Jolanta Blažytė: Griūtis

Autorius: Jolanta Blažytė Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-09-16 18:42:00, skaitė 328, komentavo 13

Jolanta Blažytė: Griūtis

„Tu tik laidai pigius juokelius ir nieko nesiūlai“, „Tu nepateiki jokios konstruktyvios kritikos vyriausybei“ – tokių ir panašių pretenzijų susilaukiu iš savo gerbėjų ir negerbėjų. Į šį priekaištą galiu atsakyti tik klausimu: Ar galima konstruktyviai kritikuoti, pavyzdžiui, nuo pamatų į žemę smingančio namo griuvimą?

Aišku, turint daug laisvo laiko ar nemigos naktų, būtų galima rašyti post‘us apie tai, kad namas griūna ne tuo kampu, kad galėtų griūti ne iš kairės, o iš dešinės, ir kad raudonos plytos galėtų nukristi pirmiau nei geltonos, nes taip būtų socialiai teisingiau. Ir čia kalbu ne tik apie Lietuvos griūtį...

O dabar grįžtu į dvejų metų senumo įvykius. Kai 2020m į galingiausią pasaulyje – JAV Prezidento - postą buvo atridentas varganas ir ant kojų vos stovintis diedukas, buvau lengvame šoke. Neapleido mintis, kad tas griūvantis diedukas ir bus griūvančio pasaulio simbolis. Nepadėjo net gailestingųjų bobulyčių patarimai, kad seną žmogų reikia gerbti (o kas sakė, kad aš jo negerbiu???) ir kad negalima kištis į svetimos valstybės rinkėjų valią (kaip žinome, tarp tų rinkėjų buvo ir nemažai numirėlių). 

O paskui dar netyčia „užsiroviau“ ant garsaus astrologo P. Globos prognozių, kuris, besiremdamas visais savo saturnais, plutonais bei Rahu-Ketu mazgais, paaiškino, kad pasaulyje prasideda didžiulė griūtis, kurios metu sugrius visos sistemos ir galios centrai. Beje, minėtas astrologas savo nerimaujantiems klausytojams davė ir patarimų, ką tokios griūties metu dar galima padaryti. Ogi, pasirodo, nieko ypatingo: tiesiog atsipalaiduoti ir žiūrėti į šį chaosą taip, kaip žiūrite įtempto siužeto filmą. Taigi taip ir padariau: išsiviriau tada skanios arbatos, įsipyliau šaukštą pelynų trauktinės ir pradėjau stebėti. Ir stebiu iki šiol. 

Ir tikrai matau, kaip griūna visos sistemos: tiek finansų, tiek sveikatos apsaugos, tiek švietimo, tiek socialinės apsaugos. Griūna ir pasaulio galios centrai kartu su savo „klibikščiuojančiu" dieduku. Griūna seni nepajudinami įsitikinimai ir tikėjimai. O tikėjimas mokslu tampa „nei šiokiu nei tokiu“. Griūna šimtus metų mūsų tautoje puoselėtos vertybės. Griūna Europos pramonė bei smulkūs ir vidutiniai verslai. Griūna visi ekonominiai modeliai ir duomenų mokslininkų lentelės, į kurias bespoksant galima buvo prognozuoti, kad kažkas bus taip, o ne kitaip. Griūna paties žmogaus koncepcija, kurioje transhumanoidinės idėjos išstumia viską, ką sukūrė motina gamta. Griūna visi išminčių pateikti žmogaus laimės apibrėžimai, nes kažkokie „nupušę“, bet galios prikaupę diedukai nusprendė, kad žmogus bus laimingas tada, kai jis nieko neturės...

Griūna seni lozungai, atvesdavę politikus į aukštus postus ar su „maldeikienės traukiniu“ nutempdavę net iki EP. Ar kas nors dar prisimena tą lozungą, kad „svarbiausias uždavinys yra pajamų nelygybės mažinimas“? Ir koks gi šiuo metu gali būti nelygybės mažinimas, kai tenka bučiuoti kojas Pharma oligarchams, neva „visą pasaulį išgelbėjusiems nuo mirtino viruso“, bet iš tiesų iš žmonių patiklumo susikrovusiems dešimtis milijardų papildomo kapitalo. 

Griūna iliuzijos apie pamatines žmogaus teises, ypač apie teisę į laisvę. Visi tie „covidiotų“ pasai, tarsi koks cunamis, iš žmogaus jausmų skrynios nušlavė tą jausmą, kurį jis kažkada sugeneravo stovėdamas Baltijos kelyje. Griūna ir desperatiški žmonių lūkesčiai, kad kada nors į valdžią ateis kokie nors gelbėtojai ir išgelbės juos nuo gyvenimo, kuris yra „ne toks“. 

Dabartinės Lietuvos vyriausybės mėgstami paaiškinimai, kad „dėl visko esate patys kalti“ ar „reikėjo įsivertinti rizikas“ yra ne tik įžūlumas, bet tuo pačiu ir vėzdas, daužantis visas ankstesnes naivuolių galvose sudėliotas iliuzijas. 

Įvairūs dvasiniai mokymai teigia, kad „nesusipažinus su savo demonais negalima priartėti prie Dievo“. Arba, paprasčiau tariant, „nesusipažinus su tamsa, negalima pažinti šviesos“. Taigi, galiu pasidžiaugti bent tuo, kad šiuo metu pasaulis išgyvena labai įdomų laikotarpį: tiesiog susipažįsta su visu tuo š....., su kuriuo jau seniai buvo laikas susipažinti. Tik gaila, kad šią „pažintį“ buvo galima užmegzti dėka didžiulės griūties...

Beje, įvertinus įvairius rodiklius, pagal kuriuos Lietuva „pirmauja“ (kabutėse) pasaulyje, atrodo, kad ši griūtis Lietuvoje vyksta stipriausiai. Gal, sakau, tie Rahu-Ketu mazgai užsivyniojo kaip tik virš mūsų Seimo. Užsivyniojo taip, kad net patys seimūnai nebegali užsisakyti bulvinių blynų – mat vietoj jų gauna cepelinus. 

Žodžiu, toks mano „pasiaiškinimas“ dėl „konstruktyvios kritikos nebuvimo“. Einu toliau gerti arbatos ir kartas nuo karto paskaitinėti „beprotnamio naujienas“. Beje, nesu tokia pesimistė, todėl galvoju, kad net ir viską sugriovus vis tiek kas nors dar liks. Kas nors, tinkamas naudojimui. Šiaip, kai namas nugriūna, tai toje vietoje kartais lieka daug visokių neblogų dalykų, pavyzdžiui: variniai kabeliai, senos komodos rankenos, kurias galima pritaikyti lietvamzdžių tvirtinimui ar net aukso gabalėlis, kurį pensininkė Zosė visą gyvenimą saugojo dantų protezams, bet taip ir nespėjo panaudoti. Taigi, šiandien man įdomus tik vienas aspektas: kažin ką atrasime po visų Lietuvoje veikusių sistemų ir vertybių griuvėsiais? Nesu tikra, kad atrasime pensininkės Zosės auksinius dantis, kuriais galėtume papildyti šalies aukso rezervo fondus. Bet manau, kad tikrai atrasime tikėjimą, kad po tamsos visada ateina šviesa.

Ir, kaip pasakytų astrologas P. Globa, nereikia niekuo kaltinti šios vyriausybės ar reikalauti jos atsistatydinimo. Nes dėl visko čia kaltas Saturnas (Plutonas, Jupiteris etc.). 

P.S. Jei kas nors turite geros pelynų trauktinės, duokite žinoti.