Xi Jinpingas ir Putinas mano, kad jie laimi – galbūt taip ir yra

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: https://www.sarmatas.lt/10/xi-... 2023-10-19 15:32:00, skaitė 416, komentavo 2

July 4, 2017. REUTERS/Sergei Ilnitsky/Pool

Kontinentinės galios – Rusija ir Kinija metė iššūkį pasaulio tvarkai, praneša „Bloomberg” leidinys. Abi šalys turi bendrą tikslą – perskirstyti galią ir nutraukti Amerikos dominavimą. Naujausi pasaulio įvykiai rodo, kad viskas vyksta pagal jų planą.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, paskutinį kartą Vladimiras Putinas lankėsi pas Xi Jinpingą Kinijoje likus vos trims savaitėms iki karinės invazijos Ukrainoje. Tai buvo išdidumo ir arogancijos akimirka: abu lyderiai užtikrintai pareiškė norintys sutvarkyti Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų sukurtą pasaulį.

Jiems tai visai neblogai pavyko – net jei ne viskas vyko taip, kaip planuota.

JAV jūrų akademijos istorijos ir nacionalinės strategijos profesorė Sarah Payne sako, kad norint suprasti Kinijos ir Rusijos elgesį, reikia suvokti jų tikrąją prigimtį: jos yra žemyninės galios pasaulio tvarkoje, kurią šimtmečius nuosekliai kūrė jūrinės galios – iš pradžių Didžioji Britanija, paskui Jungtinės Valstijos.

Skirtumas yra milžiniškas. Jūrų galios iš principo teikia pirmenybę prekybai, o tam jos turi į savo pusę patraukti sąjungininkus ir kurti tarptautines taisykles, kad galėtų praturtėti. Kita vertus, žemyninė pasaulio tvarka grindžiama įtakos sferomis ir reiškia teritorinius karus, kurie naikina turtą ir vertybes. Ukraina yra puikus to pavyzdys.

Jūrinės galios taip pat puola ir pavergia kitas šalis, kaip tai darė JAV Irake ir Britų imperija daugelyje savo kolonijų. Jos taip pat pažeidžia taisykles, kai joms tai naudinga. Tačiau jų karai yra ekspedicinio pobūdžio, būtinai mažesnio masto ir vykdomi užsienyje, todėl taupo žmonių gyvybes ir turtą namuose.

Šios šalys retai užgrobia teritoriją dėl pačios teritorijos, o savo interesams tenkinti akcentuoja atgrasymą ir režimo keitimą. Jos taip pat teikia pirmenybę stabilioms kaimynėms, o ne mažiau stabilioms, nes su žlugusiomis valstybėmis derybinė galia yra menka.

Kita vertus, žemyninės galios yra labai jautrios teritorijai ir siekia ją padidinti, kartais darydamos žalą savo ekonomikai. Istoriškai žemyninės galios labiau linkusios pakenkti savo kaimynėms, jei tik pasitaiko proga, kad vėliau jas absorbuotų arba užsitikrintų, kad prie jų slenksčio neiškiltų galinga grėsmė.

Ši įprasta paranoja, kartais pagrįsta, o kartais savaime išsipildanti, taip pat silpnina jų natūralius prekybos partnerius.

„Būtent tai Putinas dabar daro Ukrainoje, – sako Payne. Knygoje „Karai dėl Azijos” ji nurodo, kad kaimynų destabilizavimas, o vėliau jų užkariavimas ir įsisavinimas buvo sėkmingas Rusijos imperijos šimtmečių metodas.

Ji teigia, kad šalis gali atsisakyti kontinentinio režimo ir prisijungti prie jūrinės tvarkos (kaip tai padarė Jungtinės Valstijos), tačiau pokyčiai būtinai ateina iš vidaus.

Kontinentiniai nuostoliai

Jūrų galios paprastai patiria daug mažesnius gyvosios jėgos nuostolius. Taip buvo Antrojo pasaulinio karo metais:

• SSRS: 25,6 mln. žuvusiųjų
• Kinija: 11,2 mln.
• Vokietija: 7 mln.
• Lenkija: 6,8 mln.
• Japonija: 1,8 mln.
• Prancūzija: 810 000
• Italija: 410 000
• Didžioji Britanija: 390 000
• JAV: 295 tūkst.

Kinija veikia kiek kitaip ir, vykdydama didelio masto eksportą, sąmoningai įgyja jūrinės galios savybių, kurių neturi Rusija. Tačiau Xi ir Putiną vienija dar galingesnė už jų geopolitines pozicijas jėga – savisaugos instinktas.

Kinijos komunistų partija negali sau leisti, kad Taivanas liktų pakrantės sėkmingos demokratijos pavyzdžiu, kuris taip pat geriau rūpinasi savo gyventojais. Panašiai V. Putinas negalėtų leisti Ukrainai tapti Europos sėkmės modeliu, už kurį 2014 m. ukrainiečiai kovojo Maidane.

Šie prioritetai Putinui ir Xi Jinpingui yra pavojingi, todėl iš karto atmestini. Jie jau sukėlė vieną konfliktą ir gali išprovokuoti antrą.

Abi šalys mano, kad Vakarai jas spaudžia, stabdydami jų manymu gyvybiškai svarbius interesus. Kad pasiektų savo, Xi ir Putinas pasirengę toleruoti ekonomines išlaidas ir slopinti bet kokį vidaus pasipriešinimą.

Rezultatas – naujo tipo šaltasis karas, kuris sutelks žemynines Eurazijos valstybes, įskaitant Kiniją, Rusiją, Iraną ir Šiaurės Korėją, prieš JAV ir jų sąjungininkes Europoje ir Azijoje, įskaitant Australiją, Japoniją, Pietų Korėją, Jungtinę Karalystę ir daugumą ES šalių.

Nesvarbu, ar 2022 m. susitikime V. Putinas pasidalijo su Xi savo planų dėl Ukrainos detalėmis, ar ne. Bet kuriuo atveju bendras tikslas bendrame pareiškime yra labai aiškiai suformuluotas: galios perskirstymas pasaulyje, Amerikos dominavimo pabaiga ir naujas demokratijos bei žmogaus teisių apibrėžimas – nuo šiol vyriausybė gali juos interpretuoti savaip.

Tačiau geopolitinėje konfrontacijoje, kurioje nugalėtojas ima viską, nesklandumai Ukrainoje ar Artimuosiuose Rytuose yra Kinijos pergalė. Abu konfliktai atima JAV išteklius ir dėmesį. Abu konfliktai trikdo status quo.

Jei JAV imsis Izraelio atsakomųjų veiksmų prieš „Hamas” Gazos ruože palaikymo, jos sąjungos su Arabijos pusiasalio arabų valstybėmis bus išbandymas, o Xi atsivers naujos galimybės.

Taigi, kaip Putinas iš karto suverčia kaltę dėl siaubingo „Hamas” išpuolio prieš Izraelio civilius gyventojus Jungtinėms Valstijoms, taip pasielgė ir Kinija ir ne tik nepasmerkė „Hamas”, bet ir sukritikavo Izraelį dėl jo kolektyvinės bausmės visiems palestiniečiams.

Taip liaupsindami musulmonų pasaulį Putinas ir Xi įtvirtina savo sėkmę vadinamuosiuose pasaulio Pietuose, įtikindami šalis, kad problema yra ne Rusijos veiksmai ar siaubingi „Hamas” žiaurumai, o besitęsiantis JAV ir Europos kolonializmas.

Ir ši retorika pasiteisina, nes niekas taip neerzina paprastų arabų, kaip neteisingas Palestinos likimas, turintis kolonijinį atspalvį ir šimtmetį trunkanti kova dėl viešpatavimo Šventojoje žemėje.

Taigi tikėkitės, kad Xi Jinpingas ir Putinas vėl ims plūsti Vakarus. Galbūt jie patyrė tam tikrų ekonominių išlaidų (o Rusija – karinių), tačiau jiems gana sėkmingai pavyko patraukti į savo pusę kitas šalis.

Autorius, Markas Čempionas (Marc Champion) yra „Bloomberg” apžvalgininkas, rašantis apie Europą, Rusiją ir Artimuosius Rytus. Buvęs „The Wall Street Journal” Stambulo biuro vadovas.