Bankokratija: nuo Venecijos respublikos iki Mario Dragi ir Goldman Saks
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://www.versijos.com/publ/u... 2014-11-04 09:57:37, skaitė 7183, komentavo 1
Nuo XII iki XIV amžiaus pradžios templieriai, kurie veikė daugumoje Europos šalių, tapo valdžią turinčių žmonių bankininkais ir sudalyvavo kelių kryžiaus žygių finansavime. XIV amžiaus pradžioje jie buvo pagrindiniais Prancūzijos karaliaus Pilypo Teisingojo kreditoriais. Prispaustas sunkios skolų naštos, karalius likvidavo ir savo kreditorius, ir skolas, demonizavo templierius ir apkaltino juos daugybe nusikaltimų (1). Ordinas buvo uždraustas, lyderiai nubausti mirtimi, o turtai konfiskuoti. Ordino armija (15 000 žmonių, įskaitant 1500 riterių), jų paveldas ir pasitikėjimas valdovais negalėjo apsaugoti nuo Valstybės, kuri išsikėlė tikslą sunaikinti savo pagrindinį kreditorių.
Tuo pačiu laikotarpiu (XI-XIV amžiai) Venecijos bankininkai irgi finansavo kryžiaus žygius ir skolino pinigus Europos monarchams, tačiau, siekdami savo tikslų, buvo gerokai mitresni nei templieriai. Venecijoje jie paėmė į savo rankas valstybės kontrolę, įkurdami Venecijos respubliką. Būtent jie finansavo Venecijos miesto-valstybės virtimą tikra imperija, kuriai priklausė Kipras, Negropontė ir Kreta.
Venecijos respublikos vėliava
Jie pasinaudojo išmintinga strategija, kad gautų naudos ir garantuotų išduotų skolų grąžinimą: nutarė padaryti Venecijos valstybę skolininke bankų, kuriuos jie kontroliavo. Būtent jie nustatydavo paskolų sutarčių sąlygas, kadangi buvo tuo pat metu ir bankų savininkai, ir valstybės vadovai. Tuo metu kaip Pilypas Teisingasis buvo suinteresuotas savo kreditorių fiziniu likvidavimu, kad išsilaisvintų nuo skolų naštos, Venecijos valstybė mokėjo savo skolas bankininkams grynais.
Pastarieji iškėlė idėją sukurti valstybės skolos, kuri atsidurdavo bankų apyvartoje, savininko titulą. Tai buvo žingsnis į priekį kuriant finansines rinkas (2). Toks paskolų tipas buvo šiuolaikinės XXI amžiaus valstybės skolos formos pirmtaku. Šiandien, praėjus 700 metų nuo to laiko, kai Pilypas susidorojo su templieriais, Europos bankininkams, kaip ir jų pirmtakams iš Venecijos bei Genujos, valstybės bijoti nebereikia.
Nacionalinės valstybės ir ES gali atrodyti sudėtingesnės ir rafinuotesnės, lyginant su Venecija ar Genuja, tačiau tai vis tiek tėra įrankiai, kurių dėka valdantieji realizuoja savo valdžią. 1 procentas gyventojų valdo likusius 99 procentus. Mario Dragis, buvęs Goldman Sachs valdytojas Europoje, vadovauja Europos Centriniam Bankui. Privatūs bankininkai turi savo atstovus arba sąjungininkus svarbiausiuose postuose vyriausybėse ir ministerijose. Europos Komisijos nariai labai rūpinasi privataus finansinio sektoriaus interesų gynimu, o bankininkų interesų lobizmas Europos parlamentuose bei kitose reguliavimo ir kontrolės žinybose yra nepaprastai efektyvus.
Goldman Saks konglomerato tinklas
Nors saujelė stambių privačių bankų tapo pastaraisiais metais dėmesio centru, tai neturėtų užtemdyti stambių privačių korporacijų vaidmens pramonėje ir prekyboje. Šiose sferose kapitalistai naudojasi ir piktnaudžiauja savo glaudžiais ryšiais su vyriausybinėmis struktūromis lygiai taip pat meistriškai, kaip ir bankininkai. Sudėtinga persipinančių valstybinių, vyriausybių, bankų, pramonės ir prekybos interesų schema irgi tapo vienu iš kapitalizmo ypatumų tiek dabartinėje, tiek ankstyvosiose jo stadijose.
Stambių privačių grupių ir jų sąjungininkų atstovai naudoja valdžios žinybas savo interesų labui nuo pat to momento, kai kapitalizmas tapo dominuojančia ekonomine ir visuomenine santvarka.
Pažvelkime į istoriją. Naujasis kursas, pradžią kuriam padarė prezidentas Ruzveltas 1933 metais ir 30 metų, kurie sekė po II Pasaulinio karo, gali būti laikomi intermedija, kurios metu valdantiesiems teko šiek tiek apriboti savo apetitus ir padaryti nuolaidų dirbantiesiems. Stambūs kapitalistai buvo priversti šiek tiek sumažinti savo kontrolę valstybės atžvilgiu. Po neoliberalaus posūkio aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jie atsikratė bet kokių apribojimų ir apsiribojimų.
Devintasis dešimtmetis pasižymėjo tuo, kad valdantieji visiškai atsipalaidavo, prasidėjo iššaukiantis ir ciniškas godumo garbinimas ir visuotinė žmonių bei gamtos eksploatacija. Liūdnai pagarsėjęs Tečer išsireiškimas "Alternatyvos nėra" vis dar daro įtaką politiniam, ekonominiam ir socialiniam kraštovaizdžiui, kapitalizmas aršiai puola visas žmogaus teises ir socialinius iškovojimus. Mario Dragis, Angela Merkel, Silvio Berluskonis ir Žozė Manuelis Barozas simbolizuoja Tečer plano tęstinumą. Aktyvus socialistų (nuo Šrioderio iki Olando) dalyvavimas kapitalistų projektuose pademonstravo, iki kokio lygio jie tapo kapitalistinės sistemos bendrininkais. Kitoje Atlanto pusėje tą patį daro Barakas Obama. Kaip išsireiškė milijardierius Vorenas Bafetas: "Tai - klasių kova ir mano klasė ją laimi".
Valstybės įsiskolinimo sistema, tokiu pavidalu, kokiu ji veikia prie kapitalizmo - tai ilgalaikio veikimo mechanizmas, kurio tikslas - perduoti tautos sukurtus turtus kapitalistams. Krizė, prasidėjusi 2007-2008 metais, dar labiau sutvirtino šį mechanizmą, kadangi stambiausių bankų nuostoliai ir skolos buvo permesti į valstybės įsiskolinimų sferą. Neregėtais mastais vyriausybės nacionalizavo bankų nuostolius, dėl to bankai gali ir toliau žertis pelnus, kuriuos perpaskirsto savo savininkams. Vyriausybių lyderiai yra tiesioginiai didelių bankų bendrininkai ir naudoja savo valdžią bei valstybės resursus bankų reikmėms. Finansų ministrų ar vyriausybės vadovų, kurie atėjo į savo postus tiesiai iš stambių bankų ar po valstybinės tarnybos į tuos bankus išėjo, pradedant 2008 metais tiktai didėja.
Bankininko profesija yra pernelyg svarbi ekonomikai, kad galima būtų atiduoti ją į privataus sektoriaus rankas. Bankai turi būti nacionalizuoti ir kontroliuojami visuomenės (bankų darbuotojų, klientų, vietinių visuomeninių suinteresuotų grupių atstovų), kadangi jie turi paklusti tarnavimo valstybei principams (3), o pelnai, kuriuos generuoja bankų veikla, turi būti panaudojami bendros gerovės labui.
Naudojant valstybės įsiskolinimą bankų gelbėjimui yra absoliučiai neteisėta ir tokiai veiklai turi būti užkirstas kelias. Visuomeninis auditas turi nustatyti kitas nepagrįstas ir/arba neteisėtas skolas ir suvaidinti savo vaidmenį mobilizacijoje, kad galima būtų suformuluoti antikapitalistinę alternatyvą.
Bankų nacionalizavimas ir atsisakymas padengti neteisėtas skolas turi tapti dar platesnio masto programos dalimi (4).
Pastabos:
|1| See David Graeber, DEBT The First 5.000 years, Ed. Melvillehouse Brooklyn, New York, 2011, 453 pages ; Thomas Morel et François Ruffin, Vive la Banqueroute!, Paris, Fakir Editions, 2013.
|2| Fernand Braudel, Civilisation matérielle, économie et capitalisme. XVe-XVIIIe siècle, Paris, Armand Collin, 1979 ; David Graeber, DEBT The First 5.000 years, Ed. Melvillehouse Brooklyn, New York, 2011, 453 pages.
|3| The banking sector must be fully public, with the exception of a small-scale co-operative sector, with which it could cohabitate and collaborate.
|4| Voir Damien Millet et Eric Toussaint, “Europe: What emergency programme for the crisis?”, http://cadtm.org/Europe-What-emerge..., published 1st July 2012; Thomas Coutrot, Patrick Saurin et Éric Toussaint, “Cancelling debt or taxing capital: why should we choose?”,http://cadtm.org/Cancelling-debt-or..., published 2nd November 2013; What to do about the debt and the euro? http://cadtm.org/What-to-do-about-t...