M. Kundrotas. Kaip išsilaisvinti nuo Laisvės partijų?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/05/18/m-... 2022-05-18 15:13:00, skaitė 370, komentavo 4

Laisvės partija, nauju vėju įsiveržusi į Lietuvos Seimą ir į valdančiąją koaliciją, labiausiai pabrėžia dvi laisves – laisvę homoseksualiems santykiams ir laisvę narkotikams.

Pirmoji laisvė Lietuvoje – seniai įgyvendinta, Laisvės partija siekia ją dar išplėsti, imtinai iki šeimos statuso, verždamasi į sritį, kuri nuo amžių skirta mamai, tėčiui ir jų vaikams. Tuo pat metu siekiama uždrausti kitiems žmonėms sakyti, ką jie mano apie tokias laisves, taigi – laisvės vardu siekiama beprecedenčio diktato.

Pasak vienos didžiausių psichologijos teorijų – logoterapijos – pradininko Viktoro Franklio, tiek perdėtas dėmesys seksui, tiek narkotikų vartojimas kyla iš dvasinio beprasmybės pojūčio. Laisvės partija – tai prasmę praradusiųjų partija, beprasmybės ir tam tikra prasme – beviltiškumo partija.

Užuot siūliusi konstruktyvius kelius beprasmybei pašalinti ji siekia įtvirtinti beprasmį gyvenimo būdą.

Laisvės partijos populiarumas tirpsta akyse, bet be kompleksinių ir gilių sprendimų jai atsiras pamaina. Jau buriasi dar radikalesnis Kairiųjų aljansas, greičiausiai, ieškosiantis savęs būsimoje centro kairės koalicijoje, kai baigsis ne visai tiksliai centro dešine vadinamos koalicijos kadencija. Tokios partijos tiesiog privalo kilti visuomenėje, kurioje žymi dalis, ypač – jaunimas – prarado būties prasmę.

Užuot nuodijus Lietuvą narkotikais ar teršus jos sąmonę ištvirkavimu verta pamąstyti, kaip atkurti prasmę savo visuomenėje. Čia galimas keletas sprendimų, veikiau papildančių, nei atstojančių vienas kitą. V. Franklis pažymi, jog žmogiškumas visada nukreiptas į kažką kita, ne į save.

Kitaip tariant, prasmė kyla ne iš to, kad siekiama patenkinti save ir užpildyti vidinę tuštumą, o iš to, kad randama kažkas prasmingo už savojo „aš“ ribų. Pasak Čarlzo Teiloro, „aš“ prasmingas tiktai „kito“ kontekste.

Pirmas iš galimų prasmės šaltinių – religija. Ne tik tuo, kad religija suteikia amžinybės perspektyvą. V. Franklio įžvalga – jei gyvenimas pats savaime nėra prasmingas, tai vargu, ar jo pratęsimas suteiks jam prasmę. Religija prasmingiausia tuo, kad teikia ar bent pretenduoja teikti absoliučiai objektyvią tiesą, kurios suvokimas daro mus jos dalininkais.

O kai toji tiesa dar ir įasmeninama, tai suteikia gyvą ryšį su esybe, kuria viskas prasideda ir baigiasi, iš kurios kyla pats mūsų žmogiškumas ir paskirtis. Šiuo atveju Dievas yra tas „kitas“, kurio kontekste mūsų žmogiškumas ir pats gyvenimas įgauna prasmę.

Antras prasmės šaltinis – moralė. Nors daugeliu atvejų ji susijusi su religija, šis prasmės šaltinis prieinamas ir ateistui, ir agnostikui. Pats motyvas tapti geresniu ir stebėti savo tobulėjimo procesą suteikia prasmės net didžiausios kančios ar praradimo akivaizdoje.

Tiesa, čia esama tam tikro pavojaus: kai žmogus perdėtai stengiasi atrodyti – labiau atrodyti, nei būti – geresniu už kažką kitą, atsiranda prielaida puikybei, kuri yra yda. Taip moralinis motyvas gali pats save sunaikinti, nes, kaip taikliai įžvelgė Imanuelis Kantas, moralė yra vertinga pačia savimi. Geriau lygintis su savimi pačiu vakar.

Trečias galimas šaltinis – šeima arba draugija. Jos taip pat veikiau papildo, nei atstoja viena kitą. Ir viena, ir kita yra erdvė, kurioje gali skleistis mūsų dorybės ir dalijamasi tarpusavio meile. Gyventi dėl mylimo žmogaus – didi prasmė, išplečianti ir perkelianti mūsų būtį erdvėje ir iš dalies – laike.

Ketvirtas šaltinis – nacionalizmas. Ne toks, kokį jį piešia kairuoliai ar liberalai, bet toks, kokį jį kūrė didieji šios idėjos patriarchai – Johanas Gotfrydas Herderis, Džiuzepė Madzinis ir Žiulis Mišlė.

Atsidavimas tautai dar labiau pratęsia mūsų būtį laike, nei šeima, ir daug labiau, nei draugija. Mes mirsime, bet mūsų darbai tautai gali gyvuoti ir po šimtmečių. Net jei bus užmiršti mūsų vardai, kas, tiesą sakant, visiškai antraeilis klausimas, lyginant su mūsų darbų prasme.

Nacionalizmas, suvoktas autentiškai, veda ir prie penktojo šaltinio – humanizmo. Meilė žmonijai prasideda savoje šeimoje, draugijoje, tautoje. Bet ji neturi jomis apsiriboti. Mažuma sugeba išplėsti savo meilę į tautą, o į žmoniją – vienetai.

Bet kai kiekvienas darbuojasi savame, kad ir mažame, ūkelyje, didėja tikimybė, kad visa mūsų planeta bus geresnė ir gražesnė. Galiausiai ir žmonija nėra paskutinė riba: už jos dar glūdi visas gyvosios gamtos pasaulis.

Šeštasis būdas atrasti gyvenimo prasmę, iš dalies apimantis visus kitus, tai kūryba. Kūryba sukuria mums auditoriją, kuri įprasmina mūsų būtį, net jeigu ji susiburs tik tolimoje ateityje. Mūsų mintys yra tai, kas išskiria mus iš viso gyvūnijos pasaulio ir sieja su pačia dievybe.

Savo mintyse mes pratęsiame savo būtį labiau, nei per biologinius genus. Net vaikų auklėjimas yra didesnė dovana jiems, nei pati gimtis. O idėjiniai bendrai dažnai būna artimesni už kraujo gimines.

Visais šiais atvejais svarbu atminti, kad gyvenimo prasmė pirmiau yra apie kažką kita, o tai, ką iš jos gauname patys, tėra papildinys. Paradoksalu, bet kuo daugiau siekiame sau, tuo mažiau iš to gauname. Žmogus sukurtas kaip socialinė būtybė, bet kartu – asmuo, be kurio pasaulis, pasak Č. Teiloro, prarastų kažką labai svarbaus.

Čia galima perfrazuoti Jėzaus Kristaus žodžius: kas sieks išsaugoti savo gyvenimą, tas jį praras, o kas jo atsisakys, tas jį atras. Juo didesnė asmenybė, juo sunkiau ji išsitenka savyje.

Kalbant apie įamžinančias prasmes svarbu ne pats įamžinimas, o tai, kas įamžinama. Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas taip pat įsiamžino – tesaugo Dievas kiekvieną nuo tokio įsiamžinimo. Įamžinti verta tik tai, kas veda į tobulėjimą, į pažangą – meilę ir teisingumą, išmintį ir kūrybiškumą.

Jei vis dėlto nusileisime į primityvų pragmatinį lygį, tai prasmių paieškos bus daug naudingesnės, nei vulgarių, trumpalaikių ir dažniausiai – žalingų malonumų realizavimas. Gyvenimas vardan savęs yra pats stipriausias ir pats mirtiniausias narkotikas. Visa kita – tik jo išraiškos.

O kai žmonės ras vertingą tikslą, dėl ko gyventi, Laisvės partijos ir Kairieji aljansai išnyks savaime.

Autorius yra politologas