Ką apie Sausio 13-ąją ir Lietuvą šiandien mąsto buvę parlamento gynėjai?

Autorius: Gediminas JAKAVONIS Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2022-01-10 17:13:00, skaitė 516, komentavo 3

Praėjo trisdešimt vieneri metai nuo 1991-ųjų sausio įvykių, kada gyvąja barikada virtę Lietuvos žmonės nuo sovietų agresijos apgynė mūsų valstybingumo simboliu tapusius Seimo rūmus, o kartu ir šalies Nepriklausomybę. Nors ši data minima kasmet, laikui bėgant, Sausio 13-osios įvykių liudininkų mažėja, užmarštin nueina ir jų atsiminimai. Per tą laiką užaugo trisdešimtmečių karta, kuri apie kruvinąjį laikotarpį žino tik iš to meto dokumentinių kino kadrų ir parašytų atsiminimų knygų. O ką apie 1991 m. sausio įvykius ir dabartinę Lietuvą mąsto tos lemtingosios nakties ženklu „pakrikštyti" parlamento gynėjai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbėjosi pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo šalies krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS, atsargos generolas Česlovas JEZERSKAS, buvęs Seimo narys Povilas URBŠYS ir buvęs Aukščiausiosios Tarybos išorinės gynybos vadovas Algimantas ARNASTAUSKAS. Pokalbį vedė Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kasmet, minint mūsų žmonių Sausio 13-osios žygdarbį, labiausiai man užkliūva tai, kad kuo labiau tolsta toji data, tuo labiau užgožiami visų kitų Lietuvos sūnų, dukrų - žinomų ir nežinomų parlamento gynėjų, - kurie tą naktį buvo pasiryžę mirti dėl Tėvynės, nuopelnai. Man ramybės vis neduoda klausimai, kodėl, artėjant Sausio 13-ajai, greta žuvusiųjų žiniasklaida dažniausiai akcentuoja tik vieno žmogaus pavardę? Kodėl mes tapome supykdyti su tomis lemtingomis dienomis mus palaikiusiais Rusijos žmonėmis, kurių parama tada buvo be galo svarbi? Kodėl sunkiai susikalbame su latviais, estais? Su lenkais, tada stojusiais už mus mūru, santykiai taip pat nėra patys geriausi...

Č.JEZERSKAS: Nei man, nei buvusiam Krašto apsaugos departamento generaliniam direktoriui nereikia įrodinėti savo vaidmens 1991 m. sausio įvykių metu. Didžiausia dovana, kurią mums įteikė istorija, buvo galimybė pasitarnauti Tėvynei ir valstybei. Aš niekada nepamiršiu to jausmo, kuris užpildė ir mano, ir mano kareivių širdis, kuomet suvokėme, kad nuo mūsų pasiryžimo ir apsisprendimo priklauso ateitis. Todėl, žinoma, man skaudu, kad daugybė žmonių, veikusių šiuo Lietuvai svarbiu momentu, yra neminimi, nors jų vardai yra gerai žinomi. Bet tegu tai gula ant politikų sąžinės.

Šiandien žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais įvairiais pasižymėjimo ženklais apdovanoti žmonės iki šiol nėra jų gavę, nes karą laimėjo vienas Stalinas ir vienas Žukovas. Nesmagu, kai Lietuvoje galima atsekti šio gėdingo elgesio analogiją.

A.BUTKEVIČIUS: Lietuva nuėjo ilgą kelią nuo demokratijos pradžiamokslio, kurį bandėme įdiegti atkūrę savo valstybę, iki bjaurių demokratijos grimasų ir iškraipymų, kuriuos stebime šiandieninėje savo Tėvynėje. Bandymai sukurti autoritarinį lyderį, kopijuojantį visas smetoninio valdymo kvailystes ir vienvaldiškai vadovaujantį valstybei, prasidėjo gana anksti: su „megztų berečių" šūksniais „Landzbergis... Landzbergis!", kitų sajūdžio lyderių niekinimu ir ignoravimu, konfliktais su beveik visais ministrais pirmininkais.

Visa ši bakchanalija buvo atvirai vainikuota korupciniais veiksmais: pardavinėjant ofšorinėms kompanijoms Lietuvos žmonių turtą, pvz., „Mažeikių naftą"; privatizuojant skirstomuosius tinklus ar nuomojantis „dujų laivelius", už kurių kainą būtų įmanoma juos nusipirkti; beprotiškai aukštais procentais skolinantis pinigus; šiandieniniais bandymais subankrotinti puikiai veikusius „Lietuvos geležinkelius" ir uostą. Kaip suprantate, autoritarizmas ir vieno žmogaus vaidmens iškėlimas visuose istoriniuose įvykiuose yra ne vien primityvus egocentrizmas ar sociopatijos apraiškos. Visų pirma tai nuostabi galimybė plėšti Lietuvos žmonių turtą, niekam nedrįstant net pyptelti pasipriešinant.

Tuo tikslu anūkėliai skiriami nuosavybe tapusios partijėlės pirmininkais, o asmens sargybiniai - specialiųjų tarnybų vadovais. Situacija tarsi per kalkę kopijuoja geriausius rusiškojo autoritarizmo pavyzdžius su iš to plaukiančiais valstybinės-politinės korupcijos pavyzdžiais. Dar kartą akcentuoju: tai, kas paprastam Lietuvos piliečiui atrodo neskoningas istorinių įvykių traktavimas ar vieno asmens vaidmens pervertinimas, realybėje yra labai svarbus valstybės turto grobstymo mechanizmas, kurį efektyviai naudoja mažumos balsų dėka valdžią užgrobusi grupuotė. Kaip jai tai pavyko?

Valdžios kvailysčių ir perteklinių kovos su pandemija priemonių nuvarginta Tauta neatėjo į rinkimus, o ištikimą ir fanatišką elektoratą bei stambius rėmėjus turinčios partijėlės juos suvijo į balsavimo apylinkes. Ir dabar turime gėjų ir lesbiečių partijos konglomeratą su katalikybės ramsčiu - krikščionimis demokratais - vienoje valdžios grupuotėje. Ne apie vieną dėdulę, bandantį pasisavinti istorinius nuopelnus, reikia kalbėti, bet apie tikruosius šios autoritarizmo demonstracijos tikslus.

P.URBŠYS: Prabėgus daugiau nei trisdešimt metų, nei viena valdžia nesugebėjo Nepriklausomybės gynėjo statusu pagerbti Lietuvos žmones, gyvu skydu apgynusius valstybės Nepriklausomybę. Šis statusas yra suteiktas nukentėjusiems ir tomis dienomis prisiekusiems, bet didesnė dalis žmonių, saugojusių valstybinius objektus be oficialių priesaikų, liko už borto. Nors jei nebūtų jų buvę, sovietų kariuomenė tikrai būtų ryžusis šturmui ir šiandieną nebūtų kam matuotis pergalės vainiko.

1991 m. sausio mėnesį mes su Latvija ir Estija buvome kaip niekada vieningi. Rusijos žmonės, kurie kilo prieš komunistinį režimą, irgi buvo mūsų pusėje. Jie suprato, kad mes giname ne tik savo, bet ir jų laisvę. Deja, laikai pasikeitė. Rusijoje įsigalėjo KGB kriminalinė valdžia. Tenka pripažinti, jog nemaža dalis Rusijos žmonių, paveikti Kremliaus propagandos, į mus žiūri kaip į priešus, bet ir pas juos tvyro nepasitenkinimas valdžios piktnaudžiavimu. Todėl mūsų vykdoma užsienio politika turėtų būti nukreipta į Putino klikos savanaudiškumo demaskavimą, o užsienio politikos vertybiniai standartai vienodai taikomi ir mūsų vidaus politikai, kad tie patys Kremliaus propagandistai neturėtų progos sakyti: juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Esant įkaitintai geopolitinei tarptautinei padėčiai, kai siekiama perbraižyti pasaulio žemėlapį, kaip niekada turime stengtis nepasiduoti provokuojamam susiskaldymui tarp mūsų sąjungininkų. Ne laikas demonstruoti aroganciją, kai priešas už vartų.

A.ARNASTAUSKAS: Visų pirma noriu pasakyti, kad negaliu sutikti su kai kuriais klausimo teiginiais. Atsakysiu, ką kiekvienais metais Sausio 13-osios išvakarėse atsimenu ir kokios emocijos, prisimenant tos nakties žmones, kuriuos prisimenu ir myliu, tuo metu mane aplanko. Be abejo, tos emocijos teigiamos todėl, kad įtemptomis, valstybės likimą lėmusiomis dienomis mes, kaip tauta, buvome drąsūs ir vieningi. O vieningi todėl, kad tiek mūsų valdžia, tiek žmonės, budėję prie Aukščiausiosios Tarybos, buvo tas geležinis kumštis, ta gyvoji barikada, dėl ko ir išliko mūsų atkurta nepriklausoma Lietuva.

Iš atminties iškyla šviesios atminties AT deputatės Vidmantės Jasukaitytės pasakyti žodžiai, kad tada mes buvome vilkai. Visi tą naktį tiek parlamente, tiek šalia jo budėję žmonės yra visam gyvenimui paženklinti Sausio 13-osios nakties ženklu, kurį savyje nešios iki pat mirties. Kalbu ne apie medalį, kurį AT pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka, tada ėjęs Rūmų komendanto pareigas, siūlė skelbti visuomeniniu apdovanojimu. Taip būtų buvę galima apdovanoti daugiau Lietuvos žmonių. Noriu pasakyti, kad tą naktį išgyvenę žmonės ir jau suaugę jų vaikai visada išliks savo šalies patriotais ir, esant reikalui, bus pasiruošę ginti Tėvynę.

Dėka tokių žmonių Lietuva išliks per amžius. Anot šviesios atminties Gintaro Beresnevičiaus, esame kunigaikščių Tauta, sunkiai susikalbantys tarpusavyje, bet gresiant pavojui galime ir mokame susivienyti. Prisimenu, kaip tomis tragiškomis 1991 m. dienomis vieningai, ranka rankon dirbo Vytautas Lansbergis, Romualdas Ozolas, Algirdas Saudargas, Audrius Butkevičius, Artūras Skučas, Zigmas Vaišvila, Vilniaus savivaldybei vadovavęs Arūnas Grumadas ir daugelis kitų, kurių nespėčiau išvardinti. Tai buvo komanda, kurios kiekvienas narys dirbo savo tą darbą, kurį išmanė, už kurį buvo atsakingas. Todėl mes nugalėjome ir man ši diena visuomet išliks šventė.

G.JAKAVONIS: Po Sausio 13-osios, kuri tapo kovos už Nepriklausomybę lūžiu, Lietuva tapo savarankiška. Bet kas atsitiko, kad tada, kai atrodė, jog galime savo valstybėje tvarkytis patys, iš jos emigravo apie milijoną piliečių, mus vienijęs Atgimimo laikotarpis tapo tarsi pamirštas, o, užuot patys tvarkęsi savo namuose, pasidavėme Tautą naikinančiai ir Vakarų „vertybes" mums brukančiai globalizmo ideologijai?

P.URBŠYS: Prisipažinsiu, kai tomis dienomis buvau tarp Aukščiausiosios Tarybos gynėjų, daugeliui iš mūsų nelabai rūpėjo, kas vyksta posėdžių salėje. Teatleidžia man tuometiniai AT deputatai, bet mes buvome pasirengę viskam, net mirčiai. Ne dėl jų, o dėl Lietuvos. Ir šis apsisprendimas buvo toks tikras, o turintys aukščiausią valdžią atrodė tokie pat mirtingi, kaip ir mes. Kai pavojai atslūgo, žmonių atstovai be didelių ceremonijų pradėjo savintis pilietines Tautos galias. Partiniai, klaniniai interesai užvaldė visas sritis. Valstybė, kurią žmonės apgynė savo ryžtu, tapo ne sava motina, o svetima pamote. Pirmaisiais dešimtmečiais iš Lietuvos buvo bėgama dėl socialinio saugumo stokos, o vėliau ir dėl pažeminimo, patiriamo iš piktnaudžiaujančių savo valdžia.

Pasaulinė pandemija dar labiau padidino šį susvetimėjimą. Nesiliaujamas valdžios mėgavimasis savo galiomis kuo toliau, tuo labiau primena sovietinių tankų vikšrus, traiškančius pasitikėjimo likučius Lietuvos valstybe.

A.BUTKEVIČIUS: Valstybės vadovai visuomet piktybiškai ignoravo Lietuvos žmonių reikmes. Valstybė neturėjo ir neturi jokios politikos lietuviškų diasporų atžvilgiu. Įvairios valdžios sukūrė milžiniškas biurokratines mašinas, tačiau neatsirado erdvės išeivijos reikalus sprendžiančiam departamentui.

Valstybė taip ir nežino, kur šiandien yra jos piliečiai, nors išvykę iš Tėvynės žmonės yra milžiniškas finansinis resursas. Štai ant pirštų paskaičiuokite: milijonas darbingo amžiaus žmonių kas mėnesį gauna vidutinį europinį atlyginimą, iš kurio sumoka apie 40 proc. tai valstybei, kurioje gyvena... Mokate matematikos veiksmus? Štai jums ir atsakymas, kiek praranda mūsų valstybė. Ir tai tik ekonominiai nuostoliai. O kur dar kvalifikuotų žmonių kuriamas valstybės augimo potencialas, kurį mes negrįžtamai praradome. Kodėl viskas taip vyksta?

Daugiau nei dvidešimt metų Lietuvai vadovauja žmonės, laikantys save ne Lietuvos interesų gynėjais, bet priklausantys tam tikroms tarptautinėms politinėms grupėms, kurių interesai realizuojami Lietuvos teritorijoje. Štai jums pavyzdys: valdantieji Lietuvos politikai „torpeduoja" mums gyvybiškai svarbius santykius su Kinija ir atvirai tai motyvuoja kažkokių savo draugelių iš JAV prašymu. Lietuva pakliuvo į ES sudėtį taip ir nesukūrusi jos interesams atstovaujančio politikų korpuso ar Lietuvos rinkos gynimu suinteresuotų nacionalinių verslininkų struktūrų. Bet, kaip suprantate, žuvis pūva nuo galvos. Save patriarchais ar Tautos tėvais tituluojantys asmenys užsiėmė tik asmeninių interesų gynimu, neskirdami Tautos reikmėms net keleto procentų dėmesio. Todėl žmonės, net nebandydami kontroliuoti valdžios, pasirinko emigruoti. Dabar galime graudžiai virkauti, bet traukinys jau nuvažiavo.

Č.JEZERSKAS: Taip, akivaizdu, kad mes netekome pačios darbingiausios visuomenės dalies. Ir šiandien, užuot savo darbu kūrę galimybę uždirbti pensijas savo senoliams, jie uždirbinėja pensijas anglams ar norvegams. Manau, kad protingiems vyrukams iš ES ši situacija buvo aiški nuo pat pradžių. Gauti už dyką vieną milijoną europiečių darbininkų, gydytojų ir inžinierių jiems buvo Dievo dovana. Toje Europoje niekas mūsų nepasigailėjo, visi sprendė tik savo klausimus. Deja, Lietuvos valdžia sprendė ne mūsų, bet savo ir tų grupuočių, kurioms priklauso, klausimus taip pat. Reikia paminėti dar vieną svarbią priežastį, kodėl nebuvo stabdoma emigracija: emigravę žmonės yra ne vien efektyviausi Lietuvos darbininkai, bet ir potencialus protesto elektoratas. Taigi valdžiai buvo paranku atsikratyti tokių „potencialių maištininkų" ir dorotis su likusiais kaip panorėjus...

G.JAKAVONIS: Prieš trisdešimt vienerius metus man buvo aišku, kodėl esu tarp parlamento gynėjų, o dabar matau, kad Lietuvos piliečiai patys šturmuoja mūsų Seimą. Nors jiems klijuojamos įvairiausios etiketės, tačiau man atrodo, kad būtent tie žmonės, iškilus pavojui, stotų ginti šalies valstybingumo, Tautos, jos vertybių, nepaisant to, kas šiandien yra valdžioje.

P.URBŠYS: Atsakydamas į šį klausimą norėčiau pacituoti publicistą Kęstutį K.Girnių: ,,Patriotui svarbu, kad jis galėtų didžiuotis Tėvyne. Bet jei dėl kokių nors priežasčių tos teigiamos savybės pranyktų ar būtų nustumtos į antrąjį planą, jis nebūtinai manytų turįs atsiriboti nuo Tėvynės. Patriotui Tėvynė nėra tik tai, kas egzistuoja šiuo momentu, net jei ,,momentas" tęstųsi kelerius metus ar dešimtmetį. Tėvynė yra ir tai, kas ji buvo praeityje, ir tai, kuo tikimasi ją būsiant ateityje."

Taigi, kaip prieš trisdešimt vienerius metus Lietuvoje atsirado žmonių, kurie daugiau nei po penkiasdešimties totalitarinio režimo priespaudos metų rado savyje drąsos pakilti vardan savo Tėvynės ateities, taip ir šiandien, manau, iškilus visuotinio pavojaus grėsmei, Tauta rastų savyje jėgų pakilti į lemiamą kovą dėl ateities, kad galėtų ištaisyti dabarties klaidas. Jei mes pasielgsime kitaip, išduosime Sausio 13-osios aukas.

A.BUTKEVIČIUS: Valdžios visais laikais bijojo aktyvių žmonių.

Žinoma, tie, kurie ateina pasakyti valdžiai, ką apie ją galvoja, yra labai maža politiškai aktyvių žmonių dalis. Aš nesu toks optimistas, kaip tu, Gediminai. Daugumai mūsų tautiečių neatrodo svarbu dalyvauti politiniame valstybės gyvenime. Jiems nusispjauti, kad visos valdžios sąmoningai ignoruoja faktą, jog Lietuvoje neveikia Konstitucija, neveikia tiesioginės demokratijos mechanizmas, nepriimtas Referendumo įstatymas. Valdžios klapčiukai atvirai kalba į eterį, kad žmonėms negalima leisti priiminėti sprendimų referendumo keliu, nors Konstitucija prikišamai nurodo, kad svarbiausi valstybės gyvenimo klausimai yra priimami būtent referendumu. Taigi esi optimistas, tamstele. Liūdna, bet esu priverstas konstatuoti, kad Lietuvos valdžia šiandien yra pats didžiausias mūsų valstybės priešas, o Lietuvos žmonės sprendžia savo asmeninio išgyvenimo klausimus ir nusišalina nuo visuomeninių reikalų.

Deja, kaip tik tokius žmones, nedalyvaujančius bendruose reikaluose, senieji graikai vadino idiotais. Taip taip, vargšai ligoniai čia „ne prie ko". Tai jau vėlesnis „išradimas".

Č.JEZERSKAS: Matau, kad Audrius piktas. Aš manau, kad reikalinga ir pozityvi gaidelė. Daug bendrauju su buvusiais parlamento gynėjais, buvusiais ir esamais krašto apsaugos sistemos žmonėmis. Mes esame patriotai, mes visada tokie ir liksime. Žinome savo vietą rikiuotėje ir, Tėvynei pašaukus, ją užimsime nedvejodami. Todėl noriu paraginti - vėliavą aukščiau, suglauskime gretas!