Agnė Širinskienė: Baigiasi pirmieji geležinių klumpių metai

Autorius: Agnė Širinskienė Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2021-12-30 00:41:00, skaitė 422, komentavo 2

Agnė Širinskienė: Baigiasi pirmieji geležinių klumpių metai

Pamenate, kaip žalčių karalienė Eglė buvo verčiama sudėvėti geležines klumpes? O dabar valstybė, kaip ta pasakos Eglė, valdančiųjų rankomis vis įstatoma į, regis, neįveikiamas geležines klumpes (krizes), ir vos vienas apibrūžina – tuoj gauna naujas. Toks besibaigiančių metų įspūdis.

Metų pradžia buvo viltinga – atsirado COVID vakcina, kuri, tuo metu atrodė, išspręs visas problemas valstybėje, užbaigs mėnesius trukusius karantinus, sukurs visuotinį imunitetą. Karantinai baigėsi, A. Armonaitės ministerijai taip ir nesugebėjus padėti nustekentiems verslams. Visuotinis imunitetas pasirodė besąs klaidinga prielaida. O A. Dulkys pametė 130 punktų pandemijos suvaldymo planą bei, kartu su juo, bet kokį strateginį požiūrį į vakcinaciją: vakcinacijos prioritetu tapo ne pažeidžiamų grupių asmenys, o tie, kuriuos lengviausia sugaudyti ir priversti. Taigi, jauni, dirbantys, o dabar – ir vaikai, bet ne senjorai, kurių rizika sunkiai susirgti ir mirti – didžiausia. Net praėjus vieneriems metams neturime jokios vakcinacijos strategijos ir jokio planavimo. Valstybė, einanti prie „sustiprinančios“ dozės, sodinama į tas pačias geležines klumpes, kai prieštaraujančių vakcinacijai bus dar daugiau, o idėjų, kaip spręsti problemą – apskritas nulis. Net vakcinų padarytos žalos kompensavimo, ką siūlė ir parengė opozicija, ir to nesugebėta priimti. 

Metų vidurys buvo paženklintas „galimybių“ paso, tarsi Kaino, ženklu. Iš pradžių buvęs ekonomikos gaivinimo ir verslų atvėrimo pasu, per kelis mėnesius jis išvirto į žmonių segregacijos, diskriminavimo ir nepasitenkinimo kurstymo įrankį, palietusį net mažamečius vaikus. Galiu tik dar kartą pakartoti, ką jau sakiau anksčiau ne kartą – tikiu, kad sulauksiu tų laikų, kai šį „pasą“ bus gėda prisiminti, kaip kad gėda prisiminti daug kitų žmogaus teisių pažeidimų, įvykusių XX amžiuje ir paremtų tariamo „mokslo“ vardu. 

Metų viduryje prasidėjo migrantų krizė. Ją lėmė jau ne gamtos veiksniai ir nevykėlis ministras, kaip sveikatos krizės atveju, o konfliktinė diplomatija ir neprognozuojamas diktatorius. Jei migrantų antplūdį per sienas pavyko suvaldyti (klausimas tik, kokios bus to teisinės pasekmės), tai su migrantų grąžinimu į kilmės valstybes ir sienos su Baltausija statybomis yra kur kas sudėtingiau. Statybos stringa ir anaiptol neįpusėjo net praėjus pusei metų. Ir šiandien jau akivaizdu, kad dar ilgai negrąžintus į kilmės valstybes migrantus maitinsime, o paskui – ir jiems EŽTT priteistas išmokas mokėsime.

Priminsiu tik, kad Lietuvoje slaptame CŽV kalėjime, kuris formaliai nė neegzistavo, įkalinimo sąlygomis be teismo kelis mėnesius laikytam Saudo Arabijoje gimusiam palestiniečiui Strasbūro teismas įpareigojo išmokėti 130 tūkst. eurų kompensaciją. Dabar formaliai neegzistuojančiose kalėjimuose panašiomis į įkalinimą sąlygomis be teismo sankcijos metus laiko laikysime per 4 tūkstančius žmonių. Laikysime, nes nesugebame išsiusti namo. Ir skaičiuoju pinigus ne dėl to, kad man atrodo, jog visus nelegalius migrantus reikia paleisti į Lietuvos gatves, o dėl to, kad už valdžios negebėjimą nelegalus išsiųsti mokės ne A. Bilotaitė iš savo kišenės, o mokėsime mes visi. Kaip mokesčių mokėtojai. 

Konfliktinę diplomatiją metų gale vainikavo santykių su Kinija griūtis. Kas, priskaičiavus ir santykių su Baltarusija ekonominę vertę, mums visiems kainuos apie 1 proc. nuo BVP ir ilgam laikui prarastas naujas investicijas. Kad suprastume, kaip atrodome pasaulyje ir ką skaito investicijas planuojantys verslai, pakanka pavartyti pastarųjų savaičių Europos dienraščius. „Lietuva provokuoja“, „investicijos susiduria su sunkumais“, „Kinija korporacijoms rekomenduoja boikotuoti“ – tokios antraštės įsimins ne vieneriems metams ir ne vienam investuotojui, o pastarasis, kaip žinia, dažniausiai linksta investuoti ten, kur politinė aplinka rami ir daugiau prognozuojama, nei Žygio ir Gabrieliaus nuotaikos ką nors užsipulti. 

Kitų metų biudžete – 3 milijardų eurų skylė, o Lietuva metų pabaigoje pagal infliacijos augimą du kartus viršijo eurozonos vidurkį. Tereikia prisiminti į aukštumas šokusias elektros ir šildymo kainas, kad pasidarytų „saldu“ net ir vidutines pajamas gaunančiam žmogui. Kainos, prognozuojama, augs ir toliau. Bene taikliausiai kainų situaciją apibūdino viena rinkėja, turinti tą istorinę atmintį, kurios neturi dabartinių 20-mečių karta. „Taip blogai buvo tik prie Kubiliaus“, - numodama ranka tarstelėjo močiutė. Ir tuo buvo viskas pasakyta. 

Savo krizes Vyriausybė kūrė pati. Vertybinės politikos fiasko, dviveidystė santykiuose su Baltarusija, milžiniškas trąšų skandalas gruodžio mėnesį lėmė vieną didžiausių Vyriausybės krizių per pastaruosius metus. Vis tik krizei išspręsti garbingai Vyriausybėje valios neužteko. Ministrams ir Premjerei atsistatydinti noras dingo vos atsiradęs (nors, kaip Premjerė sako, atlyginimai gi neadekvačiai maži), o atpirkimo ožiais pasirinktas „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas bei problemą pirmasis iškėlęs Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygis Pavilionis. Jo dramą, kaip savo paties susikeltos krizės simbolį, ir matysime Naujųjų pradžioje. Kokie bus 2022-ieji?

Metų pradžioje laukia nemalonūs sprendimai – I. Šimonytės Vyriausybė atneš mokestinę reformą, su visu upių ir ežerų vandens apmokestinimu, kylančiom dujų kainom buitiniam vartotojui, ligoninių gautų pajamų iš PSDF apmokestinimu, nekilnojamo turto mokesčių augimu ir kitom geležinėm klumpėm savo žmonėms. Dar laukia narkotikų dekriminalizavimas, homoseksualų šeimų įteisinimas, Seimo tualetų reforma, skambiai anonsuota, tačiau nespėta padaryti per pirmus metus.. Konservatorių ir liberalų valdžia turi ką pažadėti – nuobodu 2022-aisiais nebus. Tik #Pokyčiai_po_pokyčių

15min.lt ir Lietuvos dailės muziejaus nuotr. / Albina Makūnaitė. „Martelė“. Iš ciklo „Žalčio pasaka“. 1962. Lietuvos dailės muziejus:

270840670_1275048316255335_1710229961813290809_n.jpg