Vytautas Rubavičius. Moskovijos ginklas – daugiapolio pasaulio ideologija

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-10-27 18:50:00, skaitė 210, komentavo 5

Vytautas Rubavičius. Moskovijos  ginklas – daugiapolio pasaulio ideologija

 

Šiuo metu apie vadinamąjį daugiapolį pasaulį kalba kas tik netingi. Sąvoka atrodo tarsi savaime aiški, tad dažniausiai nesiteikiama jos išskleisti – pasitenkinama nuovoka, kad daugėja pasaulinės galios ar pretenduojančių tokia galia tapti centrų, menkėjant Jungtinių Valstijų hegemoninei galiai, kuri ir palaikė pasaulio tvarką. Suprantama, toks pasaulis ir laikomas vieno centro. 

Ta sąvoka tapo atramine rusiškosios propagandos ašimi, o su rusiškąją propaganda nėra kaip diskutuoti ar ginčytis – jiems reikalingi tik pritariantieji. Tad net kai kurie įžvalgūs politinių įvykių komentatoriai „daugiapolį pasaulį“ priskiria rusiškosios propagandos sričiai, ten įžvelgdami ir jos „kilmės dokumentus“. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, niekšiškai užpuolęs Ukrainą ir žvėriškai naikindamas jos žmones, aiškina kovojąs už daugiapolį pasaulį prieš Jungtinių Valstijų hegemoniją ir jos nustatomas pasaulinio bendravimo taisykles. Jis nepaliauja kalbėjęs apie „teisingesnę pasaulio tvarką“, tikėdamasis savuoju imperinės kolonizacijos politika grindžiamą  genocidinę agresiją pridengti tam tikra ideologine skraiste, kurios turinys savaip atsišaukia daugelyje pasaulio regionų – Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Kitaip tariant, vadinamajame trečiajame pasaulyje ar globaliuose Pietuose. Kaip tik tų regionų intelektualai kartu su kairiosios pakraipos vakariečių mąstytojais jau gerus keturis dešimtmečius svarsto būsimo daugiapolio ar daugiacentrio pasaulio vaizdinį ir vienaip ar kitaip už tą pasaulį kovoja. Tačiau jų kova nėra tiesioginė – ji ideologiškai įpinama į bendrą kovos prieš neoliberalųjį neokolonializmą sąjūdį už vadinamųjų periferijos šalių ekonominį ir politinį išsilaisvinimą. Ši sąvoka ir su ja siejami pasaulio ateities vaizdiniai tapo Rusijos geopolitikos ideologiniu šiuolaikinės geopolitikos „įrankiu“ grobikiškiems „imperinių teritorijų susigrąžinimo“ tikslams nuslėpti ir „pagražinti“  Ją taip pat taiko kitų regionų – Turkijos, Kinijos, Irano ir kt. -- politikai savo galioms stiprinti ir įvairioms teritorinėms pretenzijoms pagrįsti. 

Daugiapolio pasaulio vizija nėra rusų propagandos išradimas, tačiau ji įsitvirtino rusiškojoje imperinio atgimimo ideologijoje tą grobuonišką „atgimimą“ pateikiant kaip tam tikrą kovą prieš Pasaulinį hegemoną, pasaulinę vienvaldystę, tikintis buvusių kolonijinių šalių palaikymo. Daugiapolio pasaulio sąvoka ir su ja siejama kovos už tokį pasaulį geopolitika bei ideologija yra kairuoliškos kilmės, tačiau glaudžiai susijusi su daugelio šalių išgyventa išsivadavimo iš kolonijinės priespaudos patirtimi ir tą išsivadavimą skatinusiomis ideologijomis. Šios sąsajos daugialypės, tačiau svarbu turėti omenyje esminį dalyką – vadavimasis iš kolonijinės priespaudos ar vergijos  daugelio šalių intelektualinių bei kultūrinių  sluoksnių buvo suvokiamas ir kaip kova su šiuolaikiniu kolonijiniu bei neokolonijinių kapitalizmu, kurio Centras buvo labai aiškiai matomas. Kaip tik tokį savo ideologinį vaizdinį pasaulyje ir skleidė Sovietų Sąjunga, skelbdama „kovos su pasauliniu imperializmu ir kolonializmu“ šūkį ir palaikydama visokius išsivaduojamuosius judėjimus, kurie ir atsiduodavo jos globon. Tuos sovietinės praeities paveldo vaizdinius, nusėdusius kitų regionų šalių „atmintyje“, šiuo metu ir stengiasi prikelti agresorė Rusija, bandydama sutelkti apie save ideologinių kovotojų už daugiapolį pasaulį gretas. Tačiau ukrainiečių didvyriškas priešinimasis rusiškajai agresijai vis labiau rodo pasauliui po rusiškojo daugiapolio pasaulio skraiste glūdintį rusiškąjį imperinį žvėriškumą, branduoliniu ginklu jau grasantį visam daugiapoliam pasauliui. 

Rusijos politiniame elite daugiapolio pasaulio viziją diegė Aleksandras Duginas, žurnalo Russia in Global Affairs leidėjas ir „Valdajaus klubo“ programų vadovas Fiodoras Lukjanovas. Paminiu tik žymiausius. Beje, Klube paklausyti jame pasisakyti mėgusio Rusijos prezidento ir naujosios rusų geopolitikos skleidėjų suvažiuodavo nemenkas būrys iškilių vakariečių intelektualų ir politikų, juolab kad honorarinio užmokesčio ir kitokių gėrybių fondas buvo labai didelis: į jį tekėjo vakariečių už energetinius išteklius mokama valiuta. Spalio 24—27 dienomis rengiamas XIX „Valdajaus klubo“ diskusijų sambūris, kurio tema skamba ne tik ironiškai, bet ir šventvagiškai: „Pasaulis po hegemonijos: teisingumas ir saugumas visiems“. Visus tarptautinius saugumo saugiklius sulaužęs, milijonus žmonių žūtims bei kančioms pasmerkęs ir branduoliniu vėzdu mojuojantis prezidentas numato kalbėti apie rusiškąjį „saugumą ir teisingumą“ visam pasauliui. O koks tas rusiškasis „teisingumas“ ukrainiečiams, koks numatytas pabaltijiečiams, o ir visai Europai... Rusų okupaciją išgyvenusioms tautoms šitai ir be žodžių aišku. 

Aiškinantis daugiapolio pasaulio ideologijos kilmę dera priminti ir kitą dalyką: praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje po pasaulį keliauti ėmusi Samuelio Huntingtono knyga apie neišvengiamą civilizacijų sandaužą tapo parankine rusų politinio ir karinio intelektualinio sluoksnio knyga, o ja paremtą geopolitinę viziją Duginas dėstė savo paskaitose rusų armijos generalitetui. Tad naujasis rusų politinis elitas jau galėjo perimti sovietinių ideologų nuostatą laikyti save istorijos avangardu ir kapitalizmo, o dabar – hegemono -- duobkasiu. Vakarų civilizacijos duobkasių gausu ir kitų civilizacijų intelektualiniuose, politiniuose ir kultūriniuose sluoksniuose, juolab kad jiems padeda ir nemenkas būrys pačių vakariečių. Nepaliauja apie Vakarų civilizacijos žlugimą skelbti ir Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas, šventu laikydamas ir laimindamas Ukrainos valstybės ir jos žmonių naikinimą, šitaip akivaizdžiai pasauliui rodydamas savosios bažnyčios ir jos liaudies tapsmą šėtoniškos galios įrankiu. 

Su daugiapolio pasaulio ideologija vaizdiniu glaudžiai siejasi globalizacijos vyksmas ir atsakas į tą vyksmą. Globalizacijos vyksmas grįstas ne tik ekonomika, bet ir vakarietiškos demokratijos plėtra. Demokratiniu laikomas ekonominis, politinis bei kultūrinis pasaulio vienodinimas ir „modernizavimas“ laikytas nelygstamu gėriu, tačiau vietinės kultūros ėmė vis labiau priešintis tokiai „vakarietiškumo“ ekspansijai. Kadangi globalizacijos postūmis ir jos vadovaujantis centras buvo Vakarų kapitalistinis pasaulis, o jos didžioji galia buvo sukaupta ir išskleista neoliberaliųjų pasaulinių reformų pavidalu, tai globalizacija vadinamojo Kito pasaulio (West and the Rest) akimis žiūrint vis labiau įgavo neokolonijinį ar neoimperialistinį pavidalą. Nesiaiškinsime, kiek tas pavidalas pagrįstas – daugelio šalių dalis politinių, intelektualinių ir kultūrinių sluoksnių kaip tik taip suvokė naujojo pasaulio vyksmą ir tokiu suvokimu grindė savo veiklą. Toje veikloje veiksmingas buvo marksistinis kapitalizmo sistemos ir istorijos supratimo paveldas. Iškiliausieji mąstytojai – Immanuelis Wallersteinas, Perrys Andersonas, Giovannis Arrighis, Samiras Aminas, Davidas Harvey`s, Andre Gunderas Frankas, Enrique Dusselis ir kt. – būrė įvairių regionų tyrinėtojus, steigė tarpvalstybines mokslines ir politines institucijas, skatindami suvokimą, kad būtina priešintis vakarietiškajam „godžiajam“ kapitalizmui, kuris ima kelti grėsmę žmonijos išlikimui. Laisvinimosi impulsas, o su juo ir tam tikras pasaulio raidos vaizdinys, įsigėrė į daugelio Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos valstybių kultūrinių bei intelektualinių elitų sąmonę. 

Šios pakraipos mąstytojams ir jų sutelktoms tyrėjų mokykloms svarbi buvo hegemoninių santykių ir hegemono vaidmens pasaulio raidoje tema. Jų darbuose apmąstyta moderniojo pasaulio slinktis nuo daugybinio didžiųjų šalių kapitalistinio imperializmo į pokarinį Triados (Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir Japonija) imperializmo būvį globaliosios Šiaurės naudai. Buvo paryškinama globaliosios Šiaurės ir Pietų prieštara, stengiantis parodyti, koks nepagrįstas faktais yra dogmatiškas neoliberalios ekonomikos teorinis vaizdinys ir kokios daugelio šalių visuomenėms pražūtingos yra globalizacinės neoliberaliųjų reformų pasekmės. Globaliųjų Pietų intelektualai buvo skatinami kurti savą pasaulio raidos supratimą, „teoriją iš Pietų“, -- kurioje būtų išskleistas buvusių kolonizuotų kraštų požiūris į pasaulio raidą ir kuriama kitokia pasaulio istorija. Kaip tik teorijose „iš Pietų“ išplito teoriniai ir antropologiniai ne Visatos, o Daugatos (Universumas prieš Daugiaversumą ar Pluriversumą), taip pat vienpasauliui priešinamo daugpasaulio (One World World, OWW vs. Pluri-World World, PWW) vaizdiniai bei įžvalgos. Todėl svarstant šių dienų įvykius, Rusijos agresijos ir ukrainiečių naikinimo vaizdinių plitimą pasaulyje bei pasaulio atsaką į tuos vaizdinius reikia turėti omenyje, kad daugelyje buvusių kolonijinių šalių į juos žvelgiama pro savos kolonijinės patirties ir atminties “akinius”, kuriuose šmėžuoja daugiapolio pasaulio vaizdinys.  Tačiau tie “akiniai” nepaliaujamai šviesėja: pasaulyje plintannčiuose žudynių ir civilių gyventojų naikinimo vaizduose ir pasakojimuose imamas įžvelgti ordiškasis žvėriškas rusiškojo imperinio agresyvumo pavidalas, tad daugelis anksčiau į Rusiją pritariamai žvelgusių šalių ima keisti savo politinę stovėseną. Šitai liudija 2022 10 12 balsavimas Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje dėl Rusiją už jos vykdomą ukrainiečių žemių aneksavimą smerkiančios rezoliucijos: palaikė 143 šalys, tarp jų ir laikytos rusams draugiškomis, susilaikė 35, o prie Rusijos prisiglaudė tik visiškai diktatūrinės 5. Susilaikė Kinija, Indija, Pietų Afrika ir dalis Afrikos šalių, nes šiame žemyne pastaruoju metu Rusija buvo įgijusi tam tikrą “svorį”, privačiai karinei “Vagnerio” kariuomenei veiksmingai vykdant įvairias operacijas. Tačiau visos tos susilaikiusiosios vienaip ar kitaip palaiko didžiumą Jungtinių Valstijų įvestų Rusijai sankcijų 

Daugiapolio pasaulio ideologija bei ja grindžiama vizija niekaip nepadarys mūsų ateities šviesesnės, nes daugiapoliškumas skatina ir daugiakonfliktiškumą. Tačiau keli dalykai yra aiškūs. Konfliktiškasis pasaulio būvis ne silpnės, o stiprės, nes imperinis agresyvumas yra prigimtinė civilizacinio imperinio atgimimo dvasia. O nuo prigimties nepabėgsi. Ukrainiečių kova tapo labai svarbiu ir civilizacinės savimonės stiprinimo, ir naujų pasaulinių aljansų kūrimo veiksniu, atveriančiu ir naujų geopolitinių susitarimų galimybes. Ukrainiečių kova už savo tautą ir valstybę keičia pasaulio istorijos vyksmą. Ankstesnįjį daugelyje politiniuose ir kultūriniuose sluoksniuose įsitvirtinusį skirstymą “West and the Rest” pakeičia kitoks -- “Su Ukraina ar su Rusija”, o jis labai aiškiai rutuliojasi Rusijos nenaudai. Šitai jai turės ilgalaikių skaudžių pasekmių. Rusijos geopolitikai stebėtinai lengvai taiko veiksmamss pagrįsti taiko imperinę – carinę ir sovietinę -- kartografiją bei kultūrinį nieko bendra su tikrove neturintį “iskonno ruskije zemli” supratimą. Tačiau kitos prisikeliančios imperinės civilizacijos – pavyzdžiui, Rusijos kaimynės Turkija ir Kinija -- savo geopolitinėms užmačioms pagrįsti naudojasi sava kartografija, kuri apima nemenkus Rusijos plotus Kaukaze ir Sibire. Kaukazas iš tradicijos buvo Rusijos ir Osmanų imperijų “derybų” sritis, o didžiulė Sibiro dalis kinų laikoma “iskonno kitaiskimi zemliami”, pažymėtomis ir mokykliniuose vadovėliuose. Didelę dalį Sibiro žemių, pasinaudodama kinų imperijos silpimu ar kariniais pralaimėjimais, priverstinėmis sutartimis rusų imperija XVII a. pab. – XIX a. atplėšė nuo Kinijos. Tad anksčiau ar vėliau stiprės siekis tas žemes susigrąžinti vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis. Todėl numanytina, kad Rusijos galios silpnėjimas vis labiau daro ją priklausomą nuo Kinijos, o Kinija imperinėse varžytuvėse su Rusija laimi nepatirdama ilgalaikių nuostolių ir sykiu santykiškai nepaprastai sparčiai stiprėdama. 

Pabandykime įsivaizduoti, koks scenarijus buvo lipdomas Kremliaus geopolitikų galvose. Priemonės ryškėjo gerokai anksčiau – didinti karinius bei konfliktinius židinius buvusiose įtakos srityse ir šitaip tikrinti Vakarų šalių atsakus. Pagrindas tokiai geopolitikai buvo klojamas labai išmoningai – pakabinant visą Europos Sąjungą ant rusiškų energetinių išteklių kablio ir šiuo atžvilgiu padarant ją visiškai priklausomą nuo Rusijos geopolitikos, tad išjungiant ES, o sykiu ir NATO, iš didžiojo Jungtinių Valstijų, Kinijos ir Rusijos „žaidimo“. Prisiminkime, kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas bandė pažadinti europiečius ir kokia buvo europiečių reakcija – juk juos teko ilgokai gąsdinant įkalbinėti, kad jie imtųsi galvoti apie Europos gynybą ir NATO stiprinimą. Rusijos energetiniai ištekliai buvo panaudoti kaip svarbus geopolitinis ginklas, kurį rusams kurti ir tobulinti padėjo vadinamasis Schroderio—Merkel duetas. Jo veikla nepaprastai korumpavo politinį ekonominį didžiųjų ES valstybių elitą. Tas duetas savo veiklon įtraukė daugelio ES šalių politinius lyderius – ypač prancūzų ir italų, kurie atvirai puikavosi Putino draugiškumo ženklais. Rusijai atplėšus nuo Ukrainos Krymą, Donecko ir Luhansko sritis 2014 m. Vakarų valstybės įvedė agresorei tam tikras sankcijas, kurios palaipsniui buvo stiprinamos. Tačiau rusai greitai pamatė, kad sankcijos neveiksmingos, iš esmės – parodomosios, o energetinis korupcinis „kablys“ kuo puikiausiai veikia. Vėlgi prisiminkime, kiek daug pastangų reikėjo dėti Jungtinėms Valstijos, kad pristabdytų „Nordstream--2“, ir kokio atsako įvairių ES šalių politinio elito sluoksniuose Valstijos ir jos prezidentas susilaukdavo. Vakariečių godumas pasitarnavo rusams ir karinėje srityje: Rusija armijos perginklavimui skyrė ar tik ne trilijoną dolerių, tad Vakarų kompanijos susigundė vykdyti rusų užsakymus įvairiais būdais apeinant sankcijas, padėjo tobulinti ginklų pramonę, tiekė reikalingas detales bei dvigubos paskirties dalykus iki pat 2022-ųjų. Šitai liudija numuštoji ar mūšių laukuose paimta rusų ginkluotė ir technika. „Pelningai“ korupciškai darbavosi vokiečių, prancūzų, italų, kanadiečių, amerikiečių ir kai kurių kitų šalių kompanijos. Tuo metu pasaulyje stiprėjo Kinijos ir JAV ekonominė geopolitinė kova, tad plėtodami strateginę partnerystę su Kinija rusai pagrįstai tikėjosi, kad silpnėjantis hegemonas (o apie hegemono silpnėjimą kalbėjo aukščiausios pačių vakariečių intelektualinės tribūnos) nebeteiks tiek daug dėmesio, ypač karinio, europiniams reikalams. Savo politiniais, energetiniais ir kitokiais ištekliais palaikydami Kiniją jos kovoje su hegemonu ir užleisdami jai Ramųjį vandenyną, rusai ėmė atvirai skelbti imperinio atgimimo projektą, kuris galimas įgyvendinti tik prisijungiant buvusias imperines ar sovietines žemes ir sykiu įtvirtinant savo įtaką visoje Europoje. Šitas sumanymas ir buvo įgarsintas, kai didindamas kariuomenę Ukrainos pasienyje ir akivaizdžiai nutaręs pulti Rusijos prezidentas gana ultimatyviai aiškino, esą dėl Rusijos saugumo garantijų Vakarai turį atitraukti NATO prie 1997 m. „sienų“. Kitaip tariant, atsitraukti ir iš Pabaltijo. Galima neabejoti, kad ukrainiečiams kritus po tų numatytų kelių ar keliolikos dienų, netrukus būtų įvykdyta ir Pabaltijo operacija – juk rusų ir baltarusių karinės „Suvalkų koridoriaus“ pratybos nesyk buvo vykdytos. Tad Rusija vis labiau įtikėjo priartėjus lemiamam geopolitinių siekių įgyvendinimo metui. 

Stebėtina, kaip savas imperines geopolitines ambicijas puoselėjantys rusų politikai ir juos aptarnaujantys intelektualai nesugeba įžiūrėti strateginiais partneriais vadinamų kaimyninių imperjjų siekių ir užmačių. Gal manyta, kad hegemono susitraukimas bei ES negalios padės Rusijai taip sustiprėti, kad tie partneriai jau niekaip neišdrįs kėsintis į jos žemes. Tačiau esama vieno labai paprasto dalyko – jokia imperija nesiims savo noru stiprinti galimos konkurentės, juolab praeityje savo veiksmais padariusios jai daug skriaudų. Žaidžiama tol, kol naudinga, kol esama kito bendro priešo, tačiau neužmirštant nei dabartinių interesų, nei neišvengiamų būsimų tarpusavio kovų. Juk ir hegemono vieta negali būti tuščia. Nei kinai, nei turkai to neužmiršo, tad ukrainiečių pasipriešinimas Rusijos agresijai nepaliaujamai stiprina juos rusų atžvilgiu. Karinis ir ekonominis Rusijos silpnėjimas, jos tarptautinė izoliacija, Vakarų civilizacijos tektoninė slinktis atsiribojant nuo „rusiškumo“ skatina spartų Sibiro sukininimą. Juolab kad į Mongoliją ir kitas šalis nuo priverstinės mobilizacijos bėga daugybė vietinių gyventojų. Tad didelė Sibiro ekonomikos dalis atsidurs kinų kapitalo ir jų darbo jėgos rankose. Kinijai šiuo metu nėra jokių paskatų padėti Rusijai laimėti, todėl ji labai aiškiai sako esanti už valstybinio suvereniteto ir teritorinio vientisumo principą tarptautinėje politikoje. Kovos dėl hegemonijos įkarštyje nei kinai, nei amerikiečiai nepamiršta, kad jie yra didžiausi ekonominiai partneriai, nuo kurių priklauso ir pasaulinės ekonomikos raida. 

Rusijos agresija prieš Ukrainą ne susilpnino, kaip tikėjosi rusų geopolitikai ir buvo linkę manyti kai kurie analitikai, o sustiprino hegemono – JAV – jėgas ir vaidmenį pasaulio reikaluose. Ypač Europoke. Amerikiečiai, o su jais ir savo civilizacinę misiją imanti suvokti NATO, tarsi įgavo „antrą kvėpavimą“, atgavo dalį hegemoninių jėgų, kurių buvo netekę po daug kainavusios Irako  okupacijos žlugus „Naujojo Amerikos šimtmečio“ projektui, o jį dar labiau susilpnino karštligiškas pasitraukimas iš Afganistano. Jungtinės Valstijos pasirodė esančios ne vien ideologiškai, bet ir praktiškai, karine ekonomine galia remiančios Ukrainą, o sykiu ginančios visą Vakarų civilizaciją su Europa ir dalimi „Kito pasaulio“ nuo ordiškosios Moskovijos. Todėl randasi galimybė dėl pasaulio ateities, tad ir dėl Moskovijos, tartis dviems didžiausioms geopolitinėms galioms – Jungtinėms Valstijoms ir Kinijai. Toks susitarimas ar bent jo galimybės svarstymas labai padėtų ukrainiečių kovai, o pasaulyje sumažintų geopolitinio neaiškumo ir su juo susijusių įtampų. Tad daugiapolis pasaulis su naujais regioninių galių centrais – Turkija, Indija, Brazilija, Pietų Afrika, Indonezija ir kt. – jau rutuliotųsi tam tikros visų pripažįstamos ar numanomos „ašies“ atžvilgiu. Rusijai sunaikinus ilgai ręstus ir įvairiomis sutartimis įtvirtintus pasaulinio saugumo rėmus, būtini nauji.