, tam net sukurta brangiai apmokama institucija – Konstitucinis teismas. Krapšto išminčiai galvas, posėdžiauja, rašo popieriaus paklodes,– aiškina.

Ypač dažnai teko jiems aiškinti Konstitucijos 14 straipsnį apie valstybinę lietuvių kalbą, tiksliau, kaip tą straipsnį taikyti rašant nelietuviškus asmenvardžius asmens dokumentuose. Atrodytų, ir višta suprastų:  rašai lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, ir tiek. Kaip ir visus kitus žodžius, nesvarbu, savi  jie ar iš kitur atėję, tarptautiniai, pvz. futbolas (iš angl. football) ar kompiuteris (iš angl. computer). Dėl asmenvardžių rašybos dar 1991.01.31 m. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriame įtvirtino minėtą taisyklę: lietuviškais rašmenimis pagal tarimą. Tačiau bėgant metams Seime vis atsiranda tokių, kuriems pasidaro neaiški nei konstitucinė valstybinės lietuvių kalbos nuostata, nei jos taikymas rašant asmenvardžius. Na, neaišku žmogui, nors tu ką, nei bėk , nei rėk. Nei bėga, nei rėkia, bet vis kreipiasi ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad šis dar ir dar kartą išaiškintų tuos pačius dalykus. Mat seimūnai jau turį nelietuviškos rašybos įstatymo projektus,  kurie esą labai pamalonintų ir vietinius nelietuvius, ir užsieniečius, ir, kas itin svarbu,  labai pagerintų tarptautinius santykius su kaimynu, kuris pasakė, tol neatvyksiąs pas mus su vizitu, kol lietuviška ožka neateisianti prie vežimo.

Ką gi, jei kreiptasi, Konstitucinis teismas svarsto. Tam jis ir yra, iš to jis duoną valgo, ir dar su medumi. Svarstė 1999 metais. Svarstė po dešimties metų – 2009 m. Abiem atvejais pažymėjo,  kad „lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė“. Gražiai pasakyta apie mūsų močiučių išsaugotą kalbelę, kurią jau ne vieną kartą mėginta palaidoti, gražiai, nieko nepridursi.

Nutarimuose dar kartą pažymėta, kad Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose asmenvardžiai turi būti rašomi  valstybine kalba ir lietuviškais rašmenimis, kadangi „jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“. Beje, 2009 metų nutarime padaryta didelė nuolaida: leista rašyti nelietuviškai antrame paso puslapyje. Atrodytų, ko dar bereikia, ir lietuvių valstybinė kalba sveika lieka, ir, kas nori, gali užsirašyti savo pavardę kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis.

Tačiau 2014 metų pradžioje  Konstitucinis teismas prievartaujamas ir vėl: dar išaiškinti savo 1999 m. išaiškinimą. Konstituciniame teisme jau sėdi kiti išminčiai. Ir Seime kitas jėgų išsidėstymas:  lenkai – valdančioje koalicijoje. Šįkart teisingumo žinovai pradeda vinguriuoti. Jie dar kartą patvirtina valstybinės lietuvių kalbos reikšmę ir tai, kad asmens dokumentuose, kaip viešojo gyvenimo srityje, turi būti vartojama valstybinė kalba, tačiau gali būti nustatytos ir kitokios rašybos taisyklės, nei priimtos 1991 m. AT nutarime,  jei jas, tas taisykles, siūlo keisti Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau VLKK). Paprastai tariant, KT nusiplauna rankas ir visą atsakomybę permeta VLKK, kartu suabsoliutinant jos, kaip vienintelės ekspertės,  įtaką teisės aktams. Kai kam Seime to ir tereikėjo.

VLKK taip pat kremta valdišką duoną  ir gerai jaučia, iš kur vėjas pučia, ypač, kai jis dvelkia iš aukštųjų rūmų. Pernai  ji dar nepasidavė:   2013.10.28 savo atsakyme Vyriausybei ji teigė, kad negali priimti dokumento, prieštaraujančio 1999 m. KT nutarimui, kitaip sakant, negali siūlyti nelietuviškus asmenvardžius asmens dokumentuose rašyti jų autentiška forma. Tačiau šiemet, po jau minėto KT išaiškinimo, spaudimo nebeatlaikė: 2014.09.05 priimtoje ir Seimui teikiamoje išvadoje dėl asmenvardžių rašybos daromos dvi išimtys: užsieniečiams, įgyjantiems LR pilietybę, ir lietuvaitėms, ištekėjusioms už užsieniečių, bei jų vaikams. Jų asmenvardžius esą galima būtų rašyti autentiška originalo forma, lotyniškais rašmenimis.

Gražus vaizdelis: komisija, kuri ir sukurta tam, kad puoselėtų, saugotų, gintų valstybinę lietuvių kalbą, pati siūlo asmenvardžių rašyboje atsisakyti valstybinės kalbos ir įvesti daugiakalbystę! Atkreipkite dėmesį – ne dvikalbystę, o daugiakalbystę: įvesti į lietuvių kalbą visas lotyniškai rašančių tautų kalbas. Neliks nepaliesta nė viena viešojo gyvenimo sritis, nes asmenvardžiai vartojami ne tik pasuose, bet ir sutartyse, sąskaitose, laiškuose, rinkimų biuleteniuose, straipsniuose, adresuose – visko neišvardinsi, ne tik raštuose, bet ir šnekamojoje kalboje,– visur. Komisija siūlo pamaloninti išimties tvarka tam tikrą piliečių grupę, o visi kiti, visa visuomenė tarsi ir nesvarbu, nes apie padarinius, apie poveikį nekalbama. Palyginimui – dabar fermos nepastatysi, neatlikęs poveikio aplinkai vertinimo, o čia – nereikia. Tiesiog nuostabu!

Komisijai buvo nusispjauti į daugybės lietuvių kalbos specialistų ir vartotojų  nuomonę: Lietuvių kalbos instituto mokslininkai, universitetų profesoriai, iškilūs mokslo ir meno kūrėjai, rašytojai, Sąjūdis, Lietuvių kalbos draugija, Vilnijos draugija, 77000 pasirašiusiųjų peticiją valstybinei lietuvių kalbai ginti buvo išreiškę savo protestą prieš planus įvesti nelietuviškus rašmenis į asmens dokumentus.

Pasirašė  net 1000 moterų, ištekėjusių už užsieniečių, jos visai neprašo nelietuviškų rašmenų. Tačiau visų argumentai komisijai nieko nereiškė. Komisijos nariai, deleguoti į ją iš to paties Lietuvių kalbos instituto, kitų įstaigų užmiršo, ką jie atstovauja. Dar blogiau, užmiršo atsakomybę prieš tautą.

Kaip tauta naudotųsi komisijos pasiūlymo vaisiais?  Lietuviškoje abėcėlėje turime 32 raides. Jungtinėje lotyniškoje yra apie 100. Net jei laikinai neįsileistume nelietuviškų diakritinių ženklų (o tai ilgai netvertų, nes koks nors Möller ar Müller paduotų į teismą, reikalaudamas rašyti jo pavardę su visais taškučiais), vis tiek tektų įvesti naujas raides: x, q, w. Jos dubliuotų esamas ks, kv ir v.  Tuos pačius vardus rašytume dvejopai: Maksimas ir Maximas, Vaida ir Waida, Kvintas ir Qintas. Garsus, išreikštus raidėmis č, š, ž, galima bus užrašyti raidėmis ch, cz, sh, sz, zs. Tiktai, kas pasakys, kada rašyti Šulcas, o kada Shulcas? Kada Česlovas, o kada Czeslowas? Kas išmokys užrašyti Žaką kaip Jacques, o Fransuą kaip Francois? Tarsime Maiklas, o rašyti turėsime Michael. Rašysime Julija, o tarsime ir Julija, ir Džiulija. Jei telefonu  pareikalaus sąskaitos don Kichotas, tai administratorė ilgokai vargs, kol išsiaiškins, kad to pono reikia ieškoti sąrašuose užrašyto kaip don Quijote. O Seselija, pasirodo, sąrašuose užrašyta kaip Cecilija. Kas išmokys teisingai perskaityti pavardes Schachtschneider, Saenger, Kohl, Rousseu? Arba kas jas užrašys,  jei išgirs ištartas?  Net Šekspyrą užrašyti originalo kalba nedaug kas galės. Tobula lietuvių kalbos taisyklė: kaip girdi, taip rašai, čia nebegalios. Kalboje atsiras nepažįstami dvibalsiai eu, ou, ea, ae, oe, ao ir kiti. Raidė c galės būti skaitoma kaip k, s, c. Raidė s kartais bus skaitoma kaip z. Atsiras dvigubos raidės: Ana ir Anna, Aneli ir Anelli, Gabriela ir Gabiella, Penti ir Pentti, kurių rašybos iš klausos neatspėsi.  Bus Tomas ir Thomas, bus Janė ir Jane.  Saenger galės būti tiek vyras, tiek moteris, pavardės galūnė nerodys jos savininko lyties.

Apie linksniavimą tik pasvajosime: perskaitę policijos pranešimą „Kozlowski trenkė Lehman“, nesuprasime, kuris kuriam trenkė. Sunku bus susirašyti, dar sunkiau – susikalbėti. Neišvengiamos klaidos, painiava, sutrikdysiantys įstaigų, įmonių darbą. Trumpai tariant, lietuvių kalbą užplūs toks vokiškų, angliškų, prancūziškų, ispaniškų, norvegiškų, čekiškų, latviškų, estiškų ir kitų kalbų asmenvardžių srautas, kuriame nenuskęsti galės nebent poliglotai.

Jei meška įkels vieną koją, tai įkels ir abi. Padarius išimtį vienai piliečių grupei –užsieniečiams ir jų žmonoms, kiti irgi reikalaus, tad netrukus asmenvardžių rašyboje valstybinės kalbos principas visai išnyks. Nykimas persimes į kitas sritis – įmonių ir prekių pavadinimai, iškabos, viešieji užrašai, transporto maršrutai, gatvių lentelės, įmonių vidaus valdos,– visur gali atsirasti daugiakalbystė.

Pasaulyje nėra valstybių, kurios asmens dokumentuose naudotų ne vien savo rašmenis. Kartais šiame kontekste minima Lenkija, esą ten galima rašyti ne vien lenkiškai, tačiau įsigilinus paaiškėja, kad tai daugiau propagandinis gestas, praktiškai neįgyvendintas.

Be abejo, tai žino ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.  Žino, kad lietuvių tik 3 milijonai. Kad mūsų kalba ir taip braška, patirdama didžiulį kitų kalbų spaudimą. Kad Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas nuolat laužomas ar ignoruojamas. Kad ateityje šmėžuoja pavojus pačiai lietuvių kalbos ir tautos  egzistencijai. Viską  komisija žino. Tad klausimas, kam ji tarnauja – tautai ar...?