Pagrindiniai žmogaus kvailumo dėsniai

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-05-30 23:22:00, skaitė 544, komentavo 3

Pagrindiniai žmogaus kvailumo dėsniai

Per visą istoriją galinga jėga trukdė augti žmonių gerovei ir laimei. Ji galingesnė už mafiją ar kariuomenę. Ji turi visuotinį katastrofišką poveikį ir ją galima aptikti visur - nuo galingiausių pasaulio valdybų salių iki vietinio baro.

Tai žmonių kvailumas.

Carlo M. Cipolla, garsus Berklio universiteto ekonomikos istorijos profesorius, sukūrė šią gyvybiškai svarbią knygą, siekdamas aptikti ir neutralizuoti jos grėsmę. Knyga yra ir linksma, ir labai rimta, todėl joje galėsite geriau pasiruošti susidurti su politine tikrove, neprotingais kolegomis ar kita vakariene su giminaičiais.

Dėsniai:

1. Visi nepakankamai įvertina kvailų žmonių skaičių tarp mūsų.

2. Tikimybė, kad tam tikras asmuo yra kvailas, nepriklauso nuo jokios kitos to asmens savybės.

3. Kvailas asmuo yra toks, kuris sukelia nuostolių kitam asmeniui, o pats negauna jokios naudos ir netgi galbūt patiria nuostolių.

4. Ne kvaili žmonės visada nepakankamai įvertina kvailų asmenų žalingą galią.

5. Kvailas žmogus yra pavojingiausias žmogaus tipas.

I skyrius

Pirmasis pagrindinis žmonių kvailumo dėsnis nedviprasmiškai teigia, kad Visada ir neišvengiamai visi nepakankamai įvertina kvailų individų skaičių aplinkoje.

Iš pradžių šis teiginys skamba banaliai, miglotai ir siaubingai nedovanotinai. Tačiau atidžiau įsižiūrėję į jį, pamatysime, kad jis yra realus. Kad ir kaip aukštai vertintume žmonių kvailumą, vis tiek ne kartą ir ne du mus pribloškia faktas, kad

a) žmonės, kuriuos anksčiau laikėte racionaliais ir protingais, pasirodo esą begėdiškai kvaili;

b) diena iš dienos, su nesibaigiančia monotonija, savo veikloje trukdo kvaili asmenys, kurie staiga ir netikėtai pasirodo pačiose nepatogiausiose vietose ir netikėčiausiais momentais.

Pirmasis pagrindinis dėsnis neleidžia man priskirti kvailų žmonių daliai visoje populiacijoje konkrečios skaitinės vertės: bet koks skaitinis įvertinimas pasirodytų esąs nepakankamas. Todėl tolesniuose puslapiuose kvailų žmonių dalį populiacijoje žymėsiu simboliu σ.

II skyrius

Antrasis pagrindinis dėsnis

TIKIMYBĖ, KAD TAM TIKRAS ŽMOGUS BUS KVAILAS, NEPRIKLAUSO NUO JOKIOS KITOS TO ASMENS SAVYBĖS.

Dabar Vakaruose madingos kultūrinės tendencijos skatina egalitarinį požiūrį į gyvenimą. Žmonėms patinka galvoti apie žmones kaip apie tobulai sukonstruotos masinės gamybos mašinos produkciją. Ypač genetikai ir sociologai iš visų jėgų stengiasi įspūdingu mokslinių duomenų ir formuluočių aparatu įrodyti, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs, o jei vieni yra lygesni už kitus, tai lemia auklėjimas, o ne prigimtis.

Aš nepritariu tokiam bendram požiūriui. Mano tvirtu įsitikinimu, paremtu ilgamečiais stebėjimais ir eksperimentais, vyrai nėra lygūs, vieni yra kvaili, o kiti - ne, ir šį skirtumą lemia prigimtis, o ne kultūrinės jėgos ar veiksniai. Vienas žmogus yra kvailas taip pat, kaip ir raudonplaukis; vienas priklauso kvailių grupei, kaip priklauso kraujo grupei. Kvailas žmogus gimsta kvailu Apvaizdos dėka.

Nors esu įsitikinęs, kad dalis žmonių yra kvaili ir kad jie tokie yra dėl genetinių savybių, nesu reakcionierius, bandantis slapta įvesti klasinę ar rasinę diskriminaciją. Esu tvirtai įsitikinęs, kad kvailumas yra nediskriminuojama visų žmonių grupių privilegija ir pasiskirsto tolygiai pagal pastovią proporciją. Šį faktą moksliškai išreiškia Antrasis pagrindinis dėsnis, kuris teigia, kad:

Tikimybė, kad tam tikras žmogus bus kvailas, nepriklauso nuo jokios kitos to žmogaus savybės.

Šiuo atžvilgiu atrodo, kad gamta iš tiesų pranoko pati save. Gerai žinoma, kad Gamta gana paslaptingai sugeba išlaikyti pastovų tam tikrų gamtos reiškinių santykinį dažnį. Pavyzdžiui, nesvarbu, ar vyrai dauginasi Šiaurės ašigalyje, ar ties ekvatoriumi, ar porų poros yra išsivysčiusios, ar besivystančios, ar juodaodžiai, ar baltaodžiai, moterų ir vyrų santykis tarp naujai gimusiųjų yra pastovus, su labai nedidele vyrų persvara. Nežinome, kaip gamta pasiekia šį nepaprastą rezultatą, bet žinome, kad tam, jog jį pasiektų, gamta turi veikti su dideliais skaičiais. Įspūdingiausias faktas, susijęs su kvailumo dažniu, yra tas, kad Gamtai pavyksta pasiekti, jog šis dažnis būtų lygus tikimybei σ visiškai nepriklausomai nuo grupės dydžio. Taigi, ar kalbėtume apie labai dideles, ar apie labai mažas grupes, kvailų žmonių procentas yra toks pat. Joks kitas stebimų reiškinių rinkinys nėra toks stulbinantis Gamtos galių įrodymas.

Įrodymų, kad išsilavinimas neturi nieko bendra su tikimybe σ, pateikė daugelyje pasaulio universitetų atlikti eksperimentai. Sudėtinę universitetą sudarančią populiaciją galima suskirstyti į penkias pagrindines grupes, t. y. darbininkus, baltųjų apykaklių darbuotojus, studentus, administratorius ir dėstytojus.

Kaskart analizuodamas mėlynąsias apykakles radau, kad dalis σ jų buvo kvaili. Kadangi σ reikšmė buvo didesnė, nei tikėjausi (pirmasis dėsnis), atiduodamas duoklę madai, iš pradžių maniau, kad dėl to kalta segregacija, skurdas, išsilavinimo stoka. Tačiau kildamas socialiniais laiptais aukštyn pastebėjau, kad toks pat santykis vyrauja ir tarp baltaodžių darbuotojų, ir tarp studentų. Dar įspūdingesni rezultatai buvo tarp profesorių. Nesvarbu, ar nagrinėčiau didelį universitetą, ar mažą koledžą, ar garsią, ar menkai žinomą įstaigą, pastebėjau, kad ta pati dalis profesorių buvo kvaili. Rezultatai mane taip pribloškė, kad savo tyrimą ėmiausi taikyti specialiai atrinktai grupei, tikram elitui - Nobelio premijos laureatams. Rezultatas patvirtino aukščiausią gamtos galią: σ dalis Nobelio premijos laureatų buvo kvaili.

Šią mintį buvo sunku priimti ir suvirškinti, tačiau pernelyg daug eksperimentinių rezultatų įrodė jos esminį teisingumą. Antrasis pagrindinis dėsnis yra geležinis dėsnis, ir jis nepripažįsta išimčių. Moterų išsilaisvinimo judėjimas palaikys Antrąjį pagrindinį dėsnį; nes jis rodo, kad kvailų individų tarp vyrų yra proporcingai tiek pat, kiek ir tarp moterų. "Trečiojo pasaulio" "besivystančiųjų" atstovai tikriausiai guosis Antruoju pagrindiniu dėsniu, nes jame gali rasti įrodymą, kad galiausiai išsivysčiusieji nėra tokie jau išsivystę. Vis dėlto, nesvarbu, ar Antrasis pagrindinis dėsnis patinka, ar ne, jo pasekmės yra bauginančios: dėsnis reiškia, kad nesvarbu, ar judate garbingais sluoksniais, ar ieškote prieglobsčio tarp Polinezijos galvų medžiotojų, ar užsidarysite vienuolyne, ar nuspręsite likusį gyvenimą praleisti gražių ir ištvirkusių moterų draugijoje, jums visada teks susidurti su tuo pačiu procentu kvailų žmonių - šis procentas (pagal Pirmąjį dėsnį) visada pranoks jūsų lūkesčius.

III skyrius

Techninis intarpas

Šioje vietoje būtina paaiškinti žmogaus kvailumo sąvoką ir apibrėžti dramos veikėjus.

Individams būdingas skirtingas polinkio bendrauti laipsnis. Yra individų, kuriems bet koks kontaktas su kitais individais yra skausminga būtinybė. Jie tiesiogine prasme turi taikytis su žmonėmis, o žmonės turi taikytis su jais. Kitame spektro gale yra asmenų, kurie visiškai negali gyventi vieni ir net yra pasirengę leisti laiką su žmonėmis, kurių jie iš tikrųjų nemėgsta, o ne vieni. Tarp šių dviejų kraštutinumų esama labai įvairių būsenų, nors toli gražu didžiausia dauguma žmonių yra artimesni tipui, kuris negali susitaikyti su vienatve, nei tam, kuris neturi jokio skonio žmonių bendravimui. Šį faktą pripažino Aristotelis, rašydamas, kad "Žmogus yra visuomeninis gyvūnas", o jo teiginio pagrįstumą rodo tai, kad mes judame socialinėmis grupėmis, kad susituokusių žmonių yra daugiau nei viengungių ir senmergių, kad tiek daug turto ir laiko iššvaistoma varginantiems ir nuobodiems kokteilių vakarėliams ir kad žodis vienatvė paprastai turi neigiamą atspalvį.

Nesvarbu, ar žmogus priklauso eremito, ar socialisto tipui, jis bendrauja su žmonėmis, nors ir nevienodai intensyviai. Net ir eremitai kartais susitinka su žmonėmis. Be to, žmogus veikia žmones ir vengdamas jų. Tai, ką galėjau padaryti dėl konkretaus žmogaus ar grupės, bet nepadariau, tam konkrečiam žmogui ar grupei yra galimybių kaina (t. y. prarastas pelnas ar nuostolis). Moralas yra tas, kad kiekvienas iš mūsų turi dabartinę pusiausvyrą su visais kitais. Iš kiekvieno veiksmo ar neveikimo mes gauname naudą arba nuostolį ir tuo pat metu kažkam kitam sukeliame naudą arba nuostolį. Pelną ir nuostolius galima patogiai pavaizduoti grafike.

Grafike pavaizduotas asmuo, tarkime, Tomas. X ašis matuoja naudą, kurią Tomas gauna dėl savo veiksmų. Y ašyje grafike pavaizduota nauda, kurią kitas asmuo ar asmenų grupė gauna iš Tomo veiksmų. Pelnas gali būti teigiamas, nulinis arba neigiamas - neigiamas pelnas iš tikrųjų reiškia nuostolį. Pagal X ašį matuojama teigiama Tomo nauda į dešinę nuo taško O ir Tomo nuostoliai į kairę nuo taško O. Pagal Y ašį matuojama asmens ar asmenų, su kuriais Tomas bendrauja, nauda ir nuostoliai atitinkamai virš taško O ir žemiau taško O.

Kad visa tai būtų aišku, pasitelkime hipotetinį pavyzdį ir pateikime 1 paveikslą. Tomas atlieka veiksmą, kuris turi įtakos Dikui. Jei Tomas dėl šio veiksmo gauna naudos, o Dikas dėl to paties veiksmo patiria nuostolį, veiksmas bus užfiksuotas grafike tašku, kuris grafike atsiras kažkur B srityje.

Jei norima, X ir Y ašyse pelnas ir nuostoliai gali būti fiksuojami doleriais arba frankais, tačiau reikia įtraukti ir psichologinę bei emocinę naudą ir pasitenkinimą, taip pat psichologinę ir emocinę įtampą. Tai yra neapčiuopiamas turtas, kurį labai sunku įvertinti pagal objektyvius standartus. Išlaidų ir naudos analizė gali padėti išspręsti šią problemą, nors ir ne iki galo, tačiau nenoriu varginti skaitytojo tokiais techniniais dalykais: netikslumas tikrai turės įtakos matavimui, tačiau tai neturi įtakos argumento esmei. Vis dėlto vieną dalyką reikia paaiškinti. Nagrinėjant Tomo veiksmą naudojamasi Tomo vertybėmis, tačiau nustatant Diko naudą (nesvarbu, teigiamą ar neigiamą) reikia remtis Diko vertybėmis, o ne Tomo vertybėmis. Ši teisingumo taisyklė pernelyg dažnai pamirštama, ir daug problemų kyla dėl to, kad nesugebama taikyti šio iš esmės urbanistinio požiūrio. Leiskite dar kartą pasinaudoti banaliu pavyzdžiu. Tomas trenkia Dikui į galvą, ir jis patiria pasitenkinimą dėl savo veiksmo. Jis gali apsimesti, kad Dikui buvo malonu gauti smūgį į galvą. Tačiau Dikas gali nesutikti su Tomo nuomone. Iš tikrųjų jis gali laikyti smūgį į galvą nemaloniu įvykiu. Ar smūgis Dikui į galvą buvo Dikui nauda, ar nuostolis, sprendžia Dikas, o ne Tomas.

IV skyrius

TREČIASIS (IR AUKSINIS) PAGRINDINIS DĖSNIS

KVAILAS ASMUO - TAI ASMUO, KURIS SUKELIA NUOSTOLIŲ KITAM ASMENIUI ARBA ASMENŲ GRUPEI, O PATS NEGAUNA JOKIOS NAUDOS IR NET GALBŪT PATIRIA NUOSTOLIŲ.

Trečiajame pagrindiniame dėsnyje daroma prielaida, nors ji aiškiai ir nenurodoma, kad žmonės skirstomi į keturias pagrindines kategorijas: bejėgiai, protingi, banditai ir kvailiai. Įžvalgus skaitytojas nesunkiai pastebės, kad šios keturios kategorijos atitinka keturias pagrindinio grafiko sritis H, I, B, S.

Jei Tomas imasi veiksmo ir patiria nuostolį, o Dikui atneša pelną, Tomo ženklas pateks į sritį H: Tomas pasielgė bejėgiškai. Jei Tomas imasi veiksmo, kuriuo jis gauna pelną, kartu suteikdamas pelną ir Dikui, Tomo ženklas pateks į lauką I: Tomas veikė protingai. Jei Tomas atlieka veiksmą, kuriuo jis gauna pelną, o Dikas patiria nuostolį, Tomo ženklas pateks į B lauką: Tomas veikė kaip banditas. Kvailumas susijęs su sritimi S ir visomis Y ašies padėtimis, esančiomis žemiau taško O.

Trečiajame pagrindiniame dėsnyje aiškiai paaiškinta:

Kvailas asmuo - tai asmuo, kuris padaro nuostolių kitam asmeniui ar asmenų grupei, o pats negauna jokios naudos ir netgi galbūt patiria nuostolių.

Pirmą kartą susidūrę su Trečiuoju pagrindiniu dėsniu, racionalūs žmonės instinktyviai reaguoja skeptiškai ir nepatikliai. Tiesa ta, kad protingi žmonės sunkiai suvokia ir supranta neprotingą elgesį. Tačiau atsisakykime pakilios teorijos plotmės ir pragmatiškai pažvelkime į savo kasdienį gyvenimą. Visi prisimename atvejus, kai bičiulis ėmėsi veiksmo, dėl kurio jis gavo naudos, o mes patyrėme nuostolių: turėjome reikalų su banditu. Taip pat prisimename atvejus, kai bičiulis ėmėsi veiksmo, dėl kurio jis patyrė nuostolių, o mes - naudos: teko bendrauti su bejėgiu žmogumi. Galime prisiminti atvejus, kai bičiulis ėmėsi veiksmų, dėl kurių abi pusės turėjo naudos: jis buvo protingas. Tokių atvejų iš tiesų pasitaiko. Tačiau gerai pagalvoję turite pripažinti, kad ne tokie įvykiai dažniausiai persmelkia mūsų kasdienybę. Mūsų kasdienį gyvenimą dažniausiai sudaro atvejai, kai prarandame pinigus ir (arba) laiką, ir (arba) energiją, ir (arba) apetitą, linksmumą ir gerą sveikatą dėl neįtikėtino kokio nors absurdiško padaro veiksmo, kuris neturi jokios naudos ir iš tiesų nieko negauna, sukeldamas mums nepatogumų, sunkumų ar žalos. Niekas nežino, nesupranta ir negali paaiškinti, kodėl tas absurdiškas padaras daro tai, ką daro. Iš tikrųjų nėra jokio paaiškinimo - arba, geriau sakant, yra tik vienas paaiškinimas: tas asmuo yra kvailas.

V skyrius

Dažnių pasiskirstymas

Dauguma žmonių nesielgia nuosekliai. Tam tikromis aplinkybėmis tam tikras asmuo elgiasi protingai, o kitomis aplinkybėmis tas pats asmuo elgsis bejėgiškai. Vienintelė svarbi išimtis iš šios taisyklės yra kvaili žmonės, kurie paprastai rodo didelį polinkį į tobulą nuoseklumą visose žmogaus veiklos srityse.

Iš viso to, kas išplaukia, neišplaukia, kad pagrindiniame grafike galime nubraižyti tik kvailus asmenis. Galime apskaičiuoti kiekvieno žmogaus vidutinę svertinę padėtį paveikslo plokštumoje visiškai nepriklausomai nuo jo nenuoseklumo laipsnio. Bejėgis asmuo kartais gali elgtis protingai, o kartais jis gali atlikti bandito veiksmą. Tačiau kadangi minėtas asmuo iš esmės yra bejėgis, dauguma jo veiksmų turės bejėgiškumo požymių. Taigi bendra vidutinė svertinė visų tokio asmens veiksmų padėtis bus pagrindinio grafiko H kvadrante.

Tai, kad į grafiką galima įrašyti asmenis, o ne jų veiksmus, leidžia šiek tiek varijuoti banditų ir kvailių tipų dažnumu.

Tobulas banditas yra tas, kuris savo veiksmais sukelia kitiems asmenims nuostolių, lygių jo pelnui. Grubiausias banditizmo tipas yra vagystė. Asmuo, kuris apiplėšė iš jūsų 100 dolerių, nesukeldamas jums papildomų nuostolių ar žalos, yra tobulas banditas: jūs prarandate 100 dolerių, jis gauna 100 svarų. Pagrindiniame grafike tobuli banditai atsirastų ant 45 laipsnių įstrižainės linijos, kuri dalija sritį B į dvi tobulai simetriškas parajones.

Tačiau "tobulų" banditų yra palyginti nedaug. Tiesė OM dalina plotą B į dvi parajones BI ir BS, ir didžioji dauguma banditų patenka į vieną iš šių dviejų parajonių. Į BI sritį patenka tie asmenys, kurių veiksmai duoda didesnį pelną nei nuostoliai, kuriuos jie padaro kitiems žmonėms. Visi banditai, kurie turi teisę užimti vietą BI srityje, yra banditai, turintys intelekto požymių, ir artėdami prie dešiniosios X ašies pusės jie vis labiau dalijasi protingo žmogaus savybėmis. Deja, asmenų, turinčių teisę į padėtį BI srityje, nėra labai daug. Dauguma banditų iš tikrųjų patenka į BS sritį.