ESMINIS KLAUSIMAS: KAS ESAME? KUR EINAME? (DIDŽIĄJĄ PERGALĘ ATSIMENANT)

Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: https://www.youtube.com/post/U... 2023-05-09 17:38:00, skaitė 634, komentavo 4

ESMINIS KLAUSIMAS: KAS ESAME? KUR EINAME? (DIDŽIĄJĄ PERGALĘ ATSIMENANT)

Vienas svarbiausių klausimų, kokius tegali sau iškelti tiek atskiras asmuo, tiek ištisos tautos ir visuomenės, yra toks: "Kas aš esu? Ir kur einu?" ("Kas esame? Kur einame?", - kalbant kolektyviškai). "Vienas svarbiausių", nes žmogus, skirtingai nei gyvūnai, suvokia savo gyvenimo baigtinumą. Atitinkamai - suvokia savo egzistavimą laike, Istorijoje...

Ir šį klausimą dabar keliu ne atsitiktinai, o visiškai tikslingai, šią Gegužės 9-ąją, tai yra, tarybinės liaudies Pergalės 1941-1945 m. Didžiajame Tėvynės kare dieną, nes būtent ši proga, geriau nei bet kas kita, suveikia kaip "lakmuso popierius". Tai yra: pasakyk man, kaip žiūri į šią dieną - ir pasakysiu, kas tu toks (o tiksliau: pasakysiu, kaip tu suvoki savo tautą ir save patį).

Mat, 1945 m. gegužės 9 d. nacistinė Vokietija kapituliavo Tarybų Sąjungai - socialistinei valstybei, Maskvos, Stalingrado ir Kursko mūšių laukuose sutriuškinusiai hitleriniam slibinui galvą, tuo būdu užkertant kelią hitlerininkų genocidinių planų Rytų Europoje, pagal kurį ne tiktai žydų, bet ir daugelio slavų, o taipogi baltų (latvių, lietuvių!) tautų ilgainiui turėję nebelikti - įgyvendinimui. Tądien vienoje, pralaimėjusiųjų, pusėje atsirado fašizmo - tikrų tikriausio mirties ir tamsos kulto, tarnai. O kitoje, nugalėtojų, pusėje - fašistų taip nekenčiamo komunizmo - žmonių laisvės, lygybės ir brolybės idėjos, gyvybės ir šviesos, kariai.

Iš tiesų: vargu ar įmanoma aiškesnė takoskyra, nei ši. Tad dėsningas ir kalbamosios datos, kaip lakmuso popieriaus žmonėms ir tautoms, vaidmuo.

Iškalbinga šiuo atžvilgiu - naujiena iš Ukrainos apie gegužės 8 d. Kijevo režimo galvos, V. Zelenskio, pasirašytą prezidentinį įsakymą. Pagal jį, nuo šiol Ukrainoje gegužės 9-osiomis kasmet bus minima "Europos diena"... (Tradicinio Gegužės 9-osios, kaip Pergalės dienos, minėjimo valstybiniu lygiu, Ukrainoje atsisakyta dar 2015 m., tuometei valdžiai visus oficialiuosius renginius perkėlus į gegužės 8-ąją, ES įvardijamai "atminties ir susitaikymo diena"). Kalbamą įsakymą Zelenskis motyvavo, atseit, suvoktu ukrainiečių tautos "europietišku tapatumu", tai yra, suvokimu, kad Ukraina ir ukrainiečiai esą priklauso tam pačiam civilizaciniam arealui, kurį šiai dienai įkūnija ES...

"Iškalbinga", nes šiuo sprendimu Zelenskis atsakė, kas jis yra ir kur eina (o su juo, ir pomaidaninė Ukraina - kas ji yra ir kur eina). Ir tai - ne šiaip sau detalė, o fundamentalus - tiek politiškai, tiek dvasiškai svarus faktas!

Paklausite, kodėl?..

Todėl, kad Ukraina ir ukrainiečiai gali rinktis tarp: a) Tarybų Ukrainos, kaip vienos iš TSRS respublikų, 1941-1945 metais kovojusių ir nugalėjusių fašizmą; arba b) Galicijos nacionalistų ir fašistų, "banderininkų" (tai yra, Stepano Banderos šalininkų), Antrojo pasaulinio karo metu kolaboravusių su vokiečiais, ir net įsteigusių atskirą esesininkų dalinį, istorinio palikimo.

Analogiškai rinktis tenka ir kitoms Rytų Europos tautoms (lietuviai - ne išimtis). Ir iš šio pasirinkimo seka atitinkama pozicija - istorinė, politinė, moralinė...

Antai, Rusija ir Baltarusija šiai dienai renkasi pirmąjį variantą. Atitinkamai, būtent jos dabar, patinka kam ar ne, realiai kaunasi už savo, kaip valstybių ir tautų, suverenitetą; būtent jos meta iššūkį iš proto išėjusiems kolektyviniams Vakarams (su JAV priešakyje); būtent jos, kokie bebūtų gilūs vidiniai prieštaravimai, teikia galimybę alternatyviai gyvenimo sanklodai.

Tai yra, galimybę (galimo nepainiojant su esamu!) tiek atskirų tautų, jų valstybingumo ir nacionalinės kultūros ilgalaikiam išlikimui, tiek humanistiniam ir asmens, ir visuomenės, vystymuisi.

Tuo pačiu, Lietuva, kaip ir toji pati Ukraina, renkasi antrąjį variantą. Taipogi atitinkamai, būtent jos dabar sudaro avangardą JAV vedamų kolektyvinių Vakarų agresijoje prieš Rusiją ir rusų tautą (kaip kliūtį, siekiant išlaikyti 90-aisiais įgytą pasaulinį viešpatavimą); būtent jos teikia pigią darbo jėgą Vakarų Europai; ir būtent jas ruošiamasi, reikalui iškilus, paaukoti ant neva "šventojo" karo prieš Rusiją aukuro...

Na, o šiame vektoriuje galimas arba:

a) fašistinis-nacistinis scenarijus - įvedant daugiau ar mažiau atvirai neonacistinio pobūdžio režimą, kaip priemonę mobilizuojant tautos likučius tolimesniems Vakarų karams;

b) vaivorykštinis scenarijus - kalbamiems tautoms likučiams pamažu ištirpstant "multikultūrinėje" ES (arba PostVakarų - tai yra savąją kultūrą, savąją savastį praradusiųjų Vakarų) masėje.

Tiek vienu, tiek antru atveju - visiškas žmogaus pavergimas ir nužmoginimas bus įtvirtinamas valstybės ir visuomenės lygiu. Vadinasi, jokio socialinio teisingumo, jokios kultūros, kaip ir apskritai jokio humanizmo, čia negali būti.

Bet štai "kas yra", ir štai "kur eina", šiuolaikinė Ukraina. O tuo pačiu - ir šiuolaikinė Lietuva...

Štai ir kontrastas! Štai ir pasirinkimas šiandien! Ir jis - ne atsitiktinis, bet dėsningai sekantis iš požiūrio į kalbamą istorinę problemą. Mat, praeitis lemia dabartį, kaip dabartis - ateitį...

Štai todėl tokia svarbi "istorijos politika"! Štai todėl ji vykdoma, mūsuose siekiant sunaikinti bet kokią istorinę atmintį apie Didįjį Tėvynės karą ir Lietuvą jame. Nes, reikiamai "praplovus" istorinę savimonę, reikiamai "perprogramavus" tautą - įmanoma ir visa kita (ką rodo vien šiuolaikinės Ukrainos neonacių pavyzdys!). Atitinkamai, bet kokios iš tikrųjų teigiamos permainos - politinės, socialinės, moralinės, remsis permainomis tautos istorinėje savimonėje. O šiuo konkrečiu atveju, tai yra - istorinės atminties, istorinės tiesos apie Tarybų Sąjungą ir jos Didžiąją Pergalę prieš fašizmą, susigrąžinimu...

Štai tada, ir tik tada, mintys ir žodžiai apie kovą prieš šiuolaikinį, atgimusį XXI amžiaus fašizmą, kaip ir mintys ir žodžiai apie jam alternatyvią, teisingą ir humanišką, visuomenės sanklodą, ir daug ką kita - galės virsti realiais, politiniais veiksmais. Štai tada, ir tik tada, pabudus iš letargo miego, bus galima iš tikrųjų nugalėti.

Na, o kol kas teks budinti miegančiuosius... Kito kelio mums nėra!

Kristoferis Voiška, 2023-05-09