Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Cancel kultūra kaip Pavliko Morozovo dvasios reinkarnacija

Autorius: Kristina Zamarytė-Sakavičienė Šaltinis: https://laisvavisuomene.lt/kri... 2022-07-27 16:41:00, skaitė 282, komentavo 2

„Vienintelis dalykas, kurio pasimokome iš istorijos, yra tai, kad nieko iš jos nepasimokome“. G.Hėgelis

Laisvas žodis visada buvo didžiausias tironijų ir dogmatinių ideologijų priešas, o cenzūra – ginklas prieš neparankius kalbėtojus. Skaudžios XX amžiaus pamokos privertė suprasti žodžio laisvės svarbą demokratijoje ir įtvirtinti ją žmogaus tiesių dokumentuose. Vakarietiškos valstybės tik išimtinais atvejais gali riboti kalbą.

Tačiau žmogaus prigimtis keičiasi sunkiai. Žmogus buvo ir yra linkęs tildyti tuos, kurių žodžiai jam nepatinka. Pastaraisiais dešimtmečiais įsivyravo neformalios cenzūros formos, kurias įgalino technologijos ir ypatingai – socialiniai tinklai. Jau ir Lietuvoje pagreitį įgauna taip vadinama cancel (atšaukimo) kultūra.

Kaip veikia cancel kultūra?

Cancel kultūroje asmuo, išsakęs vienai ar kitai grupei nepatikusius teiginius, baudžiamas viešu gėdinimu, žeminimu, siekiant sugriauti reputaciją, pašalinti iš darbo, aukštų pareigų, užkirsti kelią tolimesnei karjerai. Reputacija trypiama už pasakytus žodžius, ignoruojant visą iki tol nugyventą gyvenimą, pasiekimus ir padarytus gerus darbus.

Atvejis po atvejo cancelinimas (atšaukimas) tampa įprasta praktika, geru tonu ir pilietine už ekrano besislepiančio aktyvisto pareiga. Šis akimirksniu virtualiai mases suburiantis reiškinys naudojamas kaip galingas ginklas vykstančiose politinėse ir ideologinėse kovose.

Cancel kultūroje ypatingai klesti narcisistinio tipo asmenybės. Narcizai svaigsta nuo savo žavesio, trokšta dėmesio ir geba apsvaiginti aplinkinius. Talentingesni tampa socialinių medijų liūtais – įtakingais influenceriais, kurie savo sekėjams nurodo, kaip reikia mąstyti, kuo žavėtis, ką niekinti ir ką užsipulti. Narcizams trūksta empatijos, jie jaučiasi reikšmingesni už kitus, todėl Dieve padėk tam, kuris išdrįsta paklausti: „O gal karalius vis dėl to nuogas?“.

Socialiniai tinklai yra puiki terpė narcizams ne tik reklamuoti savo geradarystes, sumanymus, politinius favoritus, ideologines dogmas, bet ir inicijuoti linčo teismus jų nepripažįstantiems. Įprastai mėgavimasis savo šaunumu ir kito asmens žeminimu, traukiant iš paskos kraujo trokštančius sekėjus, visuomenėje yra laikomas socialiai destruktyviu elgesiu, tačiau socialinės medijos už tokį elgesį nebaudžia, bet netgi  pritaria ir skatina.

Taigi cancel kultūros problema ne tik ta, kad dorojami savo nuomonę išsakę asmenys, kad įsigali neformali cenzūra, bet ir ta, kad viešai klesti ir plinta iš esmės asocialus elgesys.

A.Tapinas vs. I.Vėgėlė

Vienas iš ryškių cancelinimo pavyzdžių – Igno Vėgėlės ir Andriaus Tapino susidūrimas viešojoje erdvėje. Esmė ta, kad I.Vėgėlė Delfi publikuotame tekste šalia daugybės kitų mūsų šalies valdymo problemų iškėlė abejonę dėl skubių Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimų bei netiesiogiai – dėl ekstremalios ir nepaprastosios padėties metu vykdomų paramos akcijų skaidrumo. A.Tapinas į tai reagavo itin jautriai ir agresyviai. Lyg bulius į raudoną skudurą.

Audringa A.Tapino reakcija pirmiausia pasireiškė atakomis prieš I.Vėgėlę facebook‘e, kurios nuaidėjo mažesnio kalibro influencerių (kaip visada, tų pačių) įrašais. Po jais vyko mažvaikiškų komentarų lenktynės – kas sumaniau pažemins „nusikaltėlį“. Apsidairius neapykanta kunkuliuojančiame komentarų sraute, kur sumanumo viršūnė – žuvies nuotrauka, susidaro įspūdis, kad tame socialiniame burbule jau susiformavęs bandos imunitetas, saugantis nuo elementarios moralės ir intelekto.

Pamatėme ir iki šiol Lietuvoje neregėtą reiškinį – A.Tapinas paskelbė paramos akciją bylinėjimuisi su tais, kurie kelia klausimus dėl Laivės.tv renkamos paramos skaidrumo. Oho. Pandemijos, karo ir prasidedančios ekonominės krizės metu influenceris grasina masiniais ieškiniais, bet ne iš savo, o rėmėjų lėšų.

Nuo kada tapo draudžiama kelti klausimus apie labdaros tikslais surinktų lėšų naudojimo skaidrumą? Kodėl jie nepatogūs? Iššaukiantys tiek emocijų?

Iki šiol nekilo minčių abejoti paramos skaidrumu, bet tokia neadekvati paramos rinkėjo reakcija privertė suklusti. Geradarys, kuris pasiryžęs į gabalus sudraskyti abejojančius jo gerumu, nebepanašus į geradarį.

Koks viso šio spektaklio tikslas? Jei ne baimė dėl galimų finansinių pažeidimų atskleidimo, tai proga prieš rinkimus nucancelinti ryškiausią iš galimų naujų politinių veidų? Sugriauti reputaciją ir pakirsti pasitikėjimą? Atbaidyti sekėjus ir galimus rinkėjus? Išgąsdinti? Pademonstruoti pavyzdį, kas laukia keliančių nepatogius klausimus? Nutildyti?

Vargu, ar ši cancelinimo akcija pavyks. I.Vėgėlė matęs ir šilto, ir šalto, virtualaus puolimo neišsigąs. A.Tapinas veikia savo socialiniame burbule, kuris nepersidengia su I.Vėgėlės sekėjais. Veikiau profesorius gaus papildomų žinomumo ir populiarumo taškų – lietuviai linkę užjausti puolamus.

Bėda, kad tai ne išimtis – politiškai ar ideologiškai neparankių asmenų cancelinimas jau ne pirmus metus yra nuolatinė A.Tapino ir kitų influencerių bei žurnalistų veikla. Visuomenė prie tokio elgesio jau priprato, toleruoja ir dalis aktyviai įsitraukia. Dalis su pasimėgavimu stebi lyg kruvinas gladiatorių kovas Koliziejuje. Tai kuria nesveiką susipriešinimo ir pykčio atmosferą viešojoje erdvėje, o ši veda į aklavietę – į vis augantį socialinį chaosą.

Kaip nucancelinti cancel kultūrą?

Sakoma, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų, o kvailiai nepasimoko nė iš savų.

Pažvelkime į istoriją. Nors moderniai cancel kultūrai, neapykantos kalbai, etikečių klijavimui ir tiesiog elementarioms paskaloms bei chamizmui patogią platformą sukūrė socialiniai tinklai, tačiau istorijoje pavyzdžių, kai laisvas žodis buvo išstumtas iš visuomenės gyvenimo, apstu.

Prasminkime senovės Graikijoje klestėjusį ostrakizmą, kai daugumą galėjo tiesiog išbalsuoti nepatogų asmenį anonimiškai surašydami vardus. Daugiausia kartų paminėtas buvo išvaromas ribotam ar visam laikui iš bendruomenės.

Mes patys gyvenome totalitarinėje visuomenėje, kai cancel kultūra pasireiškė okupacinės valdžios ir jos represinio aparato institucijų sudarytais sąrašais: knygų, kurias buvo draudžiama turėti ir skaityti; žmonių, kurių pavardės turėjo būti ištrintos iš istorijos vadovėlių ir tautos atminties… Ir žinoma, sistemos efektyvumą palaikė anų laikų influenceriai ir laikintojai – KGB informatoriai ir skundikai, uoliai raportuodavę apie netinkamą kalbėjimą tam tikromis temomis.

Drįsę nepaklusti anų laikų „vierchams“ taip pat buvo cancelinami anų laikų metodais – išmetami iš darbų, nespausdinami jų kūriniai ir t.t.

Ironiška, kad šiemet minime Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 50-ąsias metines ir prisimename dėl laisvo žodžio tremtus, kalintus ir nužudytus. Ir čia pat naujomis formomis cancelinami nepatogūs asmenys.

Ar socialiniuose tinkluose įsitvirtinę naujieji Pavlikai Morozovai turės įgaliojimus reguliuoti, ką galima ir ko negalima sakyti, kokius klausimus draudžiama kelti? Tai priklauso nuo mūsų.

Žodžio laisvė gali būti atimta, bet gali būti ir atiduota. Mes ją atiduodame, nutardami, kad „geriau patylėti“. Mes ją atiduodame, kai iš už kampo bailiai žiūrime, kaip doroja mūsų bendramintį. Cancel kultūra yra paremta baime ir susitaikymu, kai formaliai žodžio laisvę turintys žmonės ja tiesiog nebesinaudoja. Nuo to galų gale nukenčia visi, net ir patys cancelintojai.

Kodėl? Nes tai pakerta laisvos visuomenės pagrindus.

Nes neįmanoma spręsti realių problemų, jei negalime susikalbėti, bet tik vaidiname politinius spektaklius prieš savo auditorijas. Nes siaubingas pasaulis, kuriame neišlipę iš lovos galime griauti vieni kitų gyvenimus dėl neįtikusios nuomonės ar nepatogios kritikos.

Neverta prieš cancel kultūrą kovoti jos metodais – tuo pačiu destruktyviu elgesiu. Vienintelis būdas ją įveikti – tai jos nepaisyti. Tiesiog kalbėkime, kad ir toliau galėtume kalbėti. Šiandien turime pareigą puoselėti žodžio laisvės kultūrą. Pareigą netylėti, kai yra, ką pasakyti. Pareigą užstoti, kai kažkas linčiuojamas už pasakytus žodžius, nesvarbu, bendramintis ar kitamintis.

Nebėra kitos išeities, turime ištiesti ranką vieni kitiems, net jeigu žinome, kad ją nudegsime.