M. Kundrotas. Baimės kaina

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/03/27/m-... 2022-03-28 14:21:00, skaitė 523, komentavo 21

Ukrainai ginantis nuo įsibrovusių Rusijos ordų pasaulis siunčia ukrainiečiams humanitarinę pagalbą, kai kuriuos karinius reikmenis, agresoriui taikomos vis griežtesnės sankcijos.

Visgi nuo tankų ir lėktuvų kol kas susilaikoma. Neigiamo atsako sulaukė ir Ukrainos prašymai saugoti jos oro erdvę. Visi bijo pakvaišusio Kremliaus diktatoriaus ir jo atominių bombų.

Iš tiesų baimė – žmogiškas jausmas, o čia dar ir politikų atsakomybė už savo šalių piliečius. Deja, baimė dažnai turi savo kainą. Adolfui Hitleriui leista užgrobti Sudetus, vėliau – visą Čekiją, lietuvišką Klaipėdos kraštą.

Apetitas augo bevalgant. Galiausiai fiureris nusitaikė į Lenkiją ir tik tada pasaulis tarė jam: stop. Josifui Stalinui atitinkamai leista užgrobti dalį Suomijos, o po to atėjo laikas ir trims Baltijos respublikoms.

Atitinkamai pasaulio galingieji elgėsi, kai Vladimiras Putinas užgrobė Nepriklausomybę paskelbusią Čečėniją. Manyta, jog tai – Rusijos vidaus reikalas ir tuo viskas baigsis. Tada Rusija parodė savo galią Gruzijoje – užpuldama šią šalį ir atplėšdama Žemutinę Kartliją, geriau žinomą kaip Pietų Osetija.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Matydama, kad Vakarai apsiriboja viešais apgailestavimais, agresorė įsidrąsino ir atplėšė nuo Ukrainos totorišką Krymą, o po to – ir Donbasą.

Visi, kaip A. Hitlerio ir J. Stalino atvejais, vis vylėsi, kad kažkur V. Putinas sustos. Nesustojo. Šiais metais įsiveržta į likusią Ukrainos teritoriją, pasiryžus visą šalį parklupdyti po savo kojomis.

Žinant imperialistinį Rusijos lyderių ir daugumos jos gyventojų mąstymą – kur kada rusas įžengė, ten ir Rusija – akivaizdu, kad Baltijos valstybės kol kas išvengė Ukrainos, Gruzijos ir Čečėnijos likimo tik dėl NATO skydo.

Pagrįstai viliamasi, kad Maskvos despotas ir toliau vengs konflikto su kur kas galingesne branduoline jėga. Deja, yra viena galima išlyga ir ji – ne politinė, o psichologinė.

Jei V. Putinas iš tikrųjų kraustosi iš proto, auga tikimybė, kad jis gali panaudoti branduolinį ginklą ir net pulti NATO. Jeigu jis ir jo aplinka dar turi sveiko proto likučių, jis to vengs.

Taigi, stipresnė ir atviresnė NATO šalių parama Ukrainai prasminga abiem atvejais. Pirmuoju atveju, leisdami diktatoriui griauti Ukrainą, mes nieko neišlošiame. Antruoju atveju, tokią pagalbą teikdami, nieko neprarandame.

Neapsigaukime galvodami, kad šiuolaikinės sankcijos išves rusus į gatves protestuoti. Rusų liaudis priprato prie skurdo, ji geriau sėdės pliku užpakaliu, bet vers visą likusį pasaulį jos bijoti.

Daugiausia, ko galima pasiekti sankcijomis, tai atimti komfortą iš Rusijos oligarchų. Geriausiu atveju tai gali sukelti rūmų perversmą. V. Putinas tai žino, todėl ir slepiasi. O kad atsiras naujas Klausas fon Štaufenbergas, tikimybė nėra didelė. Diktatorių supa patikimi asmenys. Vadinasi, reikia papildomų priemonių.

Pirmas pagalbos žingsnis būtų visuotinė ekonominė blokada. Tai nėra pakankamas, bet būtinas sprendimas. Ne dėl to, kad rusų visuomenės dauguma, dešimtmečius maitinama vienašališka propaganda, susipras, iš kur kyla jos problemos, o dėl to, kad kiekvienas doleris ar euras, kapsintis į Rusijos iždą, gali būti panaudotas karui. Tai veikiau moralinis žingsnis, kurio praktinė reikšmė – karinės Rusijos galios silpninimas.

Antras žingsnis – visokeriopa parama karine technika, kokios Ukraina tik paprašys ir kiek tiktai paprašys. Jei baiminamasi, kad Rusija tai traktuos kaip karinį įsikišimą, galima skirti Ukrainai finansinę paramą ir leisti jai pačiai iš tos paramos įsigyti reikalingos technikos.

Trečias žingsnis – Ukrainos oro erdvės apsauga. Pradžioje – bent jau tam, kad būtų galima sudaryti veiksmingus humanitarinius koridorius pabėgėliams. Jei virš Ukrainos gali skraidyti Rusijos lėktuvai, tai gali ir pačios Ukrainos pasikviesti NATO šalių lėktuvai. Nepuldami pačių rusų, bet užkardydami jų puolimus. Tai būtų taikos palaikymo akcija.

NATO šalys drąsiai dalyvavo kariniuose konfliktuose Irake, Afganistane, Libijoje ir Sirijoje. Kuo šis atvejis išskirtinis, kalbant iš moralės, politikos ir teisės pusės? Jis net labiau pateisinamas, nei kišimasis į pilietinius karus, nes šiuo atveju viena valstybė užpuolė kitą.

Toje pačioje Sirijoje realiai jau įvestas precedentas, kai vienoje pusėje kovojo Rusijos, o kitoje – NATO šalių pajėgos. Jei V. Putinas nurijo šią piliulę, tikėtina, kad nurytų ir kitą. O jeigu jis iš tiesų prarado protą, delsimas mus jau vargu ar beišgelbės. Tada jau verčiau imtis priemonių dabar, kai fronte grumiasi galinga ir sutelkta Ukrainos kariuomenė.

Jei bus išvengta branduolinio karo, didelė tikimybė, kad Ukraina laimės. Tai – didelė valstybė, skirtingai, nei Gruzija ar Čečėnija. O ir pastarąją Rusija įveikė tik papirkdama jos pačios autoritetus. K

lausimas tiktai kokia bus Ukrainos, o tuo pačiu – ir viso Vakarų pasaulio pergalės kaina.

Kuo ilgiau delsime padėti, tuo daugiau žus Ukrainos karių, civilių, net vaikų.

Tad šiandien kyla klausimas, kas svarbiau – baimė ar sąžinė.

Autorius yra politologas