G. Jakavonis. Gyvenimas kreivųjų veidrodžių karalystėje

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/03/27/g-... 2024-03-27 17:27:00, skaitė 847, komentavo 2

G. Jakavonis. Gyvenimas kreivųjų veidrodžių karalystėje

Kas sovietmečiu žiūrėjo populiarius to meto filmus „Rezidento likimas“, „Rezidento klaida“, tikriausiai prisimins epizodą, kuriame tardomas rusų sugautas šnipas prisipažįsta, kad buvo ruošiamas žvalgų mokykloje Garmisch-Partenkirchene, Vokietijoje. Šios mokyklos, kuri dabar vadinasi Džordžo Maršalo Europos saugumo studijų centras, kursų baigimo diplomus turim jau keliolika dešimčių lietuvių. Dėstytojai iš JAV mums skaitė paskaitas apie globalizaciją, kur buvo nagrinėjamos temos, susijusios su imigrantų atnešamomis problemomis, svetimų kultūrų įtaka nacionalinėms valstybėms. Amerikiečiai labai aiškiai, matematiškai tiksliai apibūdino globalizacijos nešamus privalumus, susijusius su šalių ekonomika, socialiniais dalykais. Lygiai taip pat jie įvardijo ir šio proceso problematiką, pirmoje vietoje nurodydami grėsmę nacionalinėms kultūroms ir pačioms tautinėms valstybėms.

Seminaruose ir neformaliuose pokalbiuose po paskaitų mums, įstojusiems į Europos Sąjungą, būdavo primenama būtinybė saugoti nacionalinę tapatybę. „Jeigu kas, išsikasat savo pokaryje miške paslėptus automatus ir vėl imat ginti savo valstybę“, – kartą prie bokalo alaus vakare pajuokavo vienas su Lietuvos istorija gerai susipažinęs dėstytojas.

„Jūsų šaliai įstojus į ES, gyvenimas žmonėms ekonomine prasme turi pagerėti. Tik jokiu būdu nenusileiskit didžiosioms valstybėms, jų diktatui visais tautiniais, kultūriniais klausimais. Čia negali būti kompromisų. Gindami savo nacionalinius interesus, nesitraukit nei per žingsnį, nei per nago juodymą“, – kalbėjo lietuviško kraujo turintis amerikietis.

Praėjo keliolika metų, o Lietuvai vis labiau prarandant valstybingumą, nutautėjant, nei teoriniai mokymai, nei praktiniai patarimai, kaip stabdyti tokius procesus, nereikalingi. Lietuvių tauta, mokanti nuo užpuolikų gintis švinu, pramiega savo valstybę, užliūliuota valdančiųjų kalbomis apie iš Vakarų ateinančią išmintį ir gerovę, apie tai, kad nereikalingos nei tautos, nei jų valstybingumas.

Seniau jau buvom tai girdėję, tik tada išmintis ir gerovė ėjo iš Rytų. Tarpukariu, kai kūrėm Lietuvą vadovaudamiesi savo protu, Pupų Dėdė dainavo: „Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“. Tada mes buvome laisvi ir drąsūs vilkai, o dabar… Žuvis genda nuo galvos, o mūsų tauta silpsta, nejučiomis kopijuodama savo iš Briuselio eurų, iš Vašingtono dolerių kaulijančią ir vis labiau degraduojančią valdžią.

Kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo posėdyje buvo įteikiama Valstybės Nepriklausomybės stipendija. Šį kartą ji skirta filosofo Stasio Šalkauskio darbų tyrinėjimui. Viskas gerai, jei ne konservatorių trubadūro ir visų valdančiųjų ruporo V. Valentinavičiaus, kuris pasakojo apie mūsų tarpukario šviesuolį, atradimai.

Aludaris Žaldokas gėrimų receptus rasdavo Šv. Rašte, teisininkas Dainius Žalimas tris lenkiškas raides ir LGBT programines nuostatas – mūsų Konstitucijoje, tai V. Valentinavičius S. Šalkauskio raštuose surado ideologinį atkirtį dabartinės valdančiosios daugumos vertybinės politikos oponentams. Kliuvo čia ir patriotinės jaunimo eisenos „Lietuva – lietuviams“ dalyviams, ir atgimstančiam antisemitizmui, kurio nariai taip, kaip JTO rezoliucijos, reikalauja stabdyti civilių žudynes Gazos ruože, na ir žinoma, prezidentui Antanui Smetonai, kuris 1926 m. Lietuvoje įvykdė fašistinį perversmą.

Taip primityviai ir prisitaikėliškai konservatorių poreikiams, išplėšus iš istorinio konteksto traktuoti S. Šalkauskio filosofiją būtų gėda bet kuriam intelektualui. Bet, kaip sakoma, kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Viename vežime su konservatoriais sėdinčiam V. Valentinavičiui paskirta giedoti visiems lietuviams kas, anot valdančios daugumos, yra balta, o kas bloga, kas yra gera, o kas yra juoda.

Kai valdžia, vertindama istorinius įvykius, to meto asmenybes pagal dabar įsivestas moralines nuostatas ir ideologiją, bet kuriam normaliam žmogui iš smegenų gali padaryti mišrainę. O dabartinė konservatorių, liberalų, laisviečių valdanti dauguma, vertindama Lietuvos kultūrines asmenybes, imasi ne tik teisėjo, bet ir Dievo vaidmens.

Kartą, laikantis Japonijoje, gidė, vedžiodama po senosios šios šalies sostinės Kioto parką, pasakojo apie čia esančias skulptūras. Į mūsų klausimą, kodėl tarp garbingų samurajų stovi toks neigiamas, japonų nemėgstamas karvedys, ji atsakė, kad tai jų istorijos dalis. Visada žavėjausi Rytų išmintimi, jų sugebėjimu atsirinkti savo vertybes, atmetant vyraujančias ideologines nuostatas, mokėjimu pripažinti padarytas klaidas. Kinijoje (kaip mūsų valdantieji pridėtų – komunistinėje) bet kuriame knygyne gali nusipirkti įvairiomis kalbomis išleistų Konfucijaus raštų, kuriuos Mao Dzedongas kažkada degino. Dabar šių abiejų autorių knygos guli viena šalia kitos. Pabandau kažką panašaus įsivaizduoti dabartinėje Lietuvoje…

„Pulsma, grobsma ir turėsma“, skamba senovės žemaičių šūkis. „Apsaugok mus, Dieve, nuo kuršių“, skelbia užrašas ant bažnyčios tvirtovės vartų Skandinavijos šalyje. O čia visiems mums žinomi Maironio žodžiai, kuriuos dainuojame per Dainų šventes: „Sau parvešiu aš iš prūsų kalaviją kietą, tau, sesute, šilko skarą, diržą aukso lietą“.

Parašiau ir galvoju, ar gerai padariau? Paskaitys toks pseudo kultūros ministras, Laisvės partijos deleguotas ir išbrauks šitą Lietuvoje taip mėgstamą dainą iš šių metų Dainų šventės programos. Kaip ir pačios Dainų šventės, anot liberalų, sovietinio paveldo, vos iš mūsų kultūros neišbraukė. Kam to reikia, jei per LRT galima „Euroviziją“ kasmet pasižiūrėti. Čia beveik visi lietuvaičiai angliškai dainuoja, o ne savo „šunų“ kalba, kaip neseniai socialiniuose tinkluose paskelbė viena čia ilgai gyvenanti „maskolė“.

Kauno senamiestyje, šalia Katedros stovi paminklas Maironiui. Gerai, kad Kaune, nes Vilniuje už vakarietiškų vertybių niekinimą ir plėšikų šlovinimą tiek R. Šimašius, tiek V. Benkunskas tokį paminklą Maironiui seniai būtų nuvertę, o jo vietoje smėlio pliažą supylę. Kas paminklo autorius? G. Jakubonis, tas pats, kuris paminklą Pirčiupių Motinai pastatė. Netvarka! Kaip galima smerkti ir vis primindinėti iš Vakarų atėjusiųjų žudynes ir žiaurumus.

Kaip tas S. Kairys G. Jakubonio, kaip prieš savaitę palaidoto šviesios atminties režisieriaus R. Tumino, dar neiškoliojo ir nepasmerkė? Ir kur ta I. Šimonytė žiūri?

Turėjau puikią lietuvių kalbos mokytoją Juliją Kavaliauskienę. Visi klasėje žinojom, kad literatūrą mums dėsto mokytoja, kurios tėvą, kaip ir kitus Musteikos kaimo vyrus už kaimo gynimą 1944 m. sušaudė Raudonieji partizanai. J. Kavaliauskienė buvo Mokytoja iš didžiosios raidės, santūri ir nepasiduodanti emocijoms, kaip dabar suprantu, meile tarybų valdžiai tikrai nedegė.

Tačiau jos mokomi mes sužinojom, kad P. Cvirkos romanas „Žemė maitintoja“ tarpukario Lietuvoje buvo apdovanotas Valstybine premija, kad mes šią knygą sovietmečiu turime išcenzūruotą, kad čia praleistas skyrius teigiamai aprašantis 1926 m. A. Smetonos perversmą. Na, o parašęs „Frank Kruk“, P. Cvirka man ir dabar šalia V. Kudirkos ir J. Erlicko yra lietuviško humoro klasikas.

Kaip klasikė nepakartojama yra ir per amžius liks Lietuvos poetė, Lietuvos „lakštingala“, Saliutė, Salomėja Nėris. Prieš kurį laiką gatvėje sutikau savo mokytoją J. Kavaliauskienę, Sąjūdžio bendražygio, šviesios atminties Juozo žmoną. Į mano klausimą, kas darosi, kad iš ideologinės pusės vertinant gyvenimo tarpsnius, atsisakoma tautos genijų kūrybos, mokytoja tik liūdnai palingavo galvą ir numojo ranka. Ir man pasirodė, kad jos akyse pamačiau ašaras.

Net ir sovietmečiu Dzūkijoje, ištarus žodžius Kostas Kubilinskas, aplink kuriam laikui įsivyraudavo įtampa. Papasakojo kartą iš Vilniaus atvykęs valdininkas ant pastato Lynažerio kaime, kuriame mokytojavo minėtas poetas, pasiūlė užkabinti memorialinę lentą. Nustebusiam sostinės svečiui tėvas nieko nepaaiškinęs tik pasakė, kad jau po pirmos nakties tos lentos čia neliktų.

Ne visi žavėjęsi tada vaikų poezijos genijaus K. Kubilinsko kūryba, žinojo jo praeitį, dėl kurios daugelį lietuvių, jų tarpe ir mano artimų giminaičių, atsidūrė Sibire. Pikti liežuviai plaka, kad net ir daugelis mūsų taip mėgstamų partizaniškų dainų yra sukurtos K. Kubilinsko…

Tad konservatorių ir jų koalicijos partnerių ideologai, uždrauskime Lietuvos vaikams skaityti „Su žilvičio dūdele“, uždrauskime „Hiperbolei“ dainuoti „Pamiršk mane“ ir neduok, Dieve, kas nors Suvalkijoje uždainuos apie švilpaujantį, šaunų bernioką.

Nesiseka Lietuvai su kultūros ministrais, kaip, beje, ir su visais kitais dabartinėje Vyriausybės kadencijoje, kur visos kvailystės ir niekšybės daromos nutaisius protingą veido išraišką. Klausimas, ar gali būti kitaip, kai viskam vadovauja vienintelis ir nepakartojamas, faktinis valstybės vadovas, kurio aplinka daro ir darys viską, kad tokio lietuvių tautos kultūros milžino, kaip Justinas Marcinkevičius, kūrybą sumenkintų. Kai išpjauni ąžuolus, tai krūmai, piktžolės ir nelabai vykę muzikantai geriau matosi.

P.S. Salomėja Nėris „Poema apie Staliną“

Kieno tu, žeme, ak, kieno tu,
Penėtoja, maitintoja?
O, kad galėtų – ji bylotų,
Ugnim ji spjaudyt imtų!

Tyli, nepasakai… Gal tu,
Kurie tave išniekino?
Gal tų, kur laistė prakaitu?
O gal tu žemė niekieno?

O, Lietuva! Kieksyk parduota
Ir išmainyta tu buvai!
Erškėčių dygiais vainikuota,
Vergijos dainas dainavai.

Ir kojos baudžiavoj suskirdę:
Po jungu svyravai sulinkus.
Kapų garsai tau „guodė“ širdį
Ir nebylė naktis aplinkui.

Grandinės vis sunkyn, storyn,
Sugniuždė tavo liaudį.
Užgriuvo priespauda carinė:
Jaunimą į rekrūtus gaudė…

Ir caro batas mindė knygą,
Ir žodį gimtąjį užgynė,
Letargu Lietuva užmigo…
Naktis juodyn, naktis ilgyn.