Vytautas Sinica. Šimašius už sovietinę šeimą

Autorius: propatria.lt Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-04-23 19:24:00, skaitė 122, komentavo 2

Vytautas Sinica. Šimašius už sovietinę šeimą

Įkarščio reklamuotis karo fone pagautas Vilniaus meras Remigijus Šimašius balandžio 10 dieną paskelbė sąrašą, su kokiais neva sovietiniais reliktais reikia susidoroti. Tariamai sovietinių reliktų sąraše penki punktai: sovietinė šeimos teisė, statybų reglamentai, planavimo principai, valstybės tarnyba ir – nepaprastai keista – karių rikiuotė. Savaime šis sąrašas būtų neįdomūs paistalai, tačiau kiek netikėtai jis pasitarnauja kaip tobulas pavyzdys mūsų aukščiausius sluoksnius siekiančio istorinio neraštingumo. Kur klysta Šimašius ir nejučiomis jam pritarusieji?

Niekas Šimašiaus sąraše nėra išimtinai sovietiška. Norisi tikėti, kad jis pats tą žino ir tik demagogiškai apsimeta nežinantis vardan skambesnės retorikos. Jau ne vieną amžių civilizuotoje Europoje ir ypač iškiliausios kultūros jos šalyse buvo reglamentuojamos statybos ir miestų planavimas. Taisyklėmis grįsta ir už klaidas baudžianti, o ne iniciatyva skatinanti valstybės tarnyba būdinga moderniajai Europai ir garsaus sociologo Maxo Weberio išanalizuota dar iki susikuriant Sovietų Sąjungai. Jeigu sieti ją su kuria viena valstybe, tai neabejotinai būtų (ir akademinėje literatūroje visada yra) XIX amžiaus Bismarko Prūsija, o ne Sovietų Sąjunga. Pagaliau karių garbės rikiuotės būdingos visam pasauliui, žmonės visose Vakarų sostinėse renkasi stebėti kaip keičiasi jų pamainos. Šimašiui reikėtų daugiau pasižmonėti Europoje.

Tačiau pirmas ir tikėtinai svarbiausias Šimašiaus tariamų sovietinių reliktų punktas – „sovietinė šeimos teisė“. Jis sako: „Labai tikiuosi, kad ir kitas sovietų sukurtas ir Rusijos puoselėtas „paveldas“ keliaus taip pat į šiukšlyną: sovietinė šeimos teisė, kuri nepripažįsta nei vienos, nei skirtingų lyčių partnerystės, o juo labiau vienos lyties santuokų.“ Teiginys klaidingas, kaip jį bepasuksi, išskyrus tą faktą, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo vienos lyties partnerysčių ar santuokų. Kaip nebuvo ir beveik nė vienoje šalyje iki XXI amžiaus, o daugumoje šalių nėra ir dabar. 

Šimašius apverčia tikrovę aukštyn kojomis. Tai, ką jis vadina sovietine šeimos teise, kurioje nėra partnerysčių ir juo labiau vienalyčių šeimos formų, yra Vakarų civilizacijai visuotinai būdinga šeimos teisė mažiausiai nuo Romos imperijos laikų. Nuo Romos teisės šeimą apibrėžė vyro ir moters santuoka, bendri vaikai ir bendrai vedamas namų ūkis. Išimtys, kaip nevaisingumas, nepretendavo į normą ir niekada nekeitė apibrėžimo. Būtent Azijos, taigi Rytų civilizacijos pripažino ir pripažįsta poligamiją ar kitaip šios sampratos neatitinkančius šeimos modelius. Ne atvirkščiai.

Mažai žinoma ar beveik nežinoma, kad kovą prieš tik vyro ir moters santuoka sudaromą šeimą pradėjo marksizmo pradininkai Marksas su Engelsu. Garsiajame „Komunistų partijos manifeste“ 1848 metais jie rašė: „Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu.“ Konkrečiai Engelsas daugiau išplėtojo šią idėją, aiškindamas, kad vyro ir moters santuokinė šeima yra buržuazinė šeima ir kapitalizmo lopšys – vieta, kur kaupiamas privatus kapitalas, paveldimas turtas ir bujoja nelygybė, kur pagaliau ir sutuoktiniai tampa vienas kito nuosavybe, o ne gali laisvai mylėti visus ir kas ką nori. XIX amžiuje marksizmo vedini atsisakyti buržuazinės šeimos bandė tik radikalių uždarų komunistų komunų gyventojai, šie eksperimentai žlugdavo su pačiomis komunomis. 

Valstybės mastu pirmasis šį Markso raginimą pabandė įgyvendinti Leninas po Spalio revoliucijos. 1918-1920 metų laikotarpiu atnaujintas šeimos kodeksas – taigi Šimašiaus „šeimos teisė“ – įteisino civilinę santuoką ir skyrybas, paskelbė negaliojančiomis bažnytines santuokas. Tuo pačiu laiku įteisinti abortai – Sovietų Rusija tapo pirmąja ta padariusia moderniųjų laikų šalimi. Dekriminalizuoti homoseksualūs santykiai, vyko pirmieji seksualinių mažumų ir nudistų paradai. Einant toliau nuo „buržuazinės šeimos“ vaikai paskelbti valstybės nuosavybe, jų auklėjimas pavestas savotiškoms internatinėms mokykloms, kur vaikai atiduoti privalomai ir jų sovietinę indoktrinaciją užtikrino specialistai, o ne tėvai. Garsi komunistė ir feministė Aleksandra Kollontai, įkvėpusi ir laikyta pavyzdžiu ne vienos to meto Vakarų moters, buvo viena pagrindinių šių reformų autorių.

Sovietinė šeimos teisė nelabai pasiteisino. 1926 metais JAV leidinys „The Atlantic“ straipsnyje „Rusų bandymai panaikinti santuoką“ rašė: „Santuokos instituto panaikinimo klausimas šiuo metu visoje Rusijoje aptarinėjamas taip aršiai ir aistringai, kaip negirdėta nuo maištingųjų ankstyvųjų revoliucijos dienų. Praėjusį spalį Centriniame vykdomajame komitete (CK) buvo pristatytas įstatymo projektas, panaikinantis skirtumą tarp registruotų ir neregistruotų santuokų bei suteikiantis nesusituokusiai, bet kartu gyvenančiai moteriai teisėtos žmonos statusą ir teises į nuosavybę. [...] Tuo pačiu metu buvo išleistas įstatymas, leidžiantis vos per kelias minutes išsiskirti, o skyrybų galėjo pareikalauti bet kuris iš sutuoktinių. Šį įstatymą sekė chaosas. Vyrai ėmė keistis žmonomis su tokiu pat įkarščiu, kokį jie parodė gerdami neseniai į rinką grąžintą 40 laipsnių degtinę. „Kai kurie vyrai turi dvidešimt žmonų, su viena gyvena savaitę, su kita – mėnesį“ – pareiškė pasipiktinusi atstovė CK sesijos metu. „Jie su visomis tomis moterimis susilaukia vaikų, o tie vaikai išmetami į gatvę, nes trūksta finansinės paramos.“ [...] Turbūt labiausiai nuo šios lytinių santykių revoliucijos nukentėjo kaimuose gyvenantys valstiečiai. Šalies rajonuose praūžė tikra santuokų ir skyrybų epidemija. Valstiečiai, išgyvenę santuokoje po keturiasdešimt metų, staiga nusprendė mesti savo žmonas ir tuoktis antrą kartą. Valstiečių jaunuoliai į santuoką žvelgė kaip į jaudinantį žaidimą ir žmonas keitė keičiantis metų laikams. Tapo įprasta, kad dvidešimtmetis jaunuolis jau būtų triskart išsiskyręs, o tokio pat amžiaus mergina – patyrusi tris ar keturis abortus.“ 

Citata ilga, bet iškalbinga. 1929 metais Stalinas nutraukė Lenino seksualinę revoliuciją ir įvedė itin griežtą tvarką, kurią ir Lietuva pažino po okupacijos. Ši stalininė tvarka represavo homoseksualus, tačiau lyginant su Lietuvos įstatymais, vis tiek sekuliarizavo ir liberalizavo šeimos teisę.

Sovietinė šeimos teisė ne tik atnešė seksualinę revoliuciją visam pasauliui. Šimašiaus trokštamas permainas – civilinę santuoką, taigi de facto partnerystę, sovietinė okupacija atnešė ir į Lietuvą. Tik okupacijos metais ji buvo įteisinta Lietuvoje. Iki 1940 metų Lietuvoje egzistavo tik bažnytinė santuoka. Sovietinė naujovė Lietuvoje - civilinė santuoka – savo esme ir buvo partnerystė, „santuoka“ be priesaikos prieš Dievą ir su galimybe ją nutraukti. Tik XX a. pabaigoje Vakarų Europoje įsteigtas partnerystės institutas tebuvo priemonė mažiau provokuojant Vakarų visuomenes laipsniškai vienodinti vienalyčių ir heteroseksualių porų teisinį statusą. 

Lietuvoje okupacijos galiojęs Statusas numatė iki trijų mėnesių kalėjimo bausmę už homoseksualius santykius („sangūlavimą su vyriškiu“), kalėjimu buvo baudžiami ir atlikę abortą – tiek motina, tiek medikai. Nesileidžiant į diskusijas, apie tokių griežtų įstatymų tinkamumą, tenka konstatuoti: tiek abortus, tiek civilinę santuoką, tiek skyrybas be kaltės į Lietuvą atnešė būtent sovietinė okupacija ir jos „šeimos teisė“. Neatnešė tik homoseksualumo toleravimo – šis Stalino jau buvo atšauktas po 1918-1929 metų Lenino seksualinės revoliucijos. 

Minėtame įraše Šimašius skelbia, kad „Ukraina tikrai laimės ir labai tikėtina, kad išmes visą šį sovietinį šlamštą į šiukšlių dėžę.“ Ukraina tikrai laimės (juk Putino planuota ją okupuoti), tačiau neatsisakys nė vieno iš šių dalykų. Neatsisakys, nes jie nėra išimtinai sovietiniai, jie europietiškos civilizacijos ir, tiesą sakant, civilizacijos apskritai atributai. Ko tikrai bent artimiausiu laiku dar atsisakys Ukraina, tai Sovietų Rusijoje gimusios seksualinės revoliucijos ir šeimos sampratos. Ukrainos visuomenė labai griežtai atmeta homoseksualumo toleravimą, jo „priėmimui visuomenėje“ 2020 metais pritarė tik 14 procentų ir šis skaičius net mažėja (2007 metais pritarė 19 procentų). Tik milžiniškas Vakarų spaudimas mainais į ES narystės perspektyvas galbūt galėtų išprievartauti ukrainiečius priimi jiems svetimą „sovietinę šeimos teisę“. Šiuo požiūriu tikrai verta sekti Ukrainos europinių vertybių pavyzdžiu. 

Vilniaus meras ne tik klysta savo siūlymais. Jis ir demonstruoja visišką istorinį neišmanymą temos, kuria šneka. Sunku jį smerkti: apie aptartą sovietinę seksualinę revoliuciją ir Lenino įvykdytą „šeimos teisės“ liberalizavimą Lietuvos mokyklose nemokama, istorinėse laidose taip pat nekalbama. Tačiau literatūros ir anglų, ir rusų kalbomis rasti galima ir net nesunku. SSRS istorijos neišmanymas paskatina politikus siūlyti žalingus ir – įdomiausia – pačioje Rusijoje gimusius sprendimus. Ypač dabar akivaizdu, kad neturėtume sekti Lenino pavyzdžiu.