Europa užkariauta islamo žlugs kaip Konstantinopolis
Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/12/euro... 2015-12-03 11:39:30, skaitė 3366, komentavo 1
Ramadanas. ANSA/TONINO DI MARCO
„Europa rizikuoja žlugti, kaip Bizantijos imperija, jau dabar mes gyvename dimitiudo valstybėje (dimitiudas – terminas, kurį sukūrė rašytoja Bat Ye’or, reiškia nemusulmonų paklusnumas islamui, taip pat ir palankumas jam – čia ir toliau – vertėjo iš italų kalbos pastaba), ir istorija kartojasi“. Bat Ye’or neabejoja dėl grėsmės, kuri pakibo virš mūsų kultūros. Islamo tikėjimo rašytoja buvo išvaryta iš Egipto 1957 metais dėl savo europietiškos prigimties ir šiuo metu gyvena Šveicarijoje. Jos vardas taip pat žinomas dėl knygų, kuriose ji panaudojo tokius terminus kaip „Eurabija“ ir „dimitiudas“, tai yra nuolankumas islamui saugumo ir pakantumo dėlei. Kažkada šios knygos įkvėpė Orijaną Falači (Oriana Fallaci), rašo straipsnio autorius
Savo paskutinėje knygoje „Suprasti Eurabiją“ (Lindau, 2015) ji ypač daug kalba apie Europos islamizaciją ir dalykams, kurie mums gresia. Ji aprašo antikrikščionišką, antisemitinę, antivakarietišką Europą ir šią politiką sieja su praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pabaiga.
„Būtent Prancūzija ėmė eiti šiuo keliu, po jos sekė Vokietija, nors ir stengėsi neatkreipti į save dėmesio. Tikslas – sudaryti sąjungą su arabų pasauliu, o žaidimo taisykles kūrė tie, kurie bendradarbiavo su nacizmu ir todėl nekentė žydų ir Izraelio. Tai liudija jų pareiškimai susitikimų ir konferencijų arabų šalyse metu, juos man teko rasti Arabų valstybių lygos publikacijose, tačiau kai kurie jų niekada nebuvo pakliuvę į Vakarų žiniasklaidą“.
Kas privertė Europos lyderius eiti šiuo keliu?
„Jie stengėsi susitaikyti su arabų pasauliu po kolonizacijos, be to, jiems reikėjo stabilumo ir saugumo, kad gautų energetinių resursų. Taip politikai ir inteligentija paveikė Europos kursą, sutikę su Arabų šalių lygos pateiktomis sąlygomis: pripažinti Palestinos išlaisvinimo organizaciją (PIO), taip pripažįstant ir palestinietišką terorizmą ir džihadą prieš Izraelį“.
Antisemitizmas, užmaskuotas po Izraelio kritika, dabar įprastas. Daugelis žydų neseniai išvyko iš Prancūzijos ne tik dėl teroro aktų Paryžiuje, tačiau ir dėl neapykantos atmosferos, šiandien vyraujančios daugelyje miestų. Nejau ši aukštinama ir laukiama integracija patyrė krachą?
„Taip, integracija žlugo, integruoti milijonus žmonių yra neįmanoma. Be to, migrantai musulmonai norėjo išsaugoti savo šaknis ir tradicijas, atmesdami tų šalių, kurios juos priglaudė, kultūrą. Kas norėjo integruotis, tas tai ir padarė, tačiau jų – nežymi mažuma“.
Ar gali musulmonai integruotis į nemusulmoniškos šalies visuomenę?
„Tie, kurie nori integruotis, gali tai padaryti ir jau tai padarė, tačiau Koranas tai draudžia. Islame egzistuoja priešiškumas ir nepakantumas kitoms religijoms, ko nėra budizme, krikščionybėje, induizme, judaizme… Vakaruose institutus ir įstatymus kuria žmogus, o musulmonams teisės šaltinis – šariatas, kadangi yra padiktuotas paties Alacho. Štai kodėl Europos šalių vyriausybės pasirinko multikultūralizmą: jie leidžia gyventi Europos šalyse, nereikalaudami integruotis“.
Nuo PIO mes judėjome link Al Qaedos, ir atėjome iki „Islamo valstybės“. Keturiasdešimt islamo terorizmo metų nepakeitė Europos požiūrio. Ji nematė grėsmės, ar tik apsimetė, kad nematė?
Jie viską suprato, jie visa tai žinojo geriau už mus, būtent todėl jie pasirinko demitiudą ir bendradarbiavimą su radikaliai musulmonų judėjimais vietoje sąjungos su nuosaikiais jų atstovais. Europa nusprendė palaikyti integralizmą, pradedant Palestinos teroristais ir baigiant likusiais, tikėdamiesi saugumo. Todėl mes nepadėjome musulmonams reformistams, taip padarydami didžiulę klaidą, galima sakyti – nusikaltimą“.
Italijoje Arafato partizanai paskleidė mitą, kad yra kairiųjų atstovai. Ir taip buvo visada. Nuo palestinietiškojo terorizmo žuvo 83 žmonės, 227 buvo sužeisti, tačiau nėra sukurta nieko, kas juos paminėtų, kaip tai daroma su mafijos ar raudonojo bei juodojo teroro aukomis.
„Jie netgi slepia masines žudynes Bolonijoje“.
Palestinos teroristai, veikiantys Italijos teritorijoje, naudojosi tokiu imunitetu, pavadintu „lodo Moro“. Praėjo 40 metų, o Italija iki šiol netapo islamo terorizmo auka. Ar tai – tos pačios politikos pasekmė?
„Politika nepasikeitė, tai liečia visą Europą. Europa nepripažįsta palestinietiškojo terorizmo, kadangi su juo draugauja. Todėl privalo į tą patį lygį statyti ir aukas, ir teroristus“. Italijos parlamentas 2017 metais netgi paskyrė dieną terorizmo aukoms atminti, vyriausybė paruošė knygą, į kurią įrašyti visų žmonių, žuvusių nuo teroristų, vardai. Tačiau Palestinos terorizmo aukų ten nėra. „Tokia politika buvo vykdoma ne tik Italijoje, bet ir visose Europos Sąjungos šalyse“.
Chalifato atsiradimas grasina ne tik Vakarams, tačiau taip pat kelia nesutarimus ir islamo pasaulyje.
„Šiitai ir sunitai visada kariavo ir žudė vieni kitus, šis karas iki šios tebesitęsia. Bet be viso to, egzistuoja ir karai tarp musulmoniškų grupuočių už vietą po saule, už valdžią regione. Šie žmonės niekada nekūrė nacijų taip, kaip tai suprantame mes. Jie visi yra kilę iš Arabijos ir Jemeno genčių, su kuriomis jie išlaiko ryšius. Tik po Antrojo pasaulinio karo Europa padalino tuos regionus ir sukūrė dirbtines tautas, kad religinę umos (ummah – religinė islamo bendruomenė) ir viso musulmonų pasaulio sąmonę pakeistų pasaulietine bei nacionalistine ideologija. Tačiau tai nesuveikė, kadangi prieštaravo islamo dvasiai, kuri pažįsta tik dvi stovyklas: savo ir neteisiųjų stovyklą. Tautybė čia nevaidina jokio vaidmens“.
Vakarai, palaikę „Arabų pavasarį“ daug prisidėjo prie dabartinės destabilizacijos Viduržemio jūros regione. Nejau ta beprotiška demokratijos eksporto idėja grįžto bumerangu?
„Amerika ir Europa norėjo palaikyti „Brolių musulmonų“ judėjimą. Jie tikėjo, kad atvedę juos į valdžią, galės kontroliuoti juos ir išvengti džihadizmo. Obama tikėjosi susirasti daugiau draugų, tačiau apsiskaičiavo“.
Užsienio kovotojai ir pavieniai teroristai. Jauni musulmonai, užaugę ir išsimokslinę Europoje, susiduria su sudėtingu pasirinkimu. Daugelis analitikų tvirtina, jog tai – identifikacijos problema.
„Žinoma, jie privalo save priskirti islamui, kuris draudžia musulmonui integruotis į neteisiųjų kultūrą. Radikalai veikia juos per internetą, verčia juos jaustis kaltais dėl to, kad elgiasi kaip negeri musulmonai ir gyvena šalyse, kariaujančiose su musulmonais, kaip Afganistane“.
Rusija atsisakė blaškytis ir pasisakė prieš „Islamo valstybę“. Kodėl Obama nenori bendradarbiauti su Maskva kovoje prieš Chalifatą ir toliau pasikliauna tokiais abejotinais sąjungininkais kaip Saudo Arabija ir Turkija?
„Obama pasikliauna abejotinais sąjungininkais todėl, kad palaimino „Brolių musulmonų“ politiką ir yra apsuptas patarėjų, kurie tą politiką palaiko. Jis mokėsi islamiškose mokyklose ir suvokia viską greičiau ne kaip krikščionis, o kaip musulmonas. Islamo pasaulis siekia, kad atsinaujintų kova tarp Rusijos ir Vakarų. Yra dokumentai, atspindintys šią idėją: šaltasis karas buvo islamo vystymosi aukso amžius. Vakarai jį rėmė, teisindamiesi, jog kovoja su komunistiniu ateizmu ir palaikė šiuos religinius judėjimus kaip atsvarą TSRS. Po Berlyno sienos griūties islamo pasaulis padėjo ir tebepadeda dviejų blokų priešpriešos gyvavimui“.
Jūs tvirtinate, kad Europoje buvo suregztas ištisas voratinklis, skirtas daryti įtaką politikai, informacinei erdvei, kultūrai ir universitetams. Kaip jiems tai pavyko padaryti?
„Šią politiką vykdo Europos komisija padedant propagandai televizijoje ir kine, kurią rekomenduoja „Europos-Viduržemio jūros Anos Lind kultūros dialogo fondas“, kuris kontroliuoja viską, kas publikuojama Europoje apie islamo pasaulį. Anos Lind fondas – tai tinklas. Visi, kalbantys apie džihadą, tampa izoliuoti, jie rizikuoja netekti posto, jiems grasinama. Kad galėtų vystytis, kultūrai reikia laisvės, o visiškos laisvės mąstyti ir rašyti nėra. Džihado priešams ir Izraelio draugams iki šiol užteko ryžto priešintis, nežiūrint į visus pažeminimus, netektis ir spaudimą iš europietiškos politikos pusės“.
Europa daugiau neatlaikys.
„Kaip ir nutiko Bizantijos imperijai, ji buvo ir viduje ir išorėje islamizuota. Iš vienos pusės – dėl nuolatinių atakų, lydimų plėšimų ir žudymų, į krikščioniškus kaimus – tai greičiau terorizmas, kuris sudarė bendrą nesaugumo jausmą ir privertė Konstantinopolį mokėti didelę duoklę osmanų sultonams, kad išvengtų džihado. Galiausiai jie išsėmė savo atsargas ir nebeturėjo resursų efektyviai armijai išlaikyti. Iš kitos pusės – Bizantijos elito, leidusio islamizmui prasibrauti į imperiją, korumpuotumas ir nesantaika tarp Bizantijos kunigaikščių, kurie prašė turkų pagalbos kovoje su vidaus priešais, o po to privalėjo jiems už tai mokėti“.
Tačiau koks tikslas nemusulmonui pasiduoti musulmonui?
„Jie sutiko su demitiudu, kadangi tapo zimiais (zimiai – nemusulmonai, gyvenantys musulmoniškose šalyse ir paklūstantys islamo įstatymams), kadangi nenorėjo susidurti su džihadizmu. Jie žinojo, kas yra džihadizmas ir nenorėjo su juo kovoti, jie norėjo bet kokia kaina pasiekti susitaikymo su islamo pasauliu. Būtent dėl to jie nenorėjo į Europos konstituciją įtraukti judėjų ir krikščionybės pagrindo, numatydami tolimesnių įvykių seką. Širakas sakė, kad Europa – vienodai ir krikščioniška, ir musulmoniška. Tai yra mūsų nuopuolio ženklas, grėsmė mūsų civilizacijos išlikimui“.