Gabrielė Kuby. GENDERIO REVOLIUCIJA (7)
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/gabriele-ku... 2016-05-16 09:22:50, skaitė 2051, komentavo 1
Buldozerinis reliatyvizmas
Niujorko Batavia High School mokytojas, dirbęs šioje mokykloje aštuonerius metus, 2006 m. vasarą susivokia esąs ne tos lyties. Po medicininio įsikišimo jis pasirodo mokykloje moteriškais drabužiais. Tėvai informuojami, kad į senąjį mokytoją/naująją mokytoją per dvi savaites reikia pradėti kreiptis „ponia“, tolesnis kreipinio „pone“ vartojimas būsianti neleistina diskriminacija. Kelių tėvų pageidavimas, kad jų bręstantys vaikai būtų perkelti į kitą klasę, atmetamas.
Savo internetinėje svetainėje mokykla paaiškina, kad Gender Identity Disorder (Lytinės tapatybės sutrikimas) yra neįgalumas, o Niujorko valstijos žmogaus teisių įstatymas ir mokyklos elgesio kodeksas draudžia diskriminuoti dėl neįgalumo. Reikalavimas perkelti į kitą klasę laikomas diskriminacija.
Ko išmoksta vaikai, kurių mokytojas staiga virsta moterimi, o jo lytinį virsmą jie priversti pripažinti ir tam pritarti atitinkamai elgdamiesi? Mokytojo pavyzdys jiems rodo, kad lytį galima savavališkai pasirinkti. Dėl kokios nors priežasties savimi nepatenkintajam – neretas atvejis brendimo laikotarpiu – dabar gali kilti klausimas: o gal mano lytis ne ta? Krikščionybę išpažįstantiems moksleiviams, kurie girdėjo: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27), o dabar sužinojo ir patyrė, kad keisti savo lytį yra „žmogaus teisė“, tenka ieškoti atsakymo į klausimą, ar Biblija nėra žmogaus priešas.
Tai realus labai senos kovos tarp dviejų nesutaikomų pozicijų frontas. Kokia yra tikrovė – ar objektyvi, iš kurios galima išrutulioti to, kas teisinga ir neteisinga, absoliučius matus, ar tik žmogaus suvokime egzistuojanti tikrovė, kurią galima pagal norą konstruoti ir ardyti? Reliatyvistinės pasaulėžiūros požiūriu tiesos nėra, nes tikrovė randasi tik per subjektyvų suvokimą. Klasikinė filosofija, priešingai, laikosi įsitikinimo, kad egzistuoja absoliutūs matai bei principai, iš kurių galima daryti išvadą apie jų pirmąjį Autorių – Dievą.
Krikščionims tiesa turi veidą ir vardą: tai – Jėzus Kristus. Jei tiesos neįmanoma pažinti ir ja remiantis nuspręsti, kas yra gera ir bloga, vertybių nuosmukis neišvengiamas. Dėl vertybių nuosmukio visuotinai skundžiamasi, tačiau jį lygiai taip pat visuotinai būtent valstybė ir žiniasklaida spartina.
Visi empirinių socialinių tyrimų rodikliai ir daugelio žmonių skausmingi išgyvenimai akivaizdžiai patvirtina, jog mūsų kultūra pateko į gilią krizę. Bet kad to giliausia priežastis – vertybinio pagrindo griovimas, sistemingai nutylima.
Reliatyvizmo svarbiausias mūšio laukas yra lytiškumas. Gyvūnų seksualinį elgesį valdo instinktas, užkertantis kelią bet kokiai laisvei ir todėl nereikalaujantis vertybinio apsisprendimo. Kitaip nei gyvūnas, žmogus gali rinktis: seksualinį instinktą sutramdyti ir priversti tarnauti meilei bei gyvenimui arba pasiduoti jo galiai ir izoliuotai vaikantis malonaus pasitenkinimo leisti meilei ir gyvenimui eiti pro šalį. Kiekviena kultūra turi elgesio lytiškumo atžvilgiu normas, kurios saugomos įstatymų, dorovinių nuostatų ir papročių. Stabilioje kultūroje pastarieji žmonių širdyse glūdi kaip nepajudinama tiesa, kas lytiškumo srityje gera ir bloga, ir yra negailestingai įgyvendinami. Kas nuo jų nukrypsta, paženklinamas dėme ir išstumiamas į pakraštį.
(Dar prieš dvi kartas ikisantuokiniai lytiniai santykiai, neįregistruota santuoka ir nesantuokiniai vaikai duodavo pagrindą žmogų išstumti į visuomenės pakraštį ir turėdavo neigiamų padarinių jo biografijai.)
Šiandien galime konstatuoti: mūsų dabartinėje kultūroje visos socialinės ir įstatyminės normos, lytinius santykius anksčiau apribojusios vyro ir moters santuoka, vyru ir moterimi, suaugusiaisiais, ne giminėmis, intymumo erdve, išjudintos. „Seksualinis išsilaisvinimas“ veda į laisvę, nepažįstančią, kas yra atsakomybė už jaunimą ir ateitį. Kultūrinio nuosmukio ženklai daugiau negu akivaizdūs, tačiau seksualinė revoliucija tebegriauna tolesnes sienas. Vyras ir moteris – socialinis konstruktas?
Mūsų laikais regime didžiausią įsivaizduojamą reliatyvizmo išsigimimą: neigiama tai, kas kiekvienam žmogui akivaizdu bei apčiuopiama ir nuo žmonijos pradžios buvo lygiai toks pat savaime suprantamas dalykas kaip dienos ir nakties kaita, – tai, kad žmonės yra dviejų lyčių, kaip vyrai ir moterys.
Kas su tokia mąstysena dar nėra susidūręs, palaikys tai liguisto išpuikimo atmaina, kuriai net neverta skirti dėmesio. Tačiau per pastaruosius dešimtį metų toks požiūris tyliai ir nepastebimai tapo JT24, ES ir nacionalinių vyriausybių politikos gaire ir pradėjo socialinę revoliuciją, klibinančią žmogaus būties pamatus.
Lytinė vyro ir moters perskyra vadinama socialiniu konstruktu, konkrečiai „heteroseksualinio patriarchato“ išradimu. Šitaip ne tik engiama bei diskriminuojama mažuma, bet ir apskritai neteisėtai apribojama žmogaus laisvė. „Priverstinis heteroseksualumas“ įveiktinas įgalinant žmogų nepriklausomai nuo „biologinės lyties“ pačiam apsispręsti dėl savo „socialinės lyties“. Kovojama pasitelkus dirbtinę gender sąvoką. Žodis gender iš pradžių vartotas gramatinei žodžio giminei skirti. Pasaulinėje konferencijoje dėl gyventojų 1994 m. Kaire ir pasaulinėje konferencijoje dėl moterų 1995 m. Pekine feministės kaip žodžio sex pakaitalą manipuliuodamos prastume sąvoką gender, šitaip siekdamos vyro ir moters lytinę perskyrą paaukoti subjektyvaus apsisprendimo naudai. Per JT ir ES nutarimus ta sąvoka tapo atskirų valstybių politine strategija. Kiekvienas, net ir vaikai mokykloje, turi galėti pasirinkti būti vyru ar moterimi ir savo tapatybę apibrėžti kaip homoseksualią, biseksualią, transseksualią ar kokią nors dar kitokią.
Filosofė Judith Butler, pagrindinė gender revoliucijos ideologe, tai formuluoja taip: „Biologinė lytis yra idealus konstruktas, ilgainiui priverstinai materializuojamas. Tai ne tiesiog faktas ar statinis kūno būvis, bet procesas, kurio metu reguliuojančiomis normomis biologinė lytis materializuojama, o ši materializacija pasiekiama priverstiniu nuolatiniu tų normų kartojimu“ [kursyvas autorės].
Kalbant paprastai: vyras ar moteris esu tik todėl, kad man tai priverstinai įkalbėta. Keista, kad tokios ištaros svorio ir paveikumo įgyja tik tada, kai iki neatpažįstamumo įvelkamos į dirbtinę filosofinę kalbą.
Seniai nebediskriminuojama, bet diskriminuojanti homoseksualų, biseksualų, transseksualų mažuma per istorijoje pavyzdžio neturinčią socialinę revoliuciją siekia primesti savo vertybes daugumai. Kaip toli šis procesas jau pažengęs, didžiuma gyventojų nė nenutuokia. Viena iš priežasčių – beveik niekas nemano, kad tokia „gender perspektyva“ gali būti persiėmęs politikos, teisės ir žiniasklaidos elitas. Gyvenantiesiems šeimoje – o gyvena vis dar diduma žmonių – tai atrodo taip pat neįtikėtina ir tolima tikrovei, kaip ir kokios nors partijos noras panaikinti dienos ir nakties kaitą.