Č. Iškauskas. Apginant Antaną Smetoną

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/12/23/c-... 2022-12-23 21:31:00, skaitė 569, komentavo 11

Prabėgusi savaitė nebuvo kuo nors ypatinga, jeigu ne pasibaigęs spalvingas pasaulio futbolo čempionatas, prasidėjusi šventinė apsipirkimo karštligė, teberusenantys politiniai skandaliukai.

Tiesa, ukrainiečiams tai toks pat tragiškas metas:

rusai toliau naikina jų miestus, žudo nekaltus žmones, griauna gyvybiškai svarbias infrastruktūros vietas, o Vakarai, grimztantys į kalėdinį fejerverkų svaigulį, sotaus senolio H. Kisingerio (Kissinger) stiliumi postringauja apie būtinas Ukrainos ir Rusijos taikos derybas.

Tiesa, Lietuvoje vėl kilo šurmulys dėl pirmojo jos prezidento Antano Smetonos atminimo įamžinimo. Atrodo, kaip ir dėl Vyčio, į mūšį pakilo Kauno ir Vilniaus politikai bei intelektualai.

Po pusmečio svarstymų Vilniaus miesto taryba jau pritarė paminklo vietai – priešais Senąjį teatrą Basanavičiaus gatvėje.

Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – teatre 1917 m. rugsėjo 18–22 d. posėdžiavo Lietuvių konferencija, išrinkusi Lietuvos Tarybą ir jos pirmininką A. Smetoną.

Nors tai ir Vilniaus savivaldybės prerogatyva, bet dėl siūlymo 2024-uosius skelbti atmintinais A. Smetonos metais susikibo ir Seimas.

Tokie, kaip socialdemokratas, ekonominį išsilavinimą turintis parlamentaras Algirdas Sysas aršiai prieštaravo siūlymui skelbti „diktatorių metus“, nesgi esą A. Smetona įvykdė karinį perversmą, sodino į kalėjimus kitaminčius, draudė laisvą žodį.

Diskusijos persimetė į žiniasklaidą, kuri taip pat mėgavosi „diktatoriaus“ sąvoka ir, žinoma, į diskusijas intrigos dėlei kvietė tą patį A. Sysą su dar vienu kitu kairiuoju…

Neįstengiantiems atsiplėšti nuo sovietinių laikų karikatūrų, kaip užsienin bėgantis prezidentas pasiraitojęs kelnes brenda per Lieponos upelį, galima patarti atsiversti Alfonso Eidinto arba A. Smetonos bendražygio Aleksandro Merkelio solidžius veikalus kone tokiu pat pavadinimu „Antanas Smetona“.

Juose išsamiai apibūdintas to meto trapumas bei politinės aplinkybės, kodėl 1926 m. gruodžio 17-ąją grupė karininkų įvykdė A. Smetonai palankų karinį perversmą, kodėl per paskutinį 1940 m. birželio 15 d. naktinį vyriausybės posėdį jis nesulaukė kabineto narių pritarimo, kodėl prezidentas su šeima ir grupe pagalbininkų tos lemtingos dienos pavakarę pro Kybartus vyko į Vakarus, taip išvengęs Estijos ir Latvijos vadovų likimo.

Didžiausia A. Smetonos nuodėme jo priešininkai vadina prieš 96 metus įvykdytą perversmą.

Visiškai nesidomėdami, kokios aplinkybės privertė tautininkus imtis tokio radikalaus veiksmo, prezidento kritikai kerta iš peties:

jis siekęs savanaudiškų autokratinių tikslų ir norėjo paminti gležnus demokratijos daigus.

Žinoma, oponentų ietys daugiausiai nukreiptos į du A. Smetonos veiklos laikotarpius – į 1926-ųjų gruodį ir 1940-ųjų birželį.

A. Merkelis savo autobiografinėje knygoje apie pirmąjį Lietuvos prezidentą išsamiai aprašo perversmo aplinkybes. Priminkime tuos laikus.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. stojo tikrai sunkus metas. A. Merkelis rašo, kad į Lietuvą atgužėjo nemažai bolševikų agentų, Rusijoje paruoštų karininkų, kurie skleidė lenininę propagandą.

Antanas Smetona | VDU nuotr.

Už K. Griniaus sudaryto ministrų kabineto, kuriame trys nariai kalbėjo rusiškai, o vienas lenkiškai, kritiką 1923 m. pradžioje laikraščio „Vairas“ redaktorius A. Smetona pateko į kalėjimą.

Šešerius metus Seime daugumą turėjęs krikščionių demokratų blokas, priglaudęs socialdemokratus ir valstiečius liaudininkus, valdžios neišlaikė, ir 1926 m. gegužę įvyko nauji Seimo rinkimai.

Juos laimėjo šių dviejų kairiųjų partijų ir krikščionių demokratų sąjunga.

Naujoji dauguma netrukus ėmė naikinti karo padėtį šalyje, ketino legalizuoti komunistų partiją, o tai paskatino komunistuojančios „darbo žmonių“ minios neramumus.

Čia pasirodė ir liaudininkas, būsimas Lietuvos vadovas, sovietų proteguotas praėjus vos dviem dienoms po A. Smetonos pabėgimo, Justas Paleckis, kuris buvo paskirtas ELTOS direktoriumi.

Lapkritį įtampa pasiekė viršūnę:

Kaunas virto susidūrimų su policija frontu. Kaip antipodas komunizmui atsirado fašizmo terminas, žinoma, pagal tuometinį supratimą.

Artėjanti bolševikinė banga privertė tautininkus ieškoti išeičių ir viena iš jų buvo naktį iš gruodžio 16-os į 17-ą, per pačią prezidento K. Griniaus 60-mečio šventę, išvaikytas posėdžiaujantis Seimas ir namuose suimti ministrai.

Ryte Lietuvos kariuomenė paskelbė pareiškimą, kad ji, „pamačiusi, jog dabartinis Seimas ir vyriausybė parduoda tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutaria paimti laikinai šalies valdymą į savo rankas, kad greičiausiai atiduotų ją į rankas tikrų Lietuvos sūnų…“ Tokiu sūnumi tuomet buvo laikomas A. Smetona.

Apsiribodami tik šiais įvykiais, drąsiai galime teigti, kad tuomet reikėjo „tvirtos rankos“, kad Lietuva būtų išgelbėta nuo bolševizmo.

Ne, A. Smetona nebuvo idealas, bet jo beveik 14 metų valdymą, kupiną dvejonių, paklydimų ir silpnumo akimirkų, reiktų vertinti vienu bruožu:

tuo metu Lietuvai reikėjo tokio diktatoriaus ar autokrato.

Gaila tik, kad lemiamomis akimirkomis jis nesulaukė nuoširdžios ir ištikimos bendražygių paramos. Nesulaukia ir dabar.

 Kaip miela skaityti, kaip tarybinis propagandistas ir "okupacinio režimo" kolaborantas keliaklupsčiaudamas laižo užpakalį buržuazinės kvazivalstybėlės diktatoriukui! Tame yra visa Lietuvos šūdinteligentijos gyvenimo prasmė – išsitarnauti prieš šeimininką, nesvarbu, kas jis bebūtų. Ateis laikas ir šitas bestuburis padaras savo gličiais komplimentais garbins rusus "antrąkart išvadavusius Lietuvą nuo nacizmo".