Amerikietiški „našlaičių traukiniai“ kaip vergovės rūšis
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/amerikietis... 2016-01-05 10:48:21, skaitė 3152, komentavo 1
Ilgą laiką našlaičių perkėlimas Amerikoje buvo laikomas pavykusiu labdaros projektu. Nuo XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio iš Niujorko ir Bostono lūšnynų daugiau kaip 250 000 našlaičių buvo išvežta į Amerikos vakarus, kur jie surado naujas šeimas ir naują tėviškę. Ta aplinkybė, kad kai kure „našlaičių traukinių“ keleiviai iškilo į aukštus valstybinius postus, ilgą laiką buvo pateikiama kaip šios gailestingumo akcijos sėkmės pavyzdys.
Tačiau šviesų paveikslą gerokai užtemdė Kristinos Beiker Klein romanas „Našlaičių traukinys“, ilgus mėnesius išsilaikęs Amerikos bestselerių sąraše. Romanas parodo kitą, ne tokią puikią šios akcijos pusę. Akcijos, kuri kitiems jos dalyviams virto tiktai savotiška vergovės forma. Daug vaikų negavo nei meilės, nei dėmesio, o tiktai susidūrė su šaltu išskaičiavimu ir naudos ieškojimu. Daugelis našlaičiu tapo paprasčiausia pigia darbo jėga, kurią negailestingai eksploatavo ir kurios poreikių niekas nepaisė.
„Našlaičių traukinių“ istorijos pradžia siejama su Čarlzu Loringu Breisu (1826-1890). Baigęs studijuoti istoriją Jeilyje, jis pajuto potraukį teologijai ir galiausiai tapo dvasininku Blekvelo saloje (šiandien – Ruzvelto sala), Niujorko vargingųjų kvartale. Ten gyveno migrantai, kurie nesugebėjo rasti vietos amerikiečių visuomenėje. Po didžiojo bado Airijoje ten apsistojo daug airių. Mirtingumas buvo didžiulis, Niujorko lūšnynuose gyvenančių našlaičių skaičius tais laikais siekę apie 30 000.
Kadangi oficialios instancijos žvelgė į šią bėdą abejingai, Breisas 1853 metais įkūrė „Pagalbos vaikams draugiją“, kurios tikslas buvo palaikyti šių gatvės vaikų dvasinę pusiausvyrą, suteikiant kiekvienam vaikui šansą išsaugoti sveikatą ir susikurti sau šviesią ateitį. Į šviesią ateitį juos ir turėjo nuvežti „Našlaičių traukiniai“.
Nuo 1854 metų jie ėmė kiekvienai metais gabenti tūkstančius našlaičių į Vidurio Vakarus, o iš ten – į „civilizacijos forpostą“, kur, kaip tvirtino Breisas, „buvo dar pakankamai laisvos vietos gyvenimui susikurti“. 4-18 metų vaikai buvo sugrupuojami į 30-40 žmonių grupes ir lydimi suaugusių, leisdavosi į kelionę.
Net puikiausiai įrengti vagonai, skirti gyvuliams vežti, kuriais keliavo našlaičiai, kelionę darė ne itin malonia. O baigdavosi kelionė dažniausiai tuo, kad vaikai patekdavo į vergų turgus.
O dabar pereikime prie Kristinos Beiker Klein romano. Pasakojimas jame pateikiamas mažos airės vardu, mergaitė prarado šeimą per gaisrą. Būdama 8-erių metų amžiaus, ji sėda į taukinį ir važiuoja į Vakarus.
Pagrindinėje romano scenoje našlaičiai patenka į vergų turgų. Vivian patenka į beširdžių sutuoktinių šeimą, kurioje negailestingai išnaudojama nemokama darbo jėga. Po kivirčo, ji pasiunčiama į naują šeimą, faktiškai bėgdama nuo vilko, pataiko ant meškos.
Klein, gyvenanti Niudžersyje, dar spėjo pasikalbėti su keliais jau garbaus amžiaus sulaukusiais to laikmečio liudininkais. Tai, ką jie papasakojo, perkėlė į visiškai kitą realybę, kuri smarkiai skyrėsi nuo pradinės Breiso koncepcijos, pagal kurią tiktai darbas, griežtas auklėjimas ir didelė meilė šeimoje gali paversti jo auklėtinius savarankiškais žmonėmis. Į ką tai išsigimė kolonizuojamuose Vakaruose, Klein akivaizdžiai parodė savo kūrinyje.
Vaikus sustatydavo ant neaukštos platformos. Besidomintys galėjo patikrinti jų raumenis ar žandikaulius. Seseris ir brolius išskirdavo. „Įtėviai“ galėjo pasiimti vaikus bandomajam laikotarpiui, o paskui sugrąžinti. Nedidelis skirtumas nuo Pietuose vykusios prekybos vergais, kai juodaodžiai buvo laikomi paprasčiausiomis prekėmis.
Ne veltui radikalūs aboliocionistai kaltino Breisą ir jo „Draugiją“ prekyba vergais. Ir priešingai – pietiečiai įžvelgė „našlaičių traukiniuose“ šiauriečių vergvaldžių mėginimą užmaskuoti vergvaldystę rūpinimosi vaikais iškaba.
Pasibaigus pilietiniam karui ir panaikinus vergovę, „našlaičių traukiniai“ įgavo antrą kvėpavimą. Katalikiško meilės artimui savo ordino seserys 1869 metais organizavo Niujorke ligoninę pamestinukams, kurių skaičius dramatiškai augo. Kad būtų tikros, jog tie vaikai per Breiso organizaciją nepatenka į protestantų šeimas, seserys organizavo nuosavus našlaičių traukinius. Jie riedėjo šalies geležinkeliais iki pat I Pasaulinio karo pabaigos, kai valstybės instancijos pagaliau atkreipė dėmesį į našlaičių problemas.