Edvardas Čiuldė. Daug ar mažai yra šimtas žmonių?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-09-12 13:37:00, skaitė 108, komentavo 2

Edvardas Čiuldė. Daug ar mažai yra šimtas žmonių?

Pasakojama, kad antikos filosofas Diogenas iš Sinopės kartais nuo par ryto vaikštinėdavo po turgų užsidegęs žibintą, besidomintiems paslaugiai paaiškindavęs, kad tokiu būdu jis esą ieško tikro žmogaus. Daugumai gentainių filosofo demonstracijos potekstė jau tada buvo labai aiški: esą sutikti tikrą žmogų šiame pasaulyje yra labai sunku net ir ieškant su žibintu dienos metu. Be visa ko kito, verta prisiminti, kad Diogenas iš Sinopės gyveno statinėje turgaus prieigose, kur jau ko ne ko, o senovės Graikijos Saulės tiesiogiai teikiamos šviesos ir šilumos energijos tikrai netrūko.

Savo ruožtu mūsų poetas Sigitas Geda andai sakydavo, kad Lietuvoje gyvena tik trys žmonės su tokia nevilties išraiška veide, tarsi jiems išsitekti šalia vienas kito būtų nepaprastai sunku. Tačiau, galimas daiktas, tokia tiršta „daugybė“ buvo tik jo paties susitrigubinęs ego, t. y. transcendentalinis „aš“, šalia empirinio „aš“ , drauge su jo paties veidrodiniu atvaizdu.

Dosniai pinigais šeriamoje naujojo konformizmo žiniasklaidoje šmėkštelėjo tik kukli žinutė apie tai, kad Nacionalinio susivienijimo organizuotame protesto mitinge dėl valstybinio energetikos sektoriaus žlugdymo ir nežmoniškai užkilusių elektros energijos susirinko 100 žmonių. Daug ar mažai?

https://youtu.be/xrLI_yB6QQE

Kokia milžiniška jėga yra tie 100 žmonių, aš sprendžiu jau iš to, kad didžiąja vadinama Lietuvos žiniasklaida forsuotai nutyli šį įvykį, nežiūrint, jog elektros kainų fantasmagoriškas užkilimas šiandien mūsų padangėje yra labiausiai karšta tema, o šiame mitinge buvo išsakyti tikrai racionalūs pasiūlymai – kaip būtų galima nutupdyti ant žemės kainų raketą?

Tačiau grįžtu prie anksčiau išsakytos minties, kad toks didžiąja vadinamos žiniasklaidos įvykio tylėjimas yra net labiau iškalbingas nei geriausių oratorių trelės, yra triukšmingesnis nei jūros ošimas. Taip skaudžiai spengia tyla prieš audra, kitaip nepasakysi. Tai daug pasako ir apie tokio profilio žiniasklaidą, apie jos nugrimzdimą į korupcijos ir nacionalinių interesų išdavystės liūną, apie parsidavimą priešui.

100 žmonių, pakilusių į kovą prieš nužmoginimą vienoje ar kitoje sferoje, yra didelė jėga, leidžiant praminti kelius minioms. Tiesą sakant, tikriausiai ketvirtadienio vakare prie Vinco Kudirkos paminklo susirinko kelis kartus daugiau žmonių nei yra užsimenama konformizmo subkultūros portaluose, kurių pranešimuose mitinguotojų skaičius paprastai būna sumažinamas bent tris kartus.

300 – tai Termopilų perėjos didvyriškų gynėjų skaičius, mums šiandien simboliškai svarbus dar ir dėl to, jog senovės graikų kalboje žodis „termo“ nurodo į šilumos, taigi ir šviesos išteklių duotybes.

Vytautas Radžvilas baigiantis mitingui pažymėjo, kad ši sueiga yra dar viena pradžia, naujas prasiveržimas. Labai norėčiau patikėti šiais V.Radžvilo žodžiais, taip labai, kad dabar užgniaužiu liūdnos patirties subrandintą, iš vidaus pypsintį nesmagaus skepticizmo balselį.

P. S.

Dėl teisybės privalau prisipažinti, kad aš pats šioje tikrų žmonių sueigoje nedalyvavau, nes pirmą kartą mane pavedė bičiulis, pasižadėjęs savo mašina nuvežti į Vilnių, bet taip ir nepasirodęs prie mano namų, neatsiliepiantis telefonu ir šiandien. Atleisiu jam tik tada, jeigu sužinosiu, kad numirė, o skaitytojo savo ruožtu prašau atleisti už tokį nešvankų pajuokavimą.

Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą. Tai, kad mitingas įvyko net ir tokiomis aplinkybėmis, kai man nepavyko pasirodyti prie Vinco Kudirkos paminklo, iškalbingai byloja, jog Lietuvoje gyvena daugiau nei vienas tikras žmogus…