S. Gorodeckis. Apie didvyrius tada ir „herojus“ dabar

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/02/22/s-... 2023-02-22 20:26:00, skaitė 764, komentavo 3

Kiekvieno nors kiek pažįstamo žmogaus išėjimas anapus įjautrina neužbukusio žmogaus reakciją į melą supantį mus gyvenime, nes nelieka pakantumo toleruoti, lietuviškai būtų gerbti, aiškiai baltais siūlais siūtas nesąmones.

Lietuvos rezistento (o ne sovietinio disidento) Antano Terlecko mirtis būtent Vasario 16-ąją tiesiog priminė, kas gyvenime yra didžiavyriai, o kas tėra jais apsimetantys herojai, kurių viešinimas, tiksliau brukimas į viešą erdvę yra skatinamas įvairiais psichologinių operacijų metodais (daugiau žinomais kaip kariškas psyops terminas).

Kaip rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Atimk iš tautos istoriją, jos asmenybes suniekink, ir tauta išsigims“, tampa aiški psyops lietuviškoji iliustracija. Jei didvyrių negali paniekinti, kad iš viso patrauktų iš visuomenės istorinės atminties lauko, tai imamasi kurti herojus, kurie tiesiog užimtų erdvę šiame lauke.

Atrodo 2017 metų Lietuvos knygų mugėje „Versus Aureus“ leidyklos stende savo knygas platinantį užtikau Seimo narį Arvydą Anušauską. Nuo manęs skaitytojo sutikto gyvai negali gi išsisukti greitai kaip „užbanindamas“ Facebook tinkle, tai teko akis į akį bendrauti.

Buvo aktyviai pristatoma nauja autoriaus knyga „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“. Knygą nusipirkau pagausindamas šalutines Seimo nario pajamas, gavau autoriaus autografą. Ir tada paklausiau ar jau apie visus Lietuvos partizanų vadus, nekalbant apie visus rezistentus, jau yra parašytos knygos, ištyrinėti visi gyvi atsiminimai ir jau negyvi dokumentai? Ar jau visus atradom, atminėm ir pagerbėm? Negi, to nepadarius, kyla rankos savo autorinėje knygoje taip įamžinti didžiausią išdaviką prof. Juozą Markulį (Erelį)?

Nugirdau kažkokį mykimą, kad štai šioje knygoje paviešinta, kad Markuliui MGB kūrė Jono Noreikos (gen. Vėtros) tapatybę imituojant centrinę vadovybę, pasinaudojant likviduotos Lietuvių tautinės tarybos įvaizdžiu bei įdirbiu.

Teko priminti, kad jau a.a. Viktoro Ašmensko knygos „Generolas Vėtra“ recenzentas buvo tas pats Arvydas Anušauskas, kuris būdamas istoriku ir tuo metu LGGRTC darbuotoju, tikrai galėjo bei privalėjo tikrint daugelį ten skelbiamų pakraipytų faktų, kažkodėl nesiimant tos bylos pranarstymo, kol dar buvo gyvi liudininkai.

Taigi, po n metų, jei kas tyrinės lietuviškų knygų bibliografiją, užauginta dabartinio švietimo produktų karta galės pagalvoti, kad Markulis buvo tikras Erelis šalia monografijos apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, o kokį Joną Žemaitį-Vytautą praleis, nes leidinio ir nėra.

Čia miniu tik iškiliausius vyrus, nes daug didvyrių likimų bei istorijų lieka dar neįamžintų, o sisteminio požiūrio valstybėje kaip ir nerasta. Lenkiu prie to, kad pamiršus savus didvyrius labai greitai atsiras kiti herojai, mums įdokrinuoti ir labiau blizgūs.

Šių metų (2023) Vasario 16-osios proga nuvilnijo reklamos apie V.V.Landsbergio, labai jau susidomėjusiu partizanų rezistencija, filmą „Poetas“, kurio pagrindinis herojus partizanus išdavęs talentingas poetas Kostas Kubilinskas.*

Akyliau pažvelgus į įkyriai išlindusią reklamą, kurioje  skelbiama celebričio citata, „Filmą vertą pažiūrėti. Jau vien tam, kad nepamirštum paklausti savęs: ką turiu kasdien daryti, kad taip neatsitiktų man.“

Šalia jau be nurodomų titulų bei postų dar ir Arvydo Anušausko citata „Galiu pasidžiaugti, … kuris nauja kokybe atspindi mūsų istorijos suvokimą“.  Nuo kada partizanus žudžiusio, kad ir talentingo poeto įamžinimas nors ir meninėje versijoje tampa „nauja kokybe“ istorijos suvokime?

facebook.com ekrano nuotr.

Ar Jūs, tai skleisdami, gyvenime esate drįsę pažiūrėti paniekintiems ir valdžios pamirštiems partizanams bei rezistentams, jų palikuonims į akis?  Spėju, tai tėra tik nepigus pasipopuliarinimas rezistencijos srityje stiprinant dabartinės valdžios patriotizmo monopolį, nesprendžiant esminių istorinės atminties išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms reikalus.

Stebina kitas paradoksas, kad besilaikantys patriotizmo bei tiesos monopolio, skiria daugiau laiko Kremliaus veikėjų (realiai nusikaltėlių) veiklos nušvietimui, nei kovojančių su šiais nusikaltėliais pasiaukojimo garsinimui.

Tai puikiai iliustruoja sisteminės žiniasklaidos priemonių antraštės, kuriose daugiau vietos rytų ordų vadų pasisakymams bei jų analizams, siekiant užmaskuoti geopolitiškai tvirtai besielgiančio JAV prezidento Dž.Baideno vizitui į Ukrainą, siekiant pakelti jos kovotojų dvasią.

Kas galėtų paneigti, kad tai ne psyops operacijų veiksmai, informacinėje erdvėje nuosekliai bei įkyriai keičiant didvyrius į  (anti)herojus, kurie agresyviai viešinami tampa kai kam ir herojais.

Mąstantys sieks išgirsti lyderius vedančius į priekį, negebantys mąstyti piktinsis ir rašys komentarus apie antiherojus, beprasmiai tam skirdami savo brangų laiką.

Dar įdomiau matyti kieno rankomis ir gerklėmis tai daroma, tai negi jie tik Kremliui naudingi idiotai/ės?

Ar ateis laikas naujam istorijos suvokimui ir sveikam realybės vertinimui? Ar turėsime neiškastruotą istorinį lietuvišką kiną, kurio kūriniais didžiuosimės visi? Ar valstybės sugebės prisiminti ir pagerbti visus rezistentus?

***********

*Kostas Kubilinskas iš LTSR rašytojų sąjungos jaunųjų poetų sekcijos buvo pašalintas kartu su mano mano a.a. mama Ona Jaskelevičiūte (Eglė Nemunaitė) ir a.a. tėčiu Stasiu Gorodeckiu (S.Radžiūnas), buvo gerai jiems pažįstamas. Tėvai stojo į rezistenciją sovietams, buvo kalinti. Grįžus iš lagerių, mamai teko susitikti jau su sovietiniu nomenklatūros veikėju K.Kubilinsku, kuris, spėju, suvokė, kad partizanai yra paskelbę jam nuosprendį už išdavystę ir niekas to nuosprendžio neatšaukė. Baimė suartėti su mano tėvais turėjo būti didelė.

Autorius Sakalas Gorodeckis – viešojo intereso gynėjas, bendruomenininkas, tautininkas