D. Razauskas. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/09/25/d-... 2023-09-25 18:42:00, skaitė 519, komentavo 3

1) Daryti gera ir, kita vertus, prisiskirti sau „gerumą“, mėgautis bei pūstis savo „gerumu“ prieš savimeilės veidrodį, pasikelti aukštai virš kitų tuo savo tariamu „gerumu“ – visai ne tas pats. Mylėti artimą ir, kita vertus, apsiskelbti vieninteliu „artimo mylėtoju“ bei primesti save jam kaip nuolatinį priekaištą, kaip neišperkamą kaltę – visai ne tas pats. Tiesą sakant, tai skiriasi kaip dangus ir žemė, o dar tiksliau – kaip dangus ir pragaras.

Skleisti šviesą, žinojimą, erdvę ir, kita vertus, gožti, stelbti, gniaužti, į apniauktas širdis „šviesos“ vardu brukant save, – visai ne tas pats.

Todėl krikščionybė nėra ir niekuomet nebuvo šviesa, o tik nežabota savimeilė, apsišaukusi visais gražiais skambiais žodžiais ir reikalaujanti be paliovos savimi gėrėtis.

Gegutė, dedanti kiaušinius į laisvų sielų lizdus, užsėjanti jas savo išperomis ir taip svetima sąskaita plintanti. Prisikėlęs negyvėlis, mintantis užkerėtų gyvųjų krauju.

2) Jei tektų vienu žodžiu įvardyti didžiausią per istoriją Lietuvą ištikusią nelaimę, tai būtų krikščionybė. Ji nuniokojo ir atplėšė nuo Lietuvos daugiau nei bet kuris nuožmiausias užkariavimas, o kas liko – mirtinai užnuodijo. Bet mums šie mirtini nuodai – žūtbūtinis iššūkis: visiško išnykimo grėsmės akivaizdoje – perprasti, atpažinti ir pagaliau atitokti, nubusti iš šito blogo sapno.

Todėl Lietuva ir krikščionybė negali būti sutaikytos, suderintos. Arba Lietuva – arba krikščionybė.

Arba tu lietuvis – arba krikščionis. Būti lietuviu krikščionimi švaria sąžine neįmanoma – nebent deramai apsiniaukus, įsisupus į dosniai pučiamą salsvą savimeilės miglą.

Nes priimti krikščionybę reiškia išduoti ir atmesti Lietuvos dvasinį branduolį, pačią jos esmę, be kurios telieka tuščiaviduris „etnologijos“ kiautas, ir tas dar iš aukšto apspjaudytas. O, kaip tamsybė pavydi, bijo ir nekenčia šviesos!

Bet krikščionybė pasimovė ant Lietuvos kaip lydeka, prarijusi ešerį, ir čia ši „sielų žūklė“ baigiasi.

3) Dievas ir Bažnyčia nėra tas pats. Tiesą sakant, Dievo Bažnyčioje visuomet tebuvo ne daugiau negu Saulės ją užstojusiame, apniaukusiame ir „prarijusiame“ debesyje.

Alkas.lt nuotr.

Bet Saulė virš debesų tik juokiasi iš visų jos „rijikų“. Štai debesis plyšo, Saulė sušvito pro debesį – ir tamsos kaip nebūta.

Saulei nereikia debesies „pripažinimo“ – tai buvo debesiui ištiesta ranka. Nuo šiol, kas myli Dievą, nusigręš nuo Bažnyčios, o kas laikysis Bažnyčios, nusigręš nuo Dievo.

Praamžis Dieve, Aukštėjau Visgalįsis, Karaliau Dangaus, teneapniauks Tavęs mums nuo šiol jokios piktos tamsumos!

Autorius yra mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas