D. Kuolys. Apie senųjų lietuvių „Gyvenimo Knygą“

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/01/28/d-... 2024-01-29 15:58:00, skaitė 825, komentavo 5

Sausio 28-ąją, lietuviai, kartu su baltarusiais, o gal ir ukrainiečiais, galėtų minėti Lietuvos Statuto dieną.

Tądien 1588-aisiais Lenkijos karaliumi išrinktas Žygimantas Vaza išpildė lietuvių jam iškeltą pripažinimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu sąlygą ir patvirtino Trečiąjį Lietuvos Statutą.

Taip buvo apgintos Lietuvos tautos politinės teisės ir vėl atkurta „LDK Respublika“, gyvavusi Abiejų Tautų Respublikoje iki XVIII amžiaus pabaigos.

Trečiasis Statutas rengtas kaip niekad demokratiškai. Dar 1569-aisiais „LDK luomų bendru sutarimu“ buvo sudaryta komisija Statutui pataisyti. Į ją buvo paskirti du „viešpačiai tarėjai“ – Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius ir Žemaitijos pilininkas Merkelis Šemeta, taip pat Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas bei devyni bajorijos atstovai iš kiekvienos LDK vaivadijos. Tarp jų – Antrąjį Statutą rengęs Martynas Volodkavičius, LDK stalininkas Miklojus Manvydas Dorohostaiskis, kunigaikštis Lukas Svirskis. Komisija turėjo dirbti Viniuje, o jos išlaikymui „visi LDK piliečiai“ privalėjo sumokėti po grašį nuo valako.

1580-ųjų aktu Steponas Batoras sutiko, kad Statutą taisytų ir Lietuvos pavietų seimeliai. Teisyno projektai svarstyti ne tik seimeliuose, bet ir dviejuose Vilniuje valdovo sušauktuose LDK luomų suvažiavimuose.

Bajorų teikiamos redakcinės pastabos buvo kaupiamos ir peržiūrimos LDK kanceliarijoje, vadovaujant to meto kancleriams Eustachijui Valavičiui ir Mikalojui Radvilui Rudajam, pakancleriams Kristupui Radvilui Perkūnui ir Leonui Sapiegai.

LDK pakancleriai turėjo išklausyti ir žodžiu išsakomų bajorų pastabų bei pasiūlymų. Apie Statuto projekto svarstymus ironiškai rašė Sapiega: „Kartais patys nežino, ko nori. Kada klausiu, ko nori, kad būtų įrašyta, tai atsako: pats nežinau, kaip išreikšti tai, ką galvoju. Ak, velniai tave rautų, jei aš privalau suprasti tavo fantaziją, kai pats nesugebi išsakyti.“

Taigi Trečiasis Statutas buvo pasirengtas pačios LDK tautos – savarankiškai, remiantis neseniai susikurtomis demokratinėmis struktūromis.

1588-ųjų sausio 28-osios privilegija Žygimantas Vaza ne tik patvirtino Statutą, bet ir laidavo LDK tautai įstatymų davėjos, leidėjos teises: tik LDK luomai, kai reikės, turėsią „visišką laisvę šį statutą pataisyti“.

Beje, Trečiasis Statutas, atkartodamas Antrojo nuostatas, ne tik įtvirtino plačią bajorijos savivaldą, bet ir įpareigojo ja rūpintis. Pasak Statuto, į pavietų seimelius „kievienas iš meilės ir pareigos respublikai privalo atvykti“.

Privilegiją išspausdinti Lietuvos Statutą valdovas suteikė pakancleriui Leonui Sapiegai. Šio laiškai Radvilui Perkūnui liudija, kad rengtasi Statutą išsyk išleisti dviem kalbomis: gudiškai ir lenkiškai. Ir kartu su visais ankstesniais Lietuvos įstatymais – didžiųjų kunigaikščių duotomis krašto privilegijomis.

Sapiega Radvilui teisinosi, kad Statuto vertimas į lenkų kalbą stringa, o privilegijose yra lietuviams nepalankių, nepublikuotinų vietų.

Taigi 1588-aisiais Trečiasis Lietuvos Statutas su puikiomis Leono Sapiegos pratarmėmis Vilniuje buvo išleistas tik gudų kalba. Lenkiškai teisynas išspausdintas Vilniuje 1614-aisiais. Beje, vėliau Lietuvos Statutas perleidžiamas tik lenkiškai: 1619, 1648, 1693, 1744, 1786 ir net 1819 metais.

Lietuviai vadinantys savo Statutą „Gyvenimo Knyga – Liber Vitae“, – XVIII amžiuje rašė LDK istorikas Kazimieras Kognovickis.

Prieštaraudamas pasiūlymams atsisakyti Lietuvos Statuto ir susikurti bendrą Abiejų Tautų Respublikos teisyną, 1791-ųjų spalį Kazimieras Nestoras Sapiega kalbėjo:

„Tautų privilegijos nėra jų atstovų ar net visos dabartinės kartos nuosavybė. Mes neturime teisės jų atsisakyti – gavę jas iš protėvių, privalome jas tokias perduoti savo palikuonims.“

Ir šiandien girdėtini žodžiai.

Beje, 1566-aisiais priimtas Antrasis Lietuvos Statutas, pavadintas Voluinės Statutu, liko oficialiu, įpareigojančiu teisynu Kijevo, Voluinės ir Braclavo vaivadijose – Liubline nuo LDK atplėštose gudų žemėse.