Pindostano liaudis - banditų nacija

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-03-31 08:37:00, skaitė 558, komentavo 6

Pindostano liaudis - banditų nacija

Pindostane prievarta yra universali vertybė, tokia pati kaip ir demokratija ir naminių gyvūnėlių maistas. Taip buvo prieš kelis šimtus metų ir nuo to laiko mažai kas pasikeitė.

Tiesa apie „Pirmąją padėkos dieną“, jeigu mes galime pavadinti vieną tokį renginių reprezentaciniu, yra daug mažiau harmoninga, nei mitinis pasakojimas mokykliniame vadovėlyje. Štai viena tipiška šventė, apie kurią pranešė liudininkas, kada grupė baltųjų naujakurių pagavo spąstuose apie 700 vietinių gyventojų, indėnų, daugiausia moterų ir vaikų, prie Mistiko  upės netoli Bostono. Srities gubernatorius, misteris Viljamas Bredfordas savo dienoraštyje parašė tokį vaizdingą aprašymą:

„Matyti, kaip jie kepa ugnyje, o jų kraujo srovelės gesina tą pačią ugnį, ir smarvė buvo baisi; bet pergalė atrodė kaip saldi auka, ir už tai jie pašlovino Dievą“.

Buvo dar daugybė panašių įvykių, tačiau ne tam, kad padėkoti Dievui už derlių, o atšvęsti kruvinas pergales prieš čiabuvius. Per kai kurias šių daugianacionalinių Padėkos dienos švenčių Niujorke gyventojai pjaustė  vietiniams gyventojams indėnams ir linksminosi spardydami jas Manheteno gatvėmis kaip futbolo kamuolius.

Pindostano gubernatorius Džozefas Dadlis 1704 metais paskelbė „Visuotinę padėką už begalinį Dievo gerumą, apreikštą jo nugalėjus ekspedicijas (čiabuvių) prieš mus, ir už gerą sėkmę, kurią mes pasiekėme kovoje prieš juos, kada tiek daug jų buvo perduota į mūsų rankas“. Kitas krikščionis, dėkingas už raupų išradimą, rašė:

„Dievas norėjo, kad šie indėnai patirtų sunkią ligą ir tokį mirtingumą, kad iš penkiolikos šimtų kurie buvo užkrėsti, ir daugelis jų supuvo virš žemės, nes nebuvo palaidoti.“

Daugybę metų indėnų žudymas buvo vienas iš geriausiai apmokamų darbų Pindostane, o pindosiniai skautai buvo sugalvoti tam, kad paruoštų mažus berniukus šiai karjerai. Džonas Kozis rašė:

„Pindostanas buvo pradėtas ir išaugintas prievartoje ir smurte. Europiečiai, kurie kolonizavo Ameriką, nebuvo nei pakantūs (tolerantiški), nei apsišvietę; jie buvo visuomenės atmatos, ir jie netgi niekino vienas kitą“. Pindostanas, kaip nacija, užgimė iš prievartos ir smurto, kuris neatsiejamai ir be pertraukos egzistavo 500 metų. Ginklai ir žmogžudystės visuomenėje, šimtai karų, sukeltų prieš nekaltas tautas ir nacijas, šimtmečius trukusi kankinimų istorija, nuolatinis kasdienis smurtas per televiziją, vaikų žaidimuose, gatvėse ir mokyklose – visa tai yra paprasčiausiai giliai įsišaknijusio patologinio Pindostano žiaurumo prigimtiniai simptomai".

Karlas Vaisas pastebėjo, kad Pindostanas šiandien - „jėgos visuomenė, tiek persismelkusi prievartos ir smurto, kad bet kuri kita vertybė turi mažai vertės arba neturi jos visiškai“.

Pindostanas yra labiausiai apsiginklavusi pilietinė visuomenė pasaulyje – tik pas < 4% pasaulio gyventojų yra daugiau ginklų nei visus kitus piliečius likusiame pasaulyje. Pindostano civiliai turi daugiau šaunamųjų ginklų (apie 400 mln.) nei visos policijos ir karinės pajėgos (apie 225 mln.) pasaulyje. Pindostano karinės naujienos teigia: „Pindostano civiliai turi 400 milijonų vienetų ginklų, palyginus su 4,5 milijono kariškių.“

Pindostano mokyklose įvyksta šimtai masinių nužudymų, bent jau po vieną per savaitę. Per vieną 6 mėnesių laikotarpį nuo 2012 metų 40 jų buvo universitetuose ir 40 vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose. Pindostano mokyklose dirba ginkluoti pareigūnai, o darželių vaikai dėvi neperšaunamas kuprines. Daugelis tautų ir valstybių turi savo nacionalinę gėlę ar gyvūną, tačiau Pindostanas turi „nacionalinį ginklą“. Kinijoje tėvai ieško naujų namų šalia gerų mokyklų, o pindosai, pirkdami naują namą, kaip į orientyrą pirmiausia atsižvelgia į žmogžudysčių skaičių kaimynystėje.

Apžvelkime kai kuriuos pavyzdžius iš užsienio reikalų srities ir pažiūrėkime, kaip jie susiję su Pindostano liaudimi.

Galime prisiminti, kaip pindosinė kariuomenė sunaikino geriamojo vandens atsargas Irake, dėl ko mirė daugiau nei 500 000 kūdikių, o Pindostano valstybės sekretorė kalė Madlena Olbrait pareiškė, kad tos mirtys buvo „vertos to“ padaryti Sadamui pamoką. Atsižvelgiant į tai, kad šita informacija buvo visose masinėse žiniasklaidos priemonėse, įskaitant televiziją, kaip pindosinė liaudis reagavo į Olbrait genocido faktą ir jos atsainų savo rankų darbo įvertinimą? Jie to nepadarė. Niekur  nepavyko aptikti jokių Pindostano liaudies paprieštaravimų šitam neapsakomam nežmoniškumui pėdsakų.

Pindostano kariškiai paleido į Iraką milijonus artilerijos sviedinių, turinčius nesodrinto urano, kuris išgaruoja ir persmelkia viską, įskaitant ir žmones, dėl ko Irake gimė keli šimtai tūkstančių vaikų su siaubingomis deformacijomis: kūdikiai be galvų arba su trimis galvomis, kūdikiai, gimę su vidiniais organai ar smegenys, visiškai esančiais ne kūno ertmėse ar kaukolėse, kūdikiai su įvairiu galūnių skaičiumi, išaugusių iš bet kurios kūno dalies, ir labai daugelis iš jų SNO gydytojų buvo klasifikuoti  „neatpažinti kūnų gabalai“. Tai nebuvo paslaptis. Kaip pindosai, kaip tauta, sureagavo į šį apreiškimą? Jie nieko nepadarė. Niekur nebuvo nė vieno sumurmėjimo.

Viena Irako ligoninė katalogavo visus gimdymus su deformacijomis, išsaugojo vaisius, vedė tikslius įrašus ir nuotraukas – įrodymus, kurių pindostano vyriausybė nenorėjo paskelbti. Pindosinės kariuomenės sprendimas buvo tame, kad buvo surengtas aviacijos antskrydį, paverčiant visą ligoninę griuvėsiais, ne tik sunaikinant visus įrašus ir įrodymus, bet ir užmušant visas aukas, o taip pat ir medicinos personalą, kuris atliko katalogavimą. Tai nebuvo paslaptis. Kaip pindosinė liaudis sureagavo į šį siaubingą nusikaltimą? Jie niekaip nesureagavo. Jokių žmonių skundų iš niekur nebuvo, priešingai nei nušaunant kokį pidarasą ar sulaikant uždusinant negrą recidivistą.

Vis dar turėdama reikalų Irake, Pindostano vyriausybė buvo nepatenkinta užsienio naujienomis, sklindančiomis iš šalies invazijos metu, kurios pateikė įrodymų, prieštaraujančių oficialiam tylos srautui. Atsakydami į tai, Pindostano kariškiai nuvarė tanką į Bagdado centrą, šalia viešbučio, kuriame buvo įsikūrę užsienio žurnalistai, ir susprogdino beveik visą viešbučio aukštą, užmušdami visus buvusius ten žurnalistus. Tai nebuvo jokia paslaptis. Pindostano žmonės ir jų žiniasklaida visiškai nutylėjo apie šį tyčinį daugelio žurnalistų nužudymą, jau nekalbant apie laisvos spaudos gniuždymą.

Daugelio dešimtmečių eigoje pindosinė kariuomenė mažai naudojo snaiperių arba jų visai nenaudojo. Karinės avantiuros  buvo vykdomos naudojant grubią jėgą, o snaiperiai visuotinai buvo vaizduojami tik knygose ir filmuose kaip žemiausios formos bailiai, kurie vengė „sąžiningos kovos“ slėpdamiesi už medžių ir krūmų, žudydami žmones, kurie net nežinojo, kad jie ten yra. Tačiau tai pasikeitė. Dabar, kai jie yra Pindostane, snaiperiai - tai aukščiausio lygio herojai, liudija Krisas Kailas, puikus snaiperis, nužudęs daugiau nei 100 žmonių. Kailas puikiai dirbo savo darbą ir mėgo jį: „Aš mėgau žudyti. Aš tik norėčiau, kad galėčiau tai daryti dar daugiau." Kaip pindosai sureagavo į šitą įvykių kupiną naujieną? Jie tai atšventė filmų ir knygų pagalba, o to vyro atminimui pastatė bronzines statulas. Filmą išleido Klintas Istvudas – "Purvinasis Haris" ne tik dėl pavadinimo. „Amazon“ įtraukė filmą į bestselerių sąrašą - TV šou vaikams ir šeimai - Legenda apie pindostano snaiperį. Žmogžudiški Kailo memuarai beveik metus buvo bestseleriu Nr 1 „New York Times“, o filmas buvo nominuotas šešioms „Oskaro“ premijoms, įskaitant „Geriausio filmo“ apdovanojimą. San-Antonio mieste Teksase, pastatė 9 pėdų statulą kaip „Vertybinė duoklė Pindostano didvyriui“.

Kas liečia kišimasi į kitų šalių vyriausybes, Pindostano žiniasklaida neišsakė jokių prieštaravimų, ir, neskaitant kelių drąsuolių, rašančių knygas, kurias „Amazon“ slepia arba atsisako parduoti, iš Pindostano liaudies pusės nieko nėra. Jie atrodo laimingais, kad juos moko neapkęsti kiniečių, rusų ir iraniečių, ir niekaip neprieštarauja dabartiniam jų vyriausybės bandymui sunaikinti Venesuelą, dešimtmetį trunkančiam Kubos slopinimui, o taip pat siaubingoms kančioms ir žuvusių skaičiui, ką jų vyriausybė padarė Pietų ir Centrinės Amerikos,  Azijos ir Afrikos tautoms. Nuo Vietnamo Pindostano liaudis vis labiau pritaria nusikalstamoms savo šalies avantiuroms užsienyje, ir dabar dar šis pritarimas pavirto į aktyviu pagyrimą.

Panašu į tai, kad Pindostano liaudis didžiuojasi tuo jog, kad jų šalis nuvertė daugiau nei 50 teisėtų vyriausybių ir pakeitė jas žiauriomis diktatūromis. Tas pats pasakytina ir apie Pindostano pasiekimus žudant pasaulio lyderius. Iš pindosų pusės jokio prieštaravimo garso. Šiandien šios žmogžudystės yra tokios populiarios (Kadafis, bin Ladenas, Soleimani), kad žmonės linksminasi gatvėse sužinoję, kad jų prezidentas kažką užmušė kitoje šalyje, kuri jam nepatiko.

Tas pats buvo ir su siaubingo kankinimo režimo, kurį sukūrė Bušas, ​​Ramsfeldas ir Čeini atskleidimu. Išskyrus tik keletą išimčių, kurias galima buvo rasti tokiose svetainėse kaip ši, iš niekur nėra pindosų murmėjimo. Dar daugiau, kankinimai daugeliui pindosų tapo neatsiejama naujojo demokratijos apibrėžimo dalimi, Holivudas tai pažymi populiariu televizijos serialu, kuriame amerikiečių herojus kankina žmones vardan gėrio. Galima manyti, kad Ronas Unzas (ukro-žydo migranto palikuonis rašeiva) parašė apie tai straipsnį. Šiuo klausimu Kongresas buvo blogesnis nei Pindostano žmonės. Prezidentas Obama iš pradžių pagrasino paviešinti visas žiaurumų nuotraukas ir vaizdo įrašus. Įsitikinus priešingai, kiekvienam Kongreso nariui buvo paruošti paketai su viskuo ir saugomi saugioje vietoje individualiam įteikimui. Netrukus po to CŽV persigalvojo ir gavo nurodymą konfiskuoti šiuos kankinimo paketus. Bet jiems nereikėjo jaudintis; siuntiniai vis dar buvo pradinėje saugioje vietoje. Kongreso nariai net nesivargino jų pasiimti.

Pindostano liaudis, kaip liaudis, neprieštarauja, kiek kada nors buvo galima matyti, prieš plačiai žinomą ir nenuginčijamą faktą, kad jų vyriausybė, kariuomenė ir CŽV per pastaruosius 75 metus kišosi praktiškai į beveik visus rinkimus kiekvienoje užsienio šalyje. Iš viso iš maždaug 200 pagrindinių pasaulio šalių šiandien tik į trys nebuvo tiesiogiai įsiveržta, nebuvo žiauriai kariškai, diplomatiškai ir (arba) finansiškai spaudžiamos, nebuvo perkrautos pindosine propaganda savo žiniasklaidoje, susidūrusios su didžiuliu kišimusi į savo nacionalinius rinkimus ir (arba) kažkaip kitaip Pindostano vyriausybės spaudžiamos. Rezultatai užtikrin skurdą, kančias, neraštingumą ir dešimtis milijonų mirčių. Nors pindosinė liaudis gali ir nežinoti kiekvieno atvejo specifikos ir detalių, beveik nė vienas pindosas nežino visų šių atvejų aplinkybių. Ir koks yra Pindostano liaudies kaip liaudies, atsakymas į šią 100 metų nesibaigiančią nepaliaujamų patyčių ir piktnaudžiavimo litaniją prieš visas tautas, įskaitant ir taip vadinamuosius „sąjungininkus“? Tik tyla. Nėra jokių ženklų, kad pindosams rūpėtų žala, kurią jų nacija kasdien daro pasauliui.

Fidelis Kastro įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip asmuo, pergyvenęs daugiausiai bandymų nužudyti. 2006 metais BBC išleido dokumentinį filmą „638 būdai nužudyti Kastro“. Pindostano žiniasklaida atmetė tai kaip „įvairių būdų aprašymą, kuriais žmonės ir vyriausybės per daugelį metų bandė nužudyti Fidelį Kastro“. Tačiau tai nebuvo skirtingi „žmonės ir vyriausybės“, už visų šitų sąmokslų stovėjo tik Pindostano vyriausybė. Fake news netgi atmetė tai, kvalifikave daugybę pasikėsinimų į Kastro gyvybę kaip "jumoristinius", ir paprasti pindosai, atrodo, pritaria šitai nuomonei. Šešiasdešimt metų nė vienas pindosas nieko apie tai nežinojo, ir šešiasdešimt metų nė vienas pindosas neprieštaravo prieš kažką tai iš to .

Žinoma, Kuba yra tik viena iš daugelio šalių, kurias Pindostano vyriausybė sunaikino arba laikė didžiuliame skurde. Tokių yra mažiausiai 100 ir visos dar tokiomis lieka. Didžioji dalis Lotynų Amerikos yra tokioje padėtyje, o Venesuela šiandien yra nublokšta į skurdą ir badą, nes atsisako leisti masiškai pindosams apiplėšti šalį, kaip ir Iranas, Sirija ir daugelis kitų. Trampas ketverius metus darė viską, kas įmanoma, kad sugriauti Kinijos ekonomiką ir dideles korporacijas, o Baidenas pratęsė šį procesą. Nė vienas pindosas apie tai nežino. Ar pindosai, kaip žmonės, prieštarauja tokioms niokojančioms patyčioms? Kiek yra žinoma tai ne. Bent kokių atveju, atrodo, kad jie tuo didžiuojasi.

„Taip pat kaip lapai negali paraudonuoti, o šaknys nuvysti be tylaus viso medžio pritarimo, taip jokia vyriausybė negali vykdyti šimtmečius nesiliaujančių karų ir žvėriškumų prieš kitas tautas ir nacijas be didžiosios savo gyventojų dalies žinojimo ir pritarimo. Ir tai negali vykti be jos korporacijų, jos civilinės infrastruktūros ir jos švietimo įstaigų bendradarbiavimo."

Ir šioje vietoje galima pasikartoti:

"Ar pindosai, nes tikri amerikiečiai-indėnai buvo išpjauti ir suvaryti į rezervacijas,  kaip tauta, pradedant nuo jų vyriausybės, yra nusikalstamai pamišę bepročiai? Aš nesuprantu, kaip mes galėtume išvengti teigiamo atsakymo.”