Lietuvą siautulingai gaubia nacionalizmo dūmai

Autorius: Rose Steblivskaja Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-03-18 21:39:00, skaitė 1644, komentavo 3

Nacizmo prigimtis yra daugialypė, jo demagogiškumas, pranašumo prieš kitus žmones ir tautas jausmas traukia nesubrendusius protus.

Nors Lietuvoje nėra stiprios ir plačiai palaikomos kraštutinės dešiniosios nacionalistinės partijos, paniekos žmogaus teisėms, nacionalizmo ir ekonominio populizmo migla gaubia beveik visą politinį kraštovaizdį.

Įtakingi politikai, įskaitant prezidentą Gitaną Nausėdą, bijo net garsiai ištarti Stambulo konvencijos pavadinimą. Per pabėgėlių krizę šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės nesulaukė net save liberaliomis vadinančių partijų dėmesio. Laisvės partija, kuri su žmogaus teisių gynėjų vėliava pateko į Seimą ir vėl kandidatuos kituose rinkimuose, vietoj realios politinės kovos pasirinko atsitiktinius šūkius ir postus valdančiojoje koalicijoje. Balsavimo duomenimis, Liberalų sąjūdis būtų elgęsis sąžiningai, jei frakcijos Seime pavadinimą būtų pakeitęs į "Liberalai ir homofobai". Pagal savo prigimtį socialdemokratai turėtų būti žmogaus teisių gynėjai. Tačiau kur jie yra? Populiariausia Lietuvos socialdemokratų partija ir jos lyderė Vilija Blinkevičiūtė yra tarsi Schrödingerio katė - jie yra, bet kartu jų nėra.

Lietuvos prezidento rinkimų kampanija taip pat pagardinta nacionalizmo ir populizmo prieskoniais. Rinkimų kampanijos metu rinkimų favoritas G. Nausėda piliečiams demonstruoja "gerovės valstybės" projektą, kuris, kaip jau įsitikinome, tėra lenkiškas-vengriškas pažadų ir nuolaidžiavimų mišinys, neturintis nieko bendra su skandinavišku gerovės valstybės modeliu.

Nors, išskyrus galimą Rusijos agresiją, Lietuvai niekas negresia. Kitas stiprus kandidatas Ignas Vėgėlė jau pradėjo visiems radikalams būdingą gąsdinimo taktiką. Kaip ir būna, kai populistai griebia didžiausią kozirį, jiems nelieka nei laiko, nei vietos diskutuoti apie realias problemas.

Didžiausias iš jų - nacionalinis saugumas - nėra rimtai svarstomas, nematyti jokių rimtų darbų, išskyrus desperatiškus bandymus surinkti papildomus mokesčius krašto gynybai finansuoti. Antroji pagal dydį demografinė krizė kol kas sprendžiama užkalbėjimais - mistine kova už tariamą tradicinę šeimą, kuriai taip pat niekas negresia. Šūkiai apie gražią šeimą demografinių problemų neišspręs, tačiau protinga imigracijos politika galėtų padėti.

Bet kuo tada valdžiai gąsdinti drąsios šalies gyventojus?