D. Dilytė. Pavojingas šlamštas

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/10/08/d-... 2023-10-09 14:17:00, skaitė 976, komentavo 1

Grįžusi iš mokyklos anūkė pranešė, kad šiemet jai reikės dirbti dvidešimt penkias valandas socialinio darbo. Nesusilaikiau nepataisiusi, kad geriau būtų sakyti „visuomenei naudingo darbo“ ar „visuomeninio darbo“, ir pagalvojau, jog šiuo atveju žodis pavartotas taisyklingai, tačiau Švietimo ministerija vis tiek visai be reikalo bruka vaikams svetimžodį.

Šis gerokai išskydusios reikšmės žodis kilęs iš lotynų kalbos: sociāre – sujungti, suvienyti, subendrinti, sutuokti. Jis giminingas senovės graikų ir kitų indoeuropiečių kalbų žodžiams, reiškiantiems bendrystę ir buvimą kartu [1].

Lotyniško būdvardžio sociālis, iš kurio pasidarėme savo „socialinį“, reikšmė tokia: draugiškas, santuokinis, būdingas sąjungininkams, visuomeninis. Todėl didysis Lietuvių Kalbos Žodynas ir aiškina: socialinis – susijęs su visuomenės gyvenimu, visuomeninis.

Visuomeninis darbas Lietuvoje visuomet buvo suvokiamas kaip bendriems reikalams skirtas darbas be jokio piniginio atlygio. Tačiau žinome dabar jau esant ir gaunančius algas socialinius darbuotojus. Esama net Socialinės apsaugos ministerijos, kurios pavadinimas, beje, visiškai miglotas.

Krašto apsaugos ministerija saugo mūsų kraštą, Sveikatos apsaugos ministerija saugo mūsų sveikatą, o ką saugo Socialinės, arba lietuviškai tariant, Visuomeninės apsaugos ministerija? Nežinia. Tikriausiai žodį „apsaugos“ reikėtų pakeisti žodžiu „paramos“ (galimi pakaitalai: „pagalbos“, „paspirties“), o vietoje žodžio „visuomeninės“ („socialinės“) dėti „valstybinės“, nes juk ministerijos teikiamos paramos lėšos plaukia ne iš kokio nors asmens ar privačios bendrovės piniginės, o iš valstybės biudžeto.

Tuomet būtų aišku, kad ši valstybės įstaiga rūpinasi įvairiopos paramos teikimu silpnesniems piliečiams. Be abejo, devynias galybes tarnautojų turinti ministerija gali susigalvoti ir gerokai sėkmingesnį už pasiūlytąjį lietuvišką pavadinimą.

Socialinį verslą irgi reikėtų vadinti valstybės remiamu ar palaikomu verslu, socialinį būstą – valstybės (ar savivaldybės) suteiktu būstu, socialinius įgūdžius – bendravimo įgūdžiais, o junginys „socialinė lytis“ apskritai yra beprasmis, nepataikantis nei į logikos tvorą, nei į mietą.

Neteigiu, kad žodis „socialinis“ visai nevartotinas. Permainas visuomenės gyvenime retsykiais galime pavadinti socialinėmis permainomis, asmens turtinę ir kitokią padėtį visuomenėje – socialine padėtimi. Tai bus taisyklingas kalbėjimas, tik jis, deja, nepridės mums nei mokslingumo, nei protingumo.

Kadangi užkliuvome už žodžio „valstybė“, ne pro šalį bus pasidomėti šį žodį išstūmusiu dar vienu svetimžodžiu. Tai žodis „nacionalinis“. Lotyniškai nātio – tauta, giminė, gentis. Žodis yra kilęs iš veiksmažodžio nāscī – gimti, taigi nacija (lot. „nātio“) – gimties (ne politiniais) saitais susieta bendruomenė.

Naujosios kalbos iš šio žodžio pasidarė būdvardį „nacionalinis“, kurio pirminė, o kai kuriose kalbose ir vienintelė reikšmė yra „tautinis“. Paskubomis pasigriebę šį žodį prisidarėme klausimų.

Ar Nacionalinis vėžio institutas tyrinėja ir gydo tik lietuviškas vėžio atmainas? Ar Nacionalinis dramos teatras vaidina tik lietuvių autorių kūrinius? Ar Vilniaus Nacionaliniame stadione sportuos ir varžysis tik lietuviai?

Kodėl šių įstaigų nevadiname valstybinėmis? Senokai nebeturime tautinio pinigo lito, o štai Nacionalinė mokėjimo agentūra kažkodėl yra. Kažkas džiaugiasi nacionalinėmis vizomis, kažkas gauna nacionalines premijas, kažkas paisto apie nacionalines premjeras ir t. t.

Lotyniškas veiksmažodis reflectere reiškia atlenkti, atsukti, atkreipti atgal. Todėl fizikai įvairius atspindėjimus, o psichologai žmoguje vykstančius savęs pažinimo (atsisukimo į save) stebėjimus ir vadina refleksijomis. Tačiau kai girdime kalbant apie sunkiai reflektuojamą spektaklį, kai skelbiamos vaikų darželio veiklos refleksijos, kai reflektuojamos įvairios knygos, suvokiame viešpataujant neišmanymą ir savanorišką skurdą: vartojame vieną neaiškų svetimžodį, atsisakę geros dešimties tikslių lietuviškų žodžių.

Užuot kvailai reflektavę, juk galime suvokti, suprasti, mąstyti ir apmąstyti, protauti ir samprotauti, mintyti, svarstyti ir apsvarstyti, nagrinėti, laužyti galvą ar paprasčiausiai galvoti ir apgalvoti.

Turėdami puikų žodį „žiniasklaida“ galime apsieti ir be neaiškių „medijų“, nes lotyniškai šis žodis nereiškia nei žinios, nei jos skleidimo ar pranešimo. Daiktavardis medium reiškia kokio nors dalyko vidurį. Abstraktesnės šio žodžio reikšmės: buvimas tarp žmonių, buvimas viešumoje ar draugijoje, valstybės nuosavybė, vidutiniškumas.

Dar yra moteriškos giminės būdvardis media – vidurinė, vidutinė ir niekatrosios giminės būdvardžio daugiskaitos vardininkas media, dažniausiai reiškiantis tai, kas yra viduryje, kartais – tai, kas vidutiniška. Todėl labai gaila, kad atsisakius Spaudos rėmimo fondo, naująjį fondą nutarta pervadinti Medijų, o ne Žiniasklaidos rėmimo fondu.

Lotyniškai speculāri – dairytis, tykoti, žvalgyti, šnipinėti. Todėl LKŽ randame tik vieną paaiškinimą: Spekuliuoti – sąmoningai panaudoti ką savanaudiškiems tikslams, siekti lengvai pasipelnyti. Tačiau girdime ir tokių pasakymų: „Galima spekuliuoti, kad prieglobsčio poreikis nelabai didelis, žmogui svarbu tik tai, kad jį įleistų į šalį“; „Tada atsiranda proga spekuliuoti: jeigu žmogus nutyli šitai, ką dar jis nutylėjo?“ Matome, kad siekę pasirodyti esą labai sumanūs ir paniekinę lietuviškus „spėlioti“, „spėti“, „skelbti prielaidą“ kalbėtojai iš didelio rašto visai išėjo iš krašto.

Iš lotyniško žodžio ēdūcere – išvesti ir jo vedinio dažninio veiksmažodžio ēducāre padarytas daiktavardis ēducātio reiškia ir gyvulių ar augalų auginimą, naujų veislių išvedimą, ir žmonių ugdymą bei auklėjimą. Tai geri žodžiai, bet kam mums reikia tų edukacijų, edukacinių programų, edukacinių sodų ar užsiėmimų, kam reikia šeimų ir net grybų edukatorių? Jei siekiame būti pakantūs ir nenorime žmonėms kalti ar kimšti į galvas kokių nors žinių ar gebėjimų, tai juk galime lavinti, ugdyti, prusinti, patarti, mokyti, šviesti, auklėti. Jei nesusigriebsime, šiuos septynis savus žodžius kaip mat ištrins iš mūsų sąmonės vienas svetimas „edukuoti“.

Girdėdama, kad mes, senutės ir senukai, esame vadinami senjorais, nesuprantu, kodėl stveriamasi šio žodžio: juk lotyniškas senior reiškia senis, pagyvenęs žmogus, senolis.

Idant nepasirodyčiau užsipuldinėjanti lotynų kalbą, privalau pasakyti, kad ši kalba man labai patinka: ji skambi (turi trumpųjų ir ilgųjų balsių, klasikiniais laikais dar neišnaikintų dvibalsių), jos gramatinė sandara aiški ir grakšti. Todėl, atrodo, turėčiau būti laiminga nuo ryto iki vakaro girdėdama ir matydama įvairiais keliais plūste plūstant lotyniškų šaknų žodžius.

Deja, jaučiu ne džiaugsmą, o didžiulį nerimą dėl lietuvių kalbos niokojimo ir naikinimo. Ir lotynų kalba čia niekuo dėta, nes ir čia paminėtieji, ir daugelis kitų be reikalo vartojamų žodžių pas mus ateina iš anglų kalbos, į kurią lotyniškas šaknis atnešė kadaise Britaniją užkariavę normanai.

Anglų kalba laikoma germaniška kalba, bet germaniškų žodžių joje yra tik 30 %. Likusius 70 % sudaro lotyniškos kilmės šaknys. Taigi, tai nauja kalba, o mūsų, lietuvių, gerokai senesnė, ir nepaisant daugybės nepalankiai pūtusių vėjų, išlaikiusi savastį. Tai kodėl, užuot didžiavęsi, spjauname į ją?

Pritariu tiems, kurie jau yra rašę, kad svetimžodžių vartojimą turbūt skatina iš mūsų protėvių atkeliavę baudžiauninkų sąmonės atspindžiai. Garsesnių, turtingesnių, galingesnių šalių kalba daugeliui menkaverčiais baudžiauninkais save laikančių lietuvių atrodo poniška, reikšmingesnė, svaresnė.

Deja, esame visiškai pamiršę Jono Jablonskio prisakymą: Svetimais žodžiais turime rašydami naudotis tik ten, kur be jų apsieiti negalime [2].

Negalime apsieiti be žodžių „partija“, „pomidoras“, „tangentas“ ir šimtų kitų, nes neturime lietuviškų atitikmenų.

Latviai, prancūzai ir kai kurie kiti pasidarė savus, o mes perėmėme svetimą „kompiuterį“. Taigi ir vartojame, ir vartosime daugybę skolinių.

Tačiau gimtosios kalbos pakaitalus turintys barbarizmais vadinami svetimi žodžiai, kaip matėme, yra itin pavojingi, nes išstumia iš mūsų dvasinio pasaulio savus.

„Edukaciją moderavo komunikacijos rizikų ekspertas“. Ar čia lietuviškas sakinys?

Ar prie svetimų šaknų pridėdami tik lietuviškas galūnes galime tvirtinti, kad tebekalbame lietuviškai?

Autorė yra antikinės ir lietuvių literatūros tyrinėtoja, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė

Nuorodos:

[1] Aloisas Valdė – Alois Walde, Lateinisches Etymologisches Wörterbuch, Heidelberg: Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung, 1910, p. 720.
[2] Jonas Jablonskis, Rinktiniai raštai, Sudarė Jonas Palionis, II t., Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959, p. 21.