V. Apžvalgininkas. Gudijos opozicija pradėjo išsisukinėti dėl litvinizmo

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/09/14/v-... 2023-09-15 14:04:00, skaitė 543, komentavo 3

V. Apžvalgininkas. Gudijos opozicija pradėjo išsisukinėti dėl litvinizmo

Lietuvon plūstelėjo Rusijos bei Gudijos kraštutinių pažiūrų importas. Reiškinio mąstas tapo toks didelis, jog vienas asmuo, neigęs Lietuvos okupaciją, net įsidarbino Vilniaus universitete, kiti pradėjo teigti, jog pagalba Ukrainos kariuomenei yra nusikaltimas, tuo tarpu Gudijos atstovai privačiuose pokalbiuose pradėjo kabinėtis prie lietuvių, skleisdami antilietuviškas litvinistines pažiūras. Stebimas bandymas apkrėsti Ukrainos patriotus litvinizmu. Lietuvos žmonėms pradėjus jaustis nesaugiai bei skųstis pavojumi, jog Lietuva įsileido netikrą opoziciją, juos pradėta tramdyti bei tildyti. Ar visa tai neprimena, kai A. Smetona įvedė draudimą kritikuoti Sovietų Sąjungą?

Taip pat prasidėjo apologizmo vajus litvinizmui. Klausimas, kodėl dalis Lietuvos elito ėmėsi šių veiksmų, nors Lietuvos karinė žvalgyba jau ne vienerius metus regi litvinizmą kaip vieną pagrindinių pavojų Lietuvai bei į tai taip pat labai rimtai ir su nerimu žvelgia NATO žvalgybos pareigūnai?  Prisimenat, kai JAV žvalgyba perspėjo, jog Rusija puls Ukrainą, tačiau kai kas aiškino – ramiai, nepuls.

Apologizmo nurodymas atėjo nuo rytų?

Yra dvi litvinizmo formos, pirmoji kuri teigia, jog LDK grynai gudiška valstybė, o lietuviai viso labo žmudai „untermenšiai“ apsirėdę kailiais, gyvenę pelkėse su varlėmis. Ši konspiracinė fašistinė lietuvius engianti teorijos atmaina tiesiogiai vagia Lietuvos istoriją bei griauna Lietuvos tapatybę, kelia teritorines pretenzijas. Istoriškai panašios teorijos veda link genocido.

Antroji litvinizmo forma laiko LDK bendra gudų – lietuvių arba lietuvių – gudų valstybe. Lietuvos istorija vagiama naudojant manipuliavimo taktikas. Ši minėtos fašistinės teorijos atmaina taip pat siekia Vilniaus bei šio regiono aneksijos, prijungimo prie Gudijos valstybės.

Viena pagrindinių taktikų yra vengti viešos polemikos dėl Lietuvos žemių aneksijos. Sirtingai nuo pirmosios atmainos atstovų, siekiama dirbti ramiai, tyliai, panašiai kaip tai įvyko su Lydos aneksija 20 amžiuj. Tačiau net dalies Lietuvos politikų ši litvinizmo atmaina pradėta laikyti neva mažiau pavojinga bei netgi leistina.

Antroji litvinizmo atmaina yra labiausiai paplitusi šiuo laiku Gudijoj bei dominuoja tarp šios šalies istorikų. Jie teigia, jog LDK istorija yra bendra, todėl šios litvinizmo atmainos apologetų suvokimu, viskas kas priklauso Lietuvai, taip pat priklauso ir Gudijai, t.y., visa teritorija nuo Palangos iki Vilniaus, įskaitant Biržus, Kauną bei Kėdainius. Tačiau Lietuva paradoksaliai juk neturi teisės į savo Gudijos okupuotą Lydą, Krėvą, Gervėčius bei kitas žemes. Mąstoma principu – tai kas yra tavo taip pat yra ir mano, bet tai kas yra mano – nėra tavo.

2013 m. Rusija bei Gudija pradėjo „Zapad“ pratybas ir sutraukė savo karines pajėgas šalia Lietuvos sienų. Šių pratybų ideologinis pagrindas – litvinistinė LDK bendros istorijos teorija. Treniruotasi bei ruoštasi okupuoti rytų Lietuvą su sostine Vilniumi.

2018 m. aukštas Lietuvos karininkas viešėjo Maskvoj (vardas, pavardė yra žinomi), kur susitiko su aukšto rango Rusijos karininku, šis tiesiai šviesiai pasakė, jog Gudija laiko Vilnių savu, todėl taps judama šia kryptimi. Sėkminga Ukrainos gynyba supainiojo Gudijos bei Rusijos kortas ir tvarkaraščius.

Gudijoj atidaryta maketų ekspozicija, vaizduojanti istorines Gudijos pilis, ten įtraukti ir Vilnius bei Trakai. Sukurta laida, kurioj etninių lietuvių statyta, lietuviškose etninėse žemėse Lydos pilis įvardyta kaip Gudijos architektūrinis pasiekimas.

Litvinizmo teorija su visomis savo atmainomis yra sukurta Kremliaus, tam kad sunaikinti Lietuvos valstybę, o šiuo metu perimta Gudijos.

Šis Maskvos įtakos karas tapo toks sėkmingas, jog net dalis Lietuvos istorikų bei politikų pradėjo kartoti Kremliaus naratyvus. Vienas jų yra – nesijaudinkit dėl litvinizmo, jei Rusija norės ši ir taip okupuos Vilnių.  

Klausimas, jei Rusija bei Gudija gali okupuoti Vilnių net be pateisinančios ideologinės propagandos, kodėl tuomet šios dvi šalys kartu kasmet investuoja šitiek daug pinigų, žmogiškųjų resursų bei laiko į litvinizmą?

Tuo tarpu Britų žvalgyba teigia, jog Rusijai propagandinis karas, kuris susideda nuo ideologinių bei įstorinių įtakos karo aspektų yra vienodai svarbus kaip ir branduolinis ginklas. Pačių agresorių vertinimu, paranki istorinė teorija yra itin svarbi, nes įtikindama mažina vietos gyventojų pasipriešinimą okupacijai bei didina okupacijos palaikymo gretas tarp saviškių. Visa tai didina agresijos sėkmės galimybę.

Litvinizmas yra Maskvos sukurta „aktyvnoje preoprijatije“ – spec. tarnybų ideologinės agresijos vajus, politechnologija sukurta pritempiant istoriją, ruošiantis, pravalant kelią kariniam užpuolimui.

Kita litvinistų naudojama manipuliavimo taktika yra – leiskite mums naudoti litvinizmą, Vytį. Kas jums geriau, Kremlius Gudijoj ar litvinistai Gudijoj?

Rusijos naudojama taktika yra infiltruoti esamą valdžią bei opoziciją. Dviejų atmainų litvinistai yra Kremliaus proksiai (proxies). Šie yra tas pats Kremlius su kauke.

Kai lietuvius verčia pasirinkti tarp Kremlias bei litvinistų, iš esmės mums siūloma pasirinkti tarp Kremliaus bei Kremliaus. Deja dalis Lietuvos politikų, žurnalistų bei istorikų kartoja Kremliaus litvinistinius, apologetinius naratyvus sukurtus palengvinti Rusijos planui sunaikinti Lietuvos valstybę.

Vieną Kremlių iš dviejų Kremlių jau pasirinko net vienas žymesnių Lietuvos istorikų – A. Bumbliauskas. Jis Lietuvoj net pradėtas vadinti „Bumblowskij“ dėl patekimo į Kremliaus litvinistinę įtaką, jam pradėjus kartoti Kremliaus propagandinius LDK pseudo istorinius naratyvus.

Diskutuojant su litvinstais, šie dažnai cituoja sumanipuliuotą A. Bumbliauską, kaip asmenį de facto palaikantį litvinizmą. Svarbu pabrėžti, jog minėtas istorikas nėra istorijos mokslo autoritetas, bet tiesiog yra tapęs įžymiu, nes kadais LTV laidose kalbino geriausią Lietuvos istoriką E. Gudavičių, kurio požiūris į litvinizmą likęs – be komentarų, t.y., dalykas nieko neturintis bendro su mokslu.

Ar LDK buvus lietuvių ar bendra valstybė su rusėnais (gudais, rusais bei kt.) sprendžia ne Kremlius ar jo proksiai (proxies) – Gudijos litvinistai, bet istorijos mokslas, besilaikantis mokslinio principo, dirbantis su tiesioginiais istoriniais šaltiniais.

Pasak mokslininkų, LDK buvus feodalinė valstybė. Kam priklausė valstybė feodalinėj epochoj lėmė valdančioji dinastija, vėliau valdančųjų didikų luomas. Eiliniai gyventojai, nors galėję sudaryti net daugiau nei 90 proc. valstybės gyventojų, nėra laikyti politinio gyvenimo subjektais bei galinčiais įtakoti kokį nors politinį aspektą.

LDK visuomet valdyta lietuviškos dinastijos. Vėliau valdovas rezidavo užsieny, Lenkijoj, bet Lietuvos valstybės tiesioginis  valdymas buvo perleistas Lietuvos didikams. Istorijos eigoj didikai užsieniečiai sudarė vidutiniškai apie 10 proc. Lietuvos didikų valdančiojoj institucijoj su sąlyga paklūsti lietuviškai krypčiai. Vėliau jie privalėjo tapti katalikais, bet kalbėti lenkiškai, kaip sulenkėję didikai lietuviai.

Viso pasaulio istorijos mokslo atstovai laiko LDK grynai lietuvių valstybe, tai atmeta tik Kremliaus litvinizmo ideologija, kurios pagalba siekiama Lietuvos teritorijos aneksijos, besiremiant neva bendros valstybės praeitimi.

Idant įrodyti, jog LDK neva buvus bendra su gudais valstybė, naudojami įvairūs manipuliavimai. Klastojama, jog LDK buvus atseit bendra valstybė, nes valstybinė kalba buvus senoji gudų. Kalba nenurodo kam priklauso valstybė. Feodalinės valstybės neturėjo valstybinės kalbos įstatymo, todėl LDK naudojo daug įvairių kalbų.

Net šiais laikais, kai jau taikomas valstybinės kalbos įstatymas, jis nenurodo kam priklauso šalis. XXI a. Gudijoj pagrindinė kalba yra rusų, kuri yra oficialiai valstybinė, tačiau gudai nelaiko savo valstybės esant bendra kartu su Rusija. Australija naudojanti anglų kalbą nelaiko, jog Australija yra bendra šalis su anglais.

Panaši padėtis yra Airioj bei kt. šalyse. LDK lietuviai minėtą kalbą vadino maskvėnų. Rusijoj mokslas ją vadina – vakarų rusėnų kalba. Šiuolaikinė gudų kalba susiformavo 19 a. nuo lenkų bei rusėnų kalbos samplaikos, bei vienu metu net vadinta lenkų – rusėnų kalba.

Klastojama, neva LDK valstybėj dominavo rusėnų stačiatikių kultūra. Feodaliniais laikais religija lėmė kultūrą. Pradžioj Lietuvos valstybės, lietuvių religija (tame tarpe ir didikų) buvus baltiška pagonybė, vėliau katalikybė, taip pat nuo 16 a. plito protestantizmas.

Klastojama, jog rusėnai sudarė daugumą valstybėj, todėl neva ši valstybė – bendra. D. Britanijos imperijoj anglai liko dar didesnė mažuma nei lietuviai LDK, tačiau Indija neaiškina, jog anglų sukurta D. Britanijos imperija yra bendra valstybė su indais. Be to, eiliniai gyventojai nesudarė feodalinės valstybės pagrindo.

Klastojama, jog LDK, atseit buvus bendra valstybė su gudais, nes dvi lietuvių bei rusėnų tautos gyveno kartu daug amžių. Visų pirmą rusėnus tuo laiku sudarė ne tik šių dienų gudai, bet dar ir kitos tautos.

Tikrovėje, gyvavo toks suvokimas kaip Lituania propria, kuri laikyta valstybės branduoliu, etnine baltiška lietuviška Lietuva. Ji konkrečiai žymėta senuose žemėlapiuose, taip pat žymėtos lietuvių užimtos ir kaip autonominės valdomos rusėnų žemės.

Rusėnų regioninės autonomijos formuotos privilegijų pagrindu. Tokiu pavyzdžiu buvo Lietuvos užimtos bei prijungtos Polocko žemės, kurių didikai teigė, jog prisijungs bei paklus Lietuvai, jei lietuviai leis šiems gyventi pagal savo seną įprastą kultūrą bei tvarką, kaip anksčiau.

Klastojama, jog neva lietuviai neužėmė rusėniškų žemių ginklu, bet rusėnai patys savo noru prisijungė prie LDK. Ir šitai atseit rodo, jog valstybė neva liko bendra. Užtenka nueiti į archyvus bei perskaityti, kaip senovės Lietuva ginklu užėmė gudiškas žemes. Šitai yra konkrečiai aprašyta įvairiuose šaltiniuose.

Lietuva jėga prijungė stipriausius viduramžių Gudijos teritorijos karinius centrus – Polocką bei Smolenską, kitos žemės net nedrįso priešintis. Polockas bandė gintis nuo Lietuvos, sudarydamas karinę bendriją su Novgorodu, bet šitai nepadėjo. Smolenskas iš pradžių turėjo paklusti bei priimti Lietuvos kariuomenės įgulas – bazes, vėliau Smolenskas darė tai ką Lietuvos kariuomenė įsakė.

Klastojama, jog Naugardukas – pirmoji LDK sostinė bei ten karūnuotas Mindaugas.

Litvinizmas. Savamokslio istoriko Mikolos Jermalovičiaus menama „istorinė Lietuva“ | wikipedija.org nuotr.

Litvinizmas. Savamokslio istoriko Mikolos Jermalovičiaus menama „istorinė Lietuva“ | wikipedija.org nuotr.

Nėra jokio tiesioginio istorinio šaltinio, kuris vadintų Naugarduką Lietuvos sostine. Jį valdė Vaišelga, o valdovui Mindaugui mirus, kunigaikštis palieka Naugarduką bei išvyksta etninėn Lietuvon valdyti valstybę. Kokia tai sostinė, jei privalai ją palikti, išvykdamas valdyti valstybę? Minėtas miestas tuo laiku ėjo iš rankų į rankas, kai tuo tarpu sostine dažniausiai tapdavo saugiausia, stabiliausia valdovui žemė, o ne ginčytinas užimtas užsieninis pasienio ruožas.

Pagal katalikišką tradiciją karūnavimas galėjo vykti tik valdovui tiesiogiai priklausančioj žemėj. Lietuvos užimtas Naugardukas valdyti atiduotas Mindaugo sūnui Vaišelgai. Mindaugo karūnaciniai dokumentai fiksuoja Ankykščių regiono pilį, kur Mindaugas turėjo savo rezidenciją.

Teigiama, neva baltai bei slavai gudai kartu pradėjo kurti Lietuvos valstybės ištakas, minimas neva savanoriškas Naugarduko prisjungimas prie Lietuvos, nors metraščiai nurodo užkariavimą. Jie taipogi nurodo, jog Lietuvos valstybė  susiformavo dar iki 13 a. pradžios, kol dar jokių slavų žemių nebuvo prijungta prie Lietuvos. Valstybės įkūrimą galima laikyti 1183 m.

Pirmosios slavų žemės prijungiamos tik kitame amžiuj ir ilgą laiką sudarė minimalią valstybės teritorijos dalį bei gyvavo autonomijos statusu. Viena išimčių yra Gardinas, kuris integruotas į etninę Lietuvą, nes įkurtas baltiškose žemėse, kur priemiesčiuose dar gyveno lietuviai. Lietuva suvokė, jog atsiima savo etninę žemę.

Net atsakius į 7 minėtus pagrindinius manipuliavimus, taip kaip nori Kremlius, pasak istorijos mokslininkų, LDK vistiek lieka lietuvių valstybė ir jokia ne bendra su gudais. Kam priklausė valstybė feodalizme lemia ne manipuliavimai, pritempinėjimai ar verbalinės akrobatikos taktikos, bet valdančioji dinastija, valdantieji didikai.

Litvinizmo aktyvaus veikimo pradžia yra 20 a. pirmoji pusė, kai Gudija, naudodamasi šia ideologija sau prisijungė rytų Lietuvos Dzūkų žemes, apie 20 tūkst. kv. km. teritoriją – Lydą, Pelėsą, Krėvą, Gervėčius ir kt. Ten jau beveik nebeliko lietuvių.

Minėtu laiku Lietuvoj siautėjo panašios apologizmo nuotaikos Gudijos litvinizmo atžvilgiu. J. Basanavičius net palaikė glaudžius ir bičiuliškus santykius su Gudijos politiniu litvinistiniu elitu visai kaip šiais laikais Lietuva.

Kur šiandien yra mūsų Lyda? Litvinizmas tęsiasi, Lietuvos naivumas bei apologizmas taip pat. Tarptautiniai santykiai nėra statika, susidaro įvairūs galimybių langai, kai bandoma greitai prastumti savo planus. Šituo jau vikriai pasinaudojo Gudija 1939 metais.

Nepaisant to, jog litvinistai tiesiai į akis sako lietuviams apie ketinimus aneksuoti Lietuvos valstybės žemes, o vienas Lietuvos istorikas neseniai net pradėjo viešai teigti, jog lietuviai neturėtų bijoti litvinizmo, neva šis nepavojingas! Parašė net straipsnį šia tema. Tai rodo Kremliaus įtakos karų galią, net dalis Lietuvos elito info kare pradėjo dirbti ties Lietuvos valstybės sunaikinimu. Negalima atmesti, jog dalis Lietuvos istorikų yra rekrutuoti Kremliaus spec. tarnybų.

Pagal LRT apklausą tik 10 proc. Lietuvos gyventojų neregi pavojaus litvinizme. Tai yra stulbinantys skaičiai bei rodo, jog Lietuvos visuomenė turi itin skirtingą požiūrį nei dalis Lietuvos elito.

Lietuvos istorikų darbas yra net tik nutraukti dalyvavimą priešiškos valstybės įtakos kare prieš mūsų valstybę, bet pradėti ginti Lietuvą nuo litvinizmo.

Litvinizmo šerdis yra Kremlius. Gudiškojo litvinizmo veiklos centras yra gudų istorikų bendruomenė, kuriuos aptarnauja Gudijos opozicija. Gudų istorikų bendruomenėj įvykus pasikeitimams, litvinizmas pradėtų nykti.

Litvinizmo atgimimas prasidėjo 20 a. antroj pusėj, kai Gudijoj savamokslis asmuo, asmenvardžiu Jarmalovič, pradėjo rašyti litvinistines knygas. Tik nereikia pasakoti, jog sovietinėj diktatūroj asmuo galėjo laisvai pradėti leisti knygas. Vienas Gudijos istorikų kartą sakė, jog litvinizmas yra sugalvotas mūsų priešų (Rusijos) bei perimtas mūsų bemokslių.

Pagal planą – litvinizmas turi sunaikinti Lietuvą, ją prarijus Gudijai, vėliau Rusija pradėtų teigti, jog anksčiau gudų tauta neegzistavo, o LDK valstybėj gyveno rusėnai. O jie yra tas pats kas rusai bei šiuo ideologiniu pagrindu pati Gudija taptų praryta Rusijos. Remiantis LDK istorijos naratyvu, Gudija sunaikintų Lietuvą, vėliau tuo pačiu litvinistiniu naratyvu pati Gudija taptų sunaikinta Rusijos. Tuo būdu litvinizmas yra pavojingas tiek Lietuvai, tiek pačiai Gudijai.

Gudų tauta rusėnų etnoso pagrindu galutinai susiformuoja 19 a., nors pirmos tautos užuomazgos pradėjo rastis 16 a. pabaigoj. Jei laikyti LDK bendra Lietuvos bei Gudijos valstybe, tai reikštų, jog praeity Lietuva turėjo bendrą valstybę su Rusija ir niekuomet nepriklausė 100 proc. vakarų Europai. Čia Rusija įgauna tiesioginį ideologinį pagrindą gvieštis Lietuvos teritorijos bei suvereniteto.

Lietuvoj trumparegiai apologetai eilinį kartą naudodami kremlišką naratyvą pradėjo teigti, jog dalintis „bendra“ istorija bei simboliais yra neva Europos praktika. Tuomet pabandykit pasisavinti Lenkijos formos erelį herbą. Jei išnešit sveiką kailį, galėsit aprašyti nuotykius. Kokia yra šių laikų istorijos mokslo praktika šiuolaikinėj Europoj, parodė ganėtinai sėkminga Graikijos apsigynimo patirtis.

Lietuva irgi turėtų parodyti stuburą bei pradėti kovoti su Lietuvos tapatybės naikinimu. Imti pavyzdį iš minėtos Graikijos, kuri ganėtinai sėkmingai apsigynė nuo panašios Makedoninės pseudo istoriografijos, nes turėjo tarptautinį supratimą bei palaikymą.

Šiaurės Makedonija irgi kėlė teritorines pretenzijas kišdama savo istorinius manipuliavimus. Bet Graikija pritaikė tokias sėkmingas strategijas, jog kaimynui teko ne tik pamiršti apie teritorines pretenzijas, koreguoti esminį valstybės simbolį, bet net turėjo pervadinti savo pagrindinį greitkelį (prisimenant Gudijos istorinį maketą bei troleibusą „Vytovt“).

Lietuvai svarbu užpatentuoti savo pavadinimą Lietuva bei Lietuvos simbolį Vytį tarptautinėse organizacijose, kaip išimtinai Lietuvos nuosavybę. Kartu su kitomis šalimis kovoti su visomis litvinizmo apraiškomis, kaip su ekstremizmo ideologija. Šviesti Lietuvos valstybės elitą, idant jie atsikratytų naivumo bei visuomenei reikėtų tapti atsparesnei Kremliaus litvinistiniams info istoriniams karams, kad būtų įmanoma kartu juos vieningai nugalėti.

Jei Gudija ateity bandytų kėsintis į Lietuvos pavadinimą ar simbolius, veikti Graikijos pavyzdžiu bei blokuoti šios šalies integravimą į tarptautines organizacijas.

Šiuo laiku Gudijos opozicija nutarė šiek tiek pritildyti savo litvinistinę retoriką, bet tyloj toliau tęsia litvinizmo veiklą. Šito nėra gana. Gudijos opozicija privalo kovoti su visomis kremliškos įtakos apraiškomis, įskaitant litvinizmą. Negana pereiti į slaptą litvinizmo praktikavimą bei tuo pat laiku mums sakyti tai ką norime girdėti, bet daryti savo.

Apologetai nerims bei klaus, jei Kremlius bei litvinizmas yra vienas bei tas pats, tuomet ką galime remti Gudijoj?

Gudijoj yra verta remti provakarietišką Gudijos opoziciją, kurie nėra litvinistai.  Vienas pavyzdžių yra, bent jau šią akimirką neinfiltruota, opozicijos grupė „Menavita“.