Lietuva tarp hienos ir lokio. Ar aukosime savo jaunimą vardan svetimų interesų? 1d.
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2023-11-19 20:37:00, skaitė 640, komentavo 2
Vargšė Lietuva, pas mus tiek daug bepročių, vietinių ir atvykusių, pvz.iš Švedijos, kurie nuolatos kursto karo isteriją ir nori įvelti mus į karą su Rusija, po kurio, žinia, iš Lietuvos nieko nebeliks. Štai "Delfi" lapkričio 6 d. aprašo į Ukrainą kariauti išvykusį veikėją, "kurį stebina Lietuvos politikų ir kariuomenės vadų pozicija", kad "Lietuva kariauti tiesiog nesiruošia".
Ukrainos šauktinių pozicija kitokia, BBC žiniomis, iš Ukrainos pabėgo 20000 šauktinių, dar 20000 buvo sulaikyti, bandant jiems pabėgti iš tėvynės.
Lietuva lieka nežinomybėje, ką gi nutarė mūsų protai Daukanto aikštėje lapkričio 6 d. vykusiame Valstybės gynybos tarybos pasitarime. Pranešta, kad buvo patvirtintas Valstybės gynybos planas.
O kaip ir nuo ko ginsimės? Kai Prezidento patarėjas jau lenkiškai užsirašė savo pavardę ir taip, kad joks lietuvis, nemokantis lenkų kalbos, niekaip jos nepajėgs perskaityti, reikėtų, matant tokį pasityčiojimą iš Lietuvos valstybės, inspiruotą Lenkijos ir jai vykdant lėtą mūsų valstybės aneksiją, nuo jos ir gintis? Ar ginsimės nuo šimtus kartų už mus stipresnės branduolinės valstybės Rusijos ir liesime kraują už nedraugiškos Lenkijos interesus? Pvz. už "Intermarium" projektą, kuris, panašu, labai prie širdies Vašingtonui ir Londonui?
NATO Vilniuje šią vasarą nutarė, kad nesivels į Ukrainos ir Rusijos karą. Ponas A.F.Rasmusenas, buvęs NATO vadovas, tačiau, prakalbo, kad Lietuvą gali būti tarp tų valstybių, kurie įsivels į šią savižudybę pačios, be NATO paramos, siųsdamos savo kareivius į Ukrainą. Mūsų valdžios užtikrinimo nėra, kad Lietuva kariniame konflikte tikrai nedalyvaus.
Didžiausią nerimą visuomenei kelia bendras karinis dalinys su Ukraina ir Lenkija "LITPOLUKRBRIG", atveriantis mums tiesiogines duris į karo sūkurį.
Lapkričio 14 d. BNS pranešimas apie Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos ir Lenkijos vadovo Andrzejaus Dudos telefono pokalbį neteika mums nusiraminimo, kad nebūsime įvelti į karą su Rusija.
„Lietuva ir Lenkija puikiai supranta Ukrainos pergalės prieš Rusiją svarbą. Tai – vienintelis kelias, siekiant taikos ir stabilumo Europoje. Negalime leisti karo nuovargiui įsigalėti, turime ir toliau išlaikyti paramą Ukrainai tarptautinės darbotvarkės prioritetų sąrašo viršuje“,
– pranešime teigė G.Nausėda. Jis pabrėžė Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo svarbą užtikrinant regiono saugumą tiek dvišaliu formatu, tiek ir NATO.
Šiame pranešime kalbama apie "Ukrainos pergalės prieš Rusiją svarbą". Gali būti, kad Prezidento patarėjai, su lietuviui neįskaitomomis pavardėmis, informuoja gerb. Prezidentą, kad Ukraina yra pajėgi įveikti Rusiją. Tokiu atveju, šitie nenaudėliai gyvena paralelinėje realybėje, o gal ir dirba ne Lietuvai? JAV ekspertų nuomonė kitokia: "Ukraina nėra pajėgi laimėti šio karo".
Lietuva nieko nepeš iš karinio konflikto Ukrainoje. Kas kita - Lenkija. Lenkų svajonė - Žečpospolitos atkūrimas, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemių inkorporavimas į Lenkijos valstybę.
Pirmasis daugiau ar mažiau realus naujosios, ketvirtosios Žečpospolitos variantas - vadinamasis Liublino trikampis. Trišalės regioninės politinio, ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo sąjungos tarp Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos forma. Deklaraciją dėl to trijų šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė 2020 m. liepos 28 d. Liubline. Su užuomina, kad būtent šiame mieste Liublino unija sukūrė pirmąją Lenkijos ir Lietuvos sandraugą.
Buvo skelbiama, kad Kijevo, Varšuvos ir Vilniaus bendradarbiavimas neapsiribos vien saugumo klausimais, bet apims ir ekonomiką, prekybą, investicijas, turizmą bei infrastruktūrą.
Liublino trikampio rezultatas yra Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados (LITPOLUKRBRIG) sukūrimas - atskira trijų pulkų brigada (4500 karių, po 1500 iš kiekvienos šalies), kuri buvo sumanyta dar 2009 m. ir tarsi skirta dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo ir humanitarinėse operacijose (įskaitant JT, ES ir NATO globojamas operacijas).
2022 m., Ukrainos parlamentas priėmė įstatymus, kuris Ukrainos teritorijoje sulygina lenkų ir ukrainiečių teises Ukrainoje, o 2023 m., lankydamasis Varšuvoje Volodimiras Zelenskis kalbėjo apie Lenkijos ir Ukrainos susijungimą ir sulaukė Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos pritarimo.
Maršalkos Pilsutskio, to paties, kuris 1919 m. atplėšė nuo Lietuvos Vilnių ir Vilniaus kraštą, idėja atkurti Lenkiją nuo jūros iki jūros. Nūnai šis projektas išsivystė į Intermarium idėją. Tai būtų - konfederacinės valstybės: Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Moldovą, Vengriją, Rumuniją, Jugoslaviją, Čekoslovakiją ir galbūt Suomiją.
Manoma, kad šis projektas visada turėjo pagrindinį bruožą, kuris neleido jam išsipildyti, - jis buvo skirtas konfrontacijai su kaimynais. Pirma, tai visada buvo Vakarų panslavizmo projektas - slavų ir prie jų prisijungusių tautų suvienijimas po Lenkijos globa ir priešprieša Rusijos vadovaujamam Rytų panslavizmui. Antra, "Intermarium" visada buvo siekiama konfrontuoti ne tik su Rusija (arba suskaldyti ją į nacionalines valstybes), bet ir su Vokietija, kuri XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje jau buvo tapusi vienu iš pagrindinių Vakarų Europos karinių-pramoninių, politinių ir ekonominių lokomotyvų.
Intermarium vėliavos projektas
"Intermarium-International Sea" idėja pradėjo atgimti ir vėl aktyviai imta propaguoti po SSRS žlugimo. Jau Rusijos žlugimo tikslu.
Lenkija, kurios teritorija 123 metus buvo padalyta tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos, nepriklausomybę atgavo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos dieną – 1918 metų lapkričio 11-ąją. Šių metų Nepriklausomybės dienos eitynių šūkis – „Nepriklausomybės neparduosi“.
Žilvinas Svitojus FB rašo:
Baltarusijos ultra-nacionalistų judėjimas RUCH prisijungė prie šventės ir suorganizavo Tarpjūrio atšaką, kuri vienijo baltarusius, lenkus, ukrainiečius ir "pribaltus". RUCH eisenos šūkis: "IN‡ERMARIUM – mūsų tautų galia ir saugumas!"
Toliau rašoma:
Nuotraukos centre (juodais drabužiais) - Nacionalistų RUCH Vilniaus filialo vadovas, rossijos pilietis Jaroslavas Grigorjevas, tarp kurio pomėgių ultra-dešiniosios grupės, Donbaso "savanoriai", "Rossijos pavasaris" (aliuziją į 2014 metų agresiją prieš Ukrainą) ir pan. Jis vis dar yra Cichanouskajos vedamų "demokratinių" baltarusių jėgų Koordinacinėje Taryboje ir turi leidimą gyventi Lietuvoje. Kairėje jo pusėje - Ruch lyderis J. Rudzikas.
Intermarium yra šlapia imperinė-fašistinė svajonė, kurios jiems reikia, kaip naujosios LDK/ATR versijos.