Laisvės rinka

Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://en.wikipedia.org/wiki/... 2022-07-31 02:08:00, skaitė 592, komentavo 8

"Laisvės rinka" yra anarchokapitalistinė Lindos ir Moriso Tannehillų knyga, kuri, pasak Karlo Hesso, tapo "klasika". 1969 m. prieš tai buvo išleista savarankiškai išleista knyga "Laisvė per rinką". Mary Ruwart priskiria Tannehillų knygai nuopelnus, kad ji įtikėjo anarchokapitalizmu. Doug Casey taip pat atsivertė į anarchokapitalizmą perskaitęs šią knygą Jarret Wollstein nurodymu. Ludwigo von Miseso instituto duomenimis, ši knyga buvo parašyta kaip tik po intensyvaus Ayn Rand ir Murray'aus Rothbardo raštų studijavimo laikotarpio. tai buvo pirmasis reikšmingas anarchokapitalistinis veikalas, patekęs į libertarų judėjimą, pasirodęs spaudoje metais anksčiau nei Rothbardo "Valdžia ir rinka", nors Rothbardo knyga buvo parašyta anksčiau.

Kaip ir Rothbardo knygoje "Žmogus, ekonomika ir valstybė", "Laisvės rinka" nepritaria įstatyminei teisei ir pasisako už prigimtinę teisę kaip visuomenės pagrindą; tačiau, kitaip nei knygoje "Žmogus, ekonomika ir valstybė", kurioje aiškinama, kokį libertarinį teisinį kodeksą rinka sukurtų anarchokapitalistinėje visuomenėje, knygoje "Laisvės rinka" pabrėžiama, kad nesant valstybės visuomenė nebūtų neteisėta. Priešingai, knygoje The Market for Liberty daug laiko skiriama apibūdinti, kaip laissez-faire visuomenėje sąveikautų skirtingos verslo ir organizacinės struktūros ir kaip ši sąveika sukurtų kontrolę, kuri galiausiai išlaikytų mažą nusikalstamumo tendenciją. Laikantis radikalių laisvosios rinkos principų, knygoje skeptiškai vertinamos smurtinės anarchokapitalistinės revoliucijos galimybės pasiekti gerų rezultatų. 

I dalis - Didysis konfliktas

1 skyriuje "Jei nežinome, kur einame..." atkreipiamas dėmesys į didėjantį jaunimo nepasitenkinimą, daugybę problemų, su kuriomis susiduria visuomenė, ir poreikį turėti aiškų tikslą, o ne tik priešininką (pvz., valstybę). Jame teigiama, kad autoriai nepropaguoja jokios utopijos, kurios funkcionavimas priklauso nuo žmogaus neklystamumo. Jame teigiama, kad jei dabartinė sistema žlugs neišplėtus pagrįstų idėjų, kaip visuomenė gali funkcionuoti be vyriausybės valdymo, žmonės pareikalaus stipraus lyderio, ir Hitleris iškils, kad atsilieptų į jų prašymą.

2 skyriuje "Žmogus ir visuomenė" teigiama, kad žmogaus prigimtis yra tokia, jog jis turi mąstyti ir gaminti, kad galėtų gyventi, ir kad, norėdamas išnaudoti visą savo potencialą, jis turi turėti teisę ne tik daryti šiuos dalykus, bet ir naudotis savo produktyvios veiklos vaisiais. Laissez-faire visuomenė apibrėžiama kaip visuomenė, kurioje "nėra institucionalizuotas jėgos panaudojimas ir kurioje yra priemonių, kaip teisingai kovoti su agresija, kai ji pasireiškia". Jame pažymima, kad tik teisės turėtojas gali nusišalinti nuo tos teisės. Pavyzdžiui, jei žmogus padaro 100 JAV dolerių žalą taksi automobiliui, jis nusišalina nuo savo teisės į tuos 100 JAV dolerių. Tada taksistas turi moralinę teisę panaudoti jėgą, kad juos atsiimtų.

3 skyriuje "Savireguliuojanti rinka" teigiama, kad dėl valstybės kišimosi pirkėjas, pardavėjas arba abu sandorio dalyviai patiria nuostolių ir kad tik savanoriška prekyba gali būti visiškai patenkinama. Jame pažymima, kad rinkos yra aiškios; kad mokesčiai yra ekonominė hemofilija; kad reguliavimas prilygsta lėtam dusinimui; kad rinkos monopolijos gali įgyti ir išlaikyti monopolinį statusą tik dėl meistriškumo ir mažų kainų; ir kad be rinkos laisvės jokia kita laisvė nėra prasminga. Jis kritikuoja vyriausybę dėl biurokratizmo, kuris atima iš verslininkų galimybes išbristi iš skurdo.

4 skyriuje "Valdžia - nereikalingas blogis" teigiama, kad valdžia yra prievartinė monopolija; kad demokratinės vyriausybės sprendžia klausimus daugiausia remdamosi specialių interesų grupių spaudimu; kad sąvoka "įstatymų, o ne žmonių valdžia" yra beprasmė, nes įstatymus turi rašyti ir vykdyti žmonės, todėl įstatymų valdžia yra žmonių valdžia. Jis teigia, kad amžinas budrumas, kuris laikomas laisvės kaina, yra nuolatinis neproduktyvus energijos eikvojimas ir kad labai neprotinga tikėtis, jog žmonės ir toliau taip eikvos savo energiją iš nesavanaudiško idealizmo. Jame taip pat teigiama, kad dėl pavojaus, jog viena interesų grupė pasinaudos valdžia, kad primestų sau palankius arba savo priešininkus paralyžiuojančius įstatymus, žmonės nuolat baiminasi skirtingų interesų grupių. Todėl juodaodžiai baiminasi, kad baltieji juos slopins, baltieji nerimauja, kad juodaodžiai įgaus per daug valdžios, ir dar daugybė kitų grupių, pavyzdžiui, darbininkai ir vadovai, miestiečiai ir priemiesčių gyventojai ir t. t., yra nusiteikusios viena prieš kitą. Vyriausybė įvardijama kaip nesantaikos priežastis. Valdžios stabdžiai ir atsvaros taip pat pripažįstami kaip švaistymo šaltinis, kuris nepakeičia išorinių stabdžių, pavyzdžiui, konkurencijos. Šiame skyriuje nurodoma daugybė priemonių, kuriomis valdžia įtikina žmones, kad valdžia yra būtina, pavyzdžiui, valstybinės mokyklos, kuriose jaunimui plaunamos smegenys, kad jis priimtų provalstybines idėjas, į valdžią investuojamos tradicijos ir pompastika, ji tapatinama su "mūsų gyvenimo būdu". Ji taip pat kaltina žmones, kad jie bijo atsakomybės už save. 

II dalis - Laissez-Faire visuomenė

5 skyrius "Laisva ir sveika ekonomika" pradedamas pastebėjimu, kad žmonėms sunku įsivaizduoti visuomenę, kuri iš esmės skiriasi nuo jų pačių visuomenės. Jame daroma išvada, kad skurdo problemą geriau išspręstų laissez-faire visuomenė dėl daugelio priežasčių, įskaitant tai, kad nedarbą sukelia vyriausybė, kad neapmokestintos įmonės turėtų daugiau pelno, kurį galėtų investuoti į našumą didinančias technologijas, kad privačios labdaros organizacijos yra veiksmingesnės nei vyriausybė, kad tėvai būtų labiau linkę vengti perteklinių vaikų, nesant socialinės apsaugos tinklų, ir t. t. Jis teigia, kad laisvojoje rinkoje atsirastų daugybė pasirinkimo galimybių švietimo srityje. Jame taip pat pažymima, kad laissez-faire visuomenėje žiniasklaidos dėmesys būtų nukreiptas ne į valdžios atstovus, o į verslą ir privačius asmenis, o piktnaudžiavimą tikrintų žurnalistai, ieškantys istorijų apie agresiją ar sukčiavimą. Skyriuje teigiama, kad sveikatos priežiūros kokybę būtų galima veiksmingiau palaikyti tinkamo lygio per reputaciją, draudimo bendrovių nustatytus standartus ir pan. Jame taip pat aptariama, kaip valiuta galėtų būti teikiama be vyriausybės.

6 skyriuje "Nuosavybė - didysis problemų sprendėjas" teigiama, kad dauguma socialinių problemų galėtų būti išspręstos padidinus nuosavybės kiekį ir rūšį. Jame teigiama, kad mokesčiai yra vagystė, o reguliavimas, vykdomas jėga, yra vergovė. Jame teigiama, kad turėtų būti įmanoma pretenduoti į vandenyno dugną, kitų planetų paviršių, oro erdvės koridorius, radijo bangų ilgius ir t. t., pirmajam juos užėmus ar kitaip aiškiai išsikovojus teritoriją. Taip pat teigiama, kad visa viešoji nuosavybė turėtų būti privatizuota siekiant sumažinti nusikalstamumą ir taršą.

7 skyriuje "Ginčų arbitražas" teigiama, kad vyriausybiniai arbitrai nereikalingi, nes žmogus, sutikęs, kad ginčus spręstų trečioji šalis, o paskui sulaužęs sutartį, patirtų žalą savo reputacijai ir būtų atstumtas, taip išsprendžiant nesilaikymo problemą. Jis pažymi, kad vyriausybės teisėjai bus linkę būti šališki vyriausybės naudai, nes būtent iš šio subjekto jie gauna atlyginimą ir įgaliojimus. Jame skatinama draudimo bendrovių, kaip institucijos, naudojamos ieškiniams nagrinėti, koncepcija, pakeičianti vyriausybę; jei asmuo būtų apgautas, jis galėtų pateikti ieškinį savo draudimo bendrovei, o draudikas įgytų subrogacijos teisę. Draudikai, kurie patys piktnaudžiautų, prarastų reputaciją ir atsidurtų nepalankioje konkurencinėje padėtyje, palyginti su geresnės reputacijos draudikais.

8 skyriuje "Gyvybės ir turto apsauga" teigiama, kad asmuo turi teisę ginti savo gyvybę nuo agresijos, todėl jis turi teisę ginti ir savo turtą, nes jis yra jo gyvybės dalių investavimo rezultatas, taigi yra jo gyvybės tęsinys. Jame pažymima: "Pacifizmas skatina kiekvieną banditą toliau smurtauti, nors pacifistas ir nuoširdžiai norėtų, kad jis to nedarytų (norai nekuria tikrovės). Pacifistinis elgesys moko agresorių, kad nusikaltimas atsiperka, ir skatina jį vis didesnei agresijai. Toks neteisybės sankcionavimas yra amoralus, o kadangi jis amoralus, tai ir nepraktiškas." Jame teigiama, kad savigyna yra asmeninė atsakomybė, kurią žmogus gali įvykdyti pasisamdydamas agentą, kuris jį gintų, pavyzdžiui, privačią gynybos agentūrą. Jame pradėta jėga atskiriama nuo atsakomosios jėgos, pažymint, kad pirmoji nėra rinkos reiškinys, nes ji veikia siekdama sunaikinti rinką; tačiau antroji yra rinkos reiškinys, nes ji sulaiko agresorius, kurie norėtų ją sunaikinti, ir (arba) reikalauja iš jų atlyginti nuostolius. Jis pažymi, kad valdžia, uždrausdama azartinius lošimus, prostituciją, narkotikus ir t. t., sukuria socialinę aplinką, kuri skatina nusikalstamumą. Jis teigia, kad pagrindinis policijos vaidmuo - saugoti valdžią, o ne piliečius. Policija priešpastatoma privačioms gynybos agentūroms, kurios daugiausia dėmesio skirtų agresijos prevencijai ir kurių pareigūnai neturėtų imuniteto dėl galimų nusikaltimų. Jame taip pat pažymima, kad draudimo bendrovės galėtų pardavinėti draudimo polisus, kuriais apdraustieji būtų apdrausti nuo nuostolių, patirtų dėl bet kokios prievartos, ir kad šie draudikai galėtų pakirsti nepaklusnias gynybos agentūras ostrakizmu ir boikotu. Tačiau tuo pat metu draudikai stengtųsi nesiimti tokių veiksmų be priežasties, nes tai galėtų brangiai kainuoti ir sukelti boikotą pačiam draudikui.

9 skyriuje "Susidorojimas su prievarta" teigiama, kad bausmė akis už akį keršto forma niekaip nekompensuoja žalos aukai, todėl prieštarauja teisingumui. Jame teigiama, kad agresorius turėtų atlyginti aukai jos patirtus nuostolius ir visas dėl agresijos patirtas išlaidas, pavyzdžiui, nusikaltėlio sulaikymo išlaidas. Be to, jis teigia, kad tais atvejais, kai nusikaltėlis negalėtų atlyginti nusikaltimo padarytos žalos per visą savo gyvenimą, papildomas išlaidas galėtų padengti draudimo bendrovė. 

10 skyriuje "Neteisingumo atitaisymas" pažymima, kad kai kuriems itin nepatikimiems nusikaltėliams gali tekti atidirbti skolą darbo namuose. Norint apsidrausti nuo atsisakymo dirbti, reparacijos išmokos būtų išskaičiuojamos iš kiekvieno darbo užmokesčio prieš apmokant išlaidas už kambarį ir maistą, o atsisakiusieji dirbti negautų valgyti arba gautų tik minimalų maistą. Egzistuotų įvairūs uždarymo laipsniai. Argumentą, kad turtingieji nusipirktų nusikaltimus, paneigia argumentas, kad net ir turtingas žmogus gali būti nužudytas savigynos atveju, jei bandytų smurtauti, be to, jis rizikuotų ir savo reputacija.

11 skyriuje "Karinės gynybos agentūros ir organizuotas nusikalstamumas" teigiama, kad prielaida, jog valdžia yra būtina, kad būtų išvengta jėgos inicijavimo, yra klaidinga, argumentuojant, kad valdžia, kaip prievartos monopolija, turi inicijuoti jėgą, kad išliktų. Jame pažymimi keli veiksniai, dėl kurių privati gynybos agentūra turėtų vengti agresijos. Ji keltų sau atsakomųjų veiksmų riziką ir verstų savo klientus baimintis, kad nesėkmės atveju ji savo agresyvią jėgą nukreiptų prieš juos. Be to, draudikai manytų, kad įmonė yra mažai rizikinga. Jos darbuotojai taip pat būtų atsakingi už bet kokią padarytą žalą, o tai sukeltų problemų tarp bendrovių ir jos darbuotojų, jei ji užsakytų nepagrįstus išpuolius. Taip pat spėjama, kad mafijos stiliaus agentūra vargu ar išsilaikytų, nes nebūtų juodosios rinkos, kuri ją išlaikytų. Skyriuje teigiama, kad konkuruojančių privačių gynybos agentūrų sistemoje tironui būtų sunkiau ateiti į valdžią nei vyriausybinėje sistemoje, nes klientai, engiami savo įmonės, galėtų tiesiog pereiti į kitą įmonę ir gauti apsaugą nuo tirono.

12 skyriuje "Įstatymų leidyba ir objektyvioji teisė" teigiama, kad laisvi žmonės, veikdami laisvoje rinkoje, tvarkytų savo reikalus pagal prigimtinę teisę. Įstatyminę teisę jis vadina gremėzdiška, anachronistine ir neteisinga kliūtimi. Jis taip pat teigia, kad vyriausybiniai teisėjai neturi rinkos signalų, kuriais galėtų vadovautis priimdami sprendimus, priešingai nei laisvosios rinkos arbitrai, kuriems pelnas ir nuostoliai yra integruotas korekcinis mechanizmas.

13 skyriuje "Užsienio agresija" pažymima, kad vyriausybės gynybai naudojamus išteklius gauna iš žmonių, o tuos pačius išteklius gali naudoti privačios gynybos agentūros, kad apsaugotų žmones nuo agresijos. Jame teigiama, kad vyriausybės pablogina padėtį arba grasina kitoms vyriausybėms iki ginkluoto konflikto ir tada priverčia savo piliečius jas ginti. Jame pažymima, kad agresijos draudikų gebėjimą išmokėti ieškinius padidintų ribota žala, atsirandanti dėl to, kad užsienio agresoriai užkariavimo karuose turėtų naudoti įprastinius karinius veiksmus, kad išvengtų turto ir vergų, kuriuos jie siekia įgyti, sunaikinimo. Jame pažymima, kad laissez-faire visuomenėje nebūtų vyriausybės, kuri galėtų pasiduoti priešui; gynėjai kariautų tol, kol manytų, kad tai atitinka jų interesus.

14 skyriuje "Karo panaikinimas" teigiama, kad ne verslas, o vyriausybė yra atsakinga už karinio-pramoninio komplekso susiformavimą. Jame pažymima, kad karo rėmimo našta tenka verslui, nes mokesčiai imami iš vartotojo kišenės. Be to, verslas yra visuomenės gamintojai, o sąskaitas apmoka visuomenės gamintojai. Verslas taip pat kenčia nuo karų, nes dėl jų sutrinka prekyba ir dėl to patiria griūtį bei skurdą. Tačiau vyriausybė iš karų laimi, nes jai lieka daugiau galios, pinigų ir teritorijos. Karas taip pat padeda suvienyti žmones, palaikančius vyriausybę "bendro priešo" akivaizdoje. Autoriai daro išvadą, kad norint panaikinti karą tereikia panaikinti vyriausybę. 

III dalis - Kaip tai pasieksime?

15 skyriuje "Nuo vyriausybės prie laisvo laisvo verslo" teigiama, kad visų pirma ekonomikai turėtų būti suteikta mainų priemonė, kuri pakeistų dolerį. Jame teigiama, kad viešosios nuosavybės valdymą turėtų perimti asmenys, kurie, paprasčiausiai aiškiai pažymėję savo pretenzijas, taptų teisėtais savininkais. Jis pasisako prieš valstybinio turto pardavimą aukcionuose, nes biurokratai sugalvotų, kaip gautas lėšas nukreipti į savo kišenes, o sistema būtų palanki turtingiesiems, kurių daugelis turtus įgijo dėl politinės įtakos. Be to, turto pardavimo aukcione procesas pratęstų politikų valdžią.

16 skyriuje "Jėga, kuri formuoja pasaulį" teigiama, kad amoralu naikinti privačią nuosavybę ar gyvybę individo, kuris prieš jį nesmurtavo. Jame teigiama, kad smurtinė revoliucija ne tik griauna, bet ir iš tikrųjų stiprina valdžią. Jame taip pat pažymima, kad revoliucijos lyderiai vėliau gali tapti kitais valdovais. Kadangi žmonės trokšta lyderio, kuris juos išvestų iš chaoso, skyriuje išsakoma nuomonė, kad smurtinė revoliucija atvertų kelią naujam Hitleriui. Šiame skyriuje žmonės raginami dalytis idėjomis, susijusiomis su laisve, o tai galiausiai gali paskatinti visuotinį nebendradarbiavimą su valdžia.